Energinguose jos pasirodymuose pinasi tradiciniai teatro ritualai ir senoviniais instrumentais atliekamos šiuolaikinės kompozicijos, o gaivališkas technika sukuria tokį muzikinį tobulumą, prie kurio priartėja tik reta pasaulio grupė.

Taiko – tai tradicinis Japonijos būgnas, pasižymintis išskirtiniu ir dinamišku skambesiu, kuriam neprilygsta jokia kita perkusijos forma. Taiko būgnų pasirodymai be galo vizualūs – suderinti atlikėjų judesiai, garsai, greitis, vaizdas, jėga spinduliuoja begalinį dvasinį bei fizinį susikaupimą, stiprybę ir šis tikrumas be galo traukia bei žavi.

„Kodo“ koncertuoja visame pasaulyje, nuolatos pasirodo Japonijoje, Europoje ir JAV bei yra pelniusi tiek tarptautinį, tiek vietinį pripažinimą kaip grupė, perkurianti tradicinius japonų scenos atlikimo menus. Grupė apie trečdalį metų praleidžia turuose užsienyje, kitą trečdalį – koncertuodami Japonijoje, o likęs laikas skiriamas kūrybai ir repeticijoms. Jos diskografijoje šiandien yra per tris dešimtis įrašų.

„Kodo“ kūryboje susilieja pirmykštė galia ir nepaprastas grožis, o garsas perteikiamas itin vizualiai. Grupės demonstruojamas greitis bei miklumas – įspūdingi, būgnai svaigina širdies dūžių pulsu. Balansuojantis nuo mirtinos agresijos iki visiškos ramybės garsas, rodos, gali „nunešti stogą“, tačiau tuo pat metu išlaikomas nepaprastas japoniškas subtilumas, tobula kontrolė, ramybė, taika.

Ši menininkų, muzikantų bei atlikėjų komanda siekia išlaikyti praeityje sukurtą japonų ryšį su gamta, įsidėmėti tradicinį gyvenimo būdą, kultūrą, kurią daugelis jau pamiršo, bei perduoti ateities kartoms. „Kodo“ misija yra ir ištyrinėti neribotas ritmines taiko būgno galimybes bei kurti naujas gyvas meno formos.

„Kodo“ pasirodymuose naudojami trijų kategorijų taiko būgnai, kurių didžiausias o-daiko sveria net 400 kilogramų. Koncertų metu scenoje paprastai ji turi nuo 30 iki 50 taiko būgnų. Neatsiejamą vaidmenį kuria ir kiti tradiciniai japonų muzikos elementai: tokie instrumentai kaip fue (bambukinė fleita), shamisen (japonų bandža), koto (arfa) ir narimono (metaliniai mušamieji), šokis bei vokalai.

Nuo savo debiutinio pasirodymo 1981 m. „Berliner Festspiele“, „Kodo“ surengė daugiau nei 6 000 pasirodymų 50-yje šalių penkiuose žemynuose. 2001 m. „Kodo“ nariai tapo pirmaisiais japonų menininkais, kurie koncertavo Nobelio taikos premijos koncerte Osle. Grupė buvo įtraukta į oficialų 2002 m. FIFA pasaulio taurės himną ir tiesiogiai pasirodė oficialiuose šios taurės koncertuose. 2003 m. pasaulinį pripažinimą pelnęs filmas „Hero“ dar labiau atkreipė kino kūrėjų dėmesį į „Kodo“, o 2006 m. užsimezgęs bendradarbiavimas su kabuki meistru Tamasaburo Bando pastūmėjo į naujas perkusinės išraiškos formas.

„Kodo“ yra ir daug daugiau nei grupė, tai visa bendruomenė, turinti stiprią misiją – gyventi, mokytis, kurti. 1997 m. buvo įkurtas „Kodo“ kultūros fondas, rengiantis daugybę muzikos dirbtuvių, kasmetinį seniausią ir pagrindiniu Japonijoje tapusį tarptautinį menų festivalį „Earth Celebration“, auklėja kiekvieną naują nepriekaištinga reputacija pasižyminčią atlikėjų kartą.

1988 m. Japonijos Sado saloje netgi buvo įkurtas „Kodo“ kaimas („Kodo Village“), kuriame gyvena apie 60 grupės narių iš visos Japonijos. Sado saloje, kurioje klesti tradicinis gyvenimo būdas ir menai, susibūrusioje bendruomenėje ugdoma unikali estetika ir jautrumas, siekiama naujos pasaulinės kultūros, pagrįstos taikiomis žmonijos bei gamtos sambūvio galimybėmis.

„Kodo“ pasirodymas Lietuvoje yra europinio turo „Kodo One Earth is. Tour 2020: Legacy“ dalis. Jame grupė dalinasi pagrindiniu repertuaru, kurį išlaikė gyvą beveik pusę amžiaus, dar nuo prieš jos susikūrimą egzistavusio kolektyvo „Sado no Kuni Ondekoza “ (1971–1981 m.) laikų.

Japonų kalboje žodis „Kodo“ turi dvigubą reikšmę. Tai reiškia „širdies plakimą“ – pirminį visų ritmų šaltinį. Manoma, kad didysis taiko primena motinos širdies dūžius, jaučiamus dar įsčiose, todėl kūdikiai dažnai užmiega net skambant šioms griausmingoms vibracijoms. „Kodo“ taip pat reiškia „būgnų vaikus“ ir tai atspindi grupės norą groti tyra it vaiko širdimi.