– Jūsų tapybos darbai, pabrėžiantys ekologijos temą, be galo ryškūs. Sprendžiant iš jų, ir pati esate ryški asmenybė.

– Esu tapytoja. Laikau save menininke, kuriančia filosofinį konceptualų meną apie gamtą, kurią be galo myliu. Visa mano kūryba paremta ryšiu su ja, iš kurios ateina ir įkvėpimas, ir sveikata, ir dienos gerumas.

– Kur mieste ieškote tų gamtos oazių?

– Gimiau ir augau ant betono Vilniuje, o kai buvau paauglė, tėvai persikėlė gyventi į užmiestį. Nusipirko namą labai gražioje vietoje, ant Neries kranto. Pamenu, man tada buvo be galo skaudu: atrodė, kad iš manęs jie atima viską – miestą, draugus… Ten begyvenant palengva įvyko didelė metamorfozė – persijungiau į gamtos režimą. Aišku, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol ji mane prisipratino, tarsi priaugino prie savęs, o vėliau ir visiškai pakerėjo. Vaikščiodavau viena sau po miškus, klajodavau su savo mintimis. Gal būtent tada ir pradėjo formuotis mano meninio pasaulio koncepcija? Ėmiau suvokti, kad gamta savotiškai programuoja žmogų – eini mišku ir pamažu dingsta visos mintys, o vietoj jų ateina netikėti įkvėpimai… Paskui vėl grįžau į miestą. Tik jau kaip suaugęs žmogus. Tuomet ir vėl išgirdau vidinį kvietimą – tokį liūdną ir nostalgišką – grįžti atgal. Kiek žinau, ne man vienai būdingas toks nuotaikos bangavimas. Gal todėl mano kūryba artima daugeliui žmonių.

– Koks bangavimas jums priimtinesnis – aukštyn žemyn, ar ties viduriu – be didelių pakilimų ir nusileidimų?

– Man patinka visur ieškoti pusiausvyros. Stengiuosi surasti harmoniją tarp to ir ano. Esame dviejų skirtingų amžių sandūroje. Seniau mūsų seneliai, proseneliai gyveno grynoje gamtoje, o mes – jų anūkai, proanūkiai – bandome kurti savo gyvenimus toje sintetinėje realybėje, ant betono, su šiuolaikinėmis technologijomis. Negalime neigti nė vienos iš jų, o abejomis pasinaudoję ieškoti pusiausvyros.

Netikėta: paveikslo „Visur paukščiai“ idėja Kristinai gimė sapne. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar visada buvote meniška siela, ar meno gyslelę savyje aptikote tik atsidūrusi arčiau gamtos?

– Mano tėvai nėra menininkai, bet tėtis – didelis melomanas. Muzika mane lydėjo nuolatos. Aišku, kad ji kažkiek formavo ir mano menišką skonį. Pabėgti iš miesto buvo sena tėvų svajonė – turėti savo žemės, grįžti prie šaknų. Visa tai ir aš galų gale pradėjau jausti.

– Jūsų darbai žiūrovą nukelia į spalvingus Pietų Amerikos miškus su egzotiškomis papūgomis, plačialapėmis monsteromis. Ar kada esate ten buvusi?

– Kol kas į džiungles keliauju tik mintimis, įvairiais skaitiniais, tinklalaidžių klausymais. Tačiau labai svajoju, taupau pinigus, kad iš tiesų galėčiau nukeliauti į Pietų Amerikos žemyną. Nes ten vyksta didžiausias miškų kirtimas, gamtos naikinimas. Miškai – mūsų žemės plaučiai. Turime kuo garsiau apie tai kalbėti. Kas kaip galime, sugebame. Aš tai darau savo tapyba – rodau, kad masinis gamtos naikinimas pamažu ateina ir į Lietuvą. Todėl turime būti budrūs – laiku užkirsti kelią, nepražiopsoti to momento, kai gali būti per vėlu.

Miškai – mūsų žemės plaučiai. Turime kuo garsiau apie tai kalbėti. Kas kaip galime, sugebame. Aš tai darau savo tapyba – rodau, kad masinis gamtos naikinimas pamažu ateina ir į Lietuvą.

– Apie ekologinės katastrofos grėsmę Žemei kalbate su ryškiu, bet labai šviesiu patosu. Jūsų darbuose nėra nė kruopelytės nihilizmo.

– Žinoma, galima apie tai kalbėti ir kitokiu tonu. Daug kas meną naudoja kaip tam tikrą šokiravimo priemonę. Siekia, kad žmonės pajaustų grėsmę per baimės ir streso prizmę. Bet man atrodo, kad šito pasaulyje ir taip nemažai. Todėl apie tamsius dalykus renkuosi kalbėti šviesiai. Noriu suteikti žiūrovams tiek vaizdinį pasitenkinimą, tiek ir vilties, kad dar yra šansų išgelbėti pasaulį. Jeigu visi matysime kasdienybėje tik negatyvumą – ranka nepakils kažką daryti.

– Pamėgote vieną spalvą – indigo, arba mėlyną. Anot psichologų, ji simbolizuoja intuiciją, dvasingumą, metafiziką, aiškiaregystę. Mėlyna spalva padeda atgauti dvasios ramybę, emocinę pusiausvyrą, harmonizuoja ir slopina nerimą. Kodėl ją renkatės jūs?

– Kadaise labai bijojau spalvų. Gal dėl to Vilniaus dailės akademijoje pasirinkau studijuoti grafiką. Piešimas pilku pieštuku man atrodė labai savas. Studijų metais sutikau puikų dėstytoją Joną Čepą, sugebėjusi išugdyti manyje meilę spalvoms. Tuomet supratau, kiek daug buvau praradusi jų vengdama. Ėmiau domėtis jų poveikiu žmogui. Taip palengva ir lavinau tą savo spalvų koloritą. Šiuo metu mano paveiksluose vyrauja tamsiai žalsva – gamtos spalva. Daug ir mėlynos, kuri atstoja eterį arba mėlynąjį ekraną. Pamenu, kaip vieno plenero metu lankėmės pas kolegą, kalbėjomės apie kaimiško gyvenimo ir šiuolaikiškumo, modernizavimo ir technologijų barnį, o vėliau ta diskusija mane pastūmėjo pradėti domėtis neurolingvistiniu programavimu. Taip gimė mano naujausių darbų serijos tapybinė asociacija. Man mėlyna – visai kaip žmones izoliuojančių, bet drauge ir siejančių ekranų kodas.

– Naujausios parodos pavadinimas „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“ – labai poetiškas…

– Paauglystėje esu rašiusi eilėraščius. Šiuo metu poezijos mano gyvenime gerokai mažiau, bet mėgstu filosofiją, tinklalaidžių pašnekesius, kai pokalbis būna ne apdorotas, bet žalias, gyvybingas, natūralus. Tik toks gimdo mano mintis. Dažnai tą mėgstamą mėlyną spalvą prilyginu vadinamajam nostalgijos jausmui, kurį nelabai gebėčiau apibūdinti žodžiais. Tai kažkas panašaus, kai naktį žvelgi į mėlyną dangų, matai žvaigždes ir supranti, kokie mes maži prieš tą beribę kosmoso didybę. Tame liūdesyje – ir daug grožio, kurį norisi išreikšti tapant.

– Minėjote, kad jūsų darbai gimsta greitai, nes vadovaujatės pirmine emocija, kuri vėliau pasimeta. Ją keičia kitos. Kiek laiko reikia, kad drobėje imtų skraidyti atogrąžų papūgos?

– Daugiausia laiko užima sudėlioti eskizus, o paskui tarsi panyru į meditatyvią būseną. Tuomet galiu klausytis ir savo mėgstamų tinklalaidžių ar foninės muzikos. Kartais iš jų gimsta ir paveikslų pavadinimai. Jeigu pastebėjote – visi mano paveikslai juos turi, o kai kurie – ir ilgesnius. Noriu, kad žiūrovui prieš akis rastųsi ne tik vaizdas, bet ir su juo susijęs kontekstas. Pvz., „Džiunglės kartais prasideda iš vazono“. Man norisi, kad pavadinimą perskaitęs žmogus galėtų labiau įsivaizduoti, apie ką aš galvojau jį tapydama. Turiu net sąsiuvinį, į kurį susirašau per tinklalaides girdėtas ar knygose mane sudominusias frazes. Pradėjusi tapyti, stengiuosi viską daryti vienu kartu ir darbą užbaigti, nes paskui prasideda savotiškas muilinimas, kai galima ir visai pamesti pirminę idėją. Jei matau, kad neišeina taip, kaip norėčiau, geriau viską užtapau ir pradedu iš naujo.

Originalu: dažnai K.Asinus paveikslų pavadinimus padiktuoja galvoje užstrigusi knygos frazė ar patikusios tinklalaidės nuotrupa. Paveikslas „Vietoj to sekmadienio rytais einu į miškus“. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Savo darbuose keliate ekologijos, tvarumo problemas. Kiek pati esate ištikima joms kasdienybėje?

– Tiek, kiek mano galimybės leidžia. Jau daug metų esu veganė. Nedėviu ir nevartoju gyvulinės kilmės produktų. Buityje mažinu plastiko vartojimą. Parduodu riboto tiražo daugkartinius maišelius su savo kūrybos spaudiniais. Nemažai apie tai kalbu ne tik savo darbais, bet ir žodžiais. Tarkim, per savo parodų atidarymus ar socialinėje medijoje. Tapydama nenaudoju jokių skiediklių – tik dažus. Taip išvengiu chemijos, kurią vėliau, plaunant teptukus, reikėtų išpilti. Kada visa tai pradėjo rūpėti? Gal tada, kai drauge su tėvais persikraustėme gyventi arčiau gamtos. Praleisdavau joje nemažai laiko, supratau, kaip glaudžiai žmogus ir ji tarpusavyje susiję.

– Jei jūsų gyvenimo kreivę imtume ir padalytume į tam tikras atkarpas – mokyklinę, studentišką, savarankišką… Kuri iš jų atrodytų patraukliausia?

– Aišku, kad dabartis. Šiuo metu esu laisva menininkė. Kai ja tampi, sugebi labiau save išjausti, suprasti, pasaulį išvysti visai kitomis akimis. Studijų laiką galbūt vadinčiau eksperimentiniu, o mokyklą lyginčiau su laiko švaistymu vėjais. Jau paauglystėje žinojau, ko aš noriu. Tad iškentėti tuos visus tiksliuosius dalykus, gaišti laiką fizikai, chemijai man atrodė beprasmiška. Tuo metu piešdavau sąsiuvinių paraštėse. Mokytojai irgi tai suprato, gal dėl to per daug ant manęs nepyko. Tarkim, matematikos mokytoja žinojo, kad pakviesta prie lentos aš nelabai ką suskaičiuosiu, bet kai reikėdavo piešti erdvines figūras – kubus ar piramides – visuomet suokalbiškai kviesdavo mane. Ir tas jos palaikymas man buvo be galo svarbus (juokiasi).

– Ankstesnė jūsų darbų serija „Minties aveniu“ yra skirta buičiai, kasdieniams daiktams. Sakote, kad jums įdomu stebėti, kaip toji daiktų gausa veikia XXI a. žmogaus psichologiją. Ar daug daiktų jūsų pačios buityje?

– 2020 m. Pylimo galerijoje vyko mano paroda „Minties aveniu“. Joje tyrinėjau, kaip daiktai veikia žmogų, o buitį skatinau suvokti kaip meditatyvinę būseną. Tarkim, plauni indus ir nerviniesi, kad turi tai daryti. Jei tą patį laiką skirtum apmąstymams, o gal kantrybei lavinti, mintims atpalaiduoti – juk būtų visai kas kita?! Kadangi savo asmeninio būsto dar neturiu, tai daiktais apsikrauti kol kas negaliu. Svajoju apie namą gamtoje, su sava kūrybos studija kieme.

– Jeigu draugai įkurtuvių proga norėtų įteikti jums dovaną – kas tai galėtų būti?

– Gal koks meno kūrinys. Arba knyga. Dar geriau – knygų lentyna (juokiasi). Labai daug jų turiu. Ar išdrįsčiau pati kažkam dovanoti savo paveikslą? Esu savikritiška. Net nežinau… Nebent matyčiau, kad žmogus to paveikslo nori. Jei sugebėčiau išjausti jo erdvę, žinočiau mėgstamą spalvų koloritą, pažinčiau jo charakterį – drovų ar drąsų – pagal tai ir rinkčiau kažką iš savo grafiškesnių darbų ar laisvesnės tapybos. Juk menas paremtas išjautimu, kuris būtent ir ateina tik pabendravus su kiekvienu žmogumi.

Aktualija: pamažu prarandamas žmogaus ryšys su gamta, masiškai kertami miškai – nerimą menininkei kelianti tema. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei nebegalėtumėte tapyti – ką veiktumėte? Karantino laikotarpiu šį klausimą kėlė nemažai menininkų.

– Na, karantinas man nebuvo labai baisus. Tapiau. Jeigu negalėčiau to daryti? Kurį laiką esu dirbusi įmonės dizainere, bet nepasakyčiau, kad jaučiausi labai laiminga. Pirma, tos darbo valandos nuo ir iki… Antra, griežtas įmonės vadovų vizijos matymas – tik taip ir ne kitaip. Laisvai menininko natūrai suvaržymai nelengvi. Labai norėčiau keliauti. Ne be reikalo mano paveiksluose daug džiunglių. Ir mokykloje labai mėgau geografiją, net svarsčiau, ką pasirinkti, – geografiją, archeologiją ar menus. Kol kas esu keliavusi daugiau po Europą. Dėkui tėvams, kurie labai stengėsi lavinti mano pasaulio suvokimą.

– Cituoju: „Nuo darbų žmonės atbunka ir nebemato įkvėpimo kasdienybėje, todėl meno paskirtis – padėti vystyti žmogaus jautrumą.“ Ar pati esate labai jautrus žmogus?

– Tikrai. Kartais tas mano jautrumas gali peraugti į didžiulę įtampą. Todėl stengiuosi apie jį pasakoti, pateikti per meną, bet savo darbais nekelti dar didesnės įtampos žmogaus psichikai, kurios mes ir taip visi labai daug patiriame šiandien. Manau, kad jautrumas yra gera savybė. Jis leidžia mums daugiau pamatyti, giliau suvokti, išgyventi tam tikrus dalykus. Tiktai nereikėtų jo priimti kaip pagrindo.

– Esate surengusi ne vieną personalinę parodą. Netrukus jūsų gerbėjai galės išvysti K.Asinus paveikslų koncertų salėje „Compensa“ Vilniuje. Ar labai jaudinatės prieš kiekvieną atidarymą?

– Parodos menininkams turbūt prilygsta gimtadieniams. Tarsi kaskart gimsti iš naujo. Įsivaizduokite, kaip smagu, kai nusibrėži kelerių metų tikslą ir jį pasieki – finalinį etapą vainikuoji paroda. Pastebėjau, kad į mano darbų pristatymus ateina motyvuoti žmonės, kurie jau žino mano tapybos braižą, seka mane socialiniuose tinkluose. Turbūt esu labiau intravertė. Per parodos atidarymą mielai bendrauju su publika, bet dažniau lankytis erdvėse, kur kabo mano paveikslai, ir daugiau bendrauti su lankytojais nelabai drįstu: mieliau naudojuosi galerininko paslaugomis. Kokių atsiliepimų apie savo paveikslus esu girdėjusi? Kad toji mėlyna spalva iš tiesų veikia – sukoncentruoja dėmesį, ramina ir pasakoja. Dar – kad mano vaizduojami žmonės, ypač moterys, yra tarsi pati Motina Gamta, kurią turime saugoti ir mylėti.