Kaunas – ypatinga vieta

Nors gyvena sostinėje, ryšį su Kaunu moteris sako jaučianti per giminės šaknis. Marijos močiutė – praeityje garsi knygų iliustratorė Taida Musteikytė-Balčiūnienė.

Ji gimė, augo, studijavo ir susituokė su Marijos seneliu Vaclovu Balčiūnu būtent Kaune. Ten pasaulį išvydo ir menininkės mama. Prosenelio, gydytojo Petro Musteikio, šeimai priklausė namas šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios.

„Čia būtų jau kita istorija, bet negaliu nepaminėti dar vieno įdomaus fakto, kad iš prosenelio butą nuomojosi ir žinomas Lietuvos rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabar tuose namuose įsteigtas jo muziejus“, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad močiutė dažnai klajodavo prisiminimais po Kauną, gal todėl šis miestas Marijos širdyje užima ypatingą vietą.

Kita vertus, po studijų jai ir pačiai dažnai tekdavo lankytis laikinojoje sostinėje, nes kūrė scenografijas, kostiumus Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliams.

D. Stankaus nuotr.

Gyventi mėgaujantis

Paklausta, kas jai yra gera diena, M. Rubavičiūtė mini lėtą gyvenimo būdą, kurio šalininke save vadina.

„Gera diena man jau tada, kai prabudusi gerai jaučiuosi, kai aplinkui mane visi sveiki ir laimingi. Esu lėto gyvenimo būdo praktikė, mėgstanti pagaudyti malonių akimirkų, skirti laiko kavos ritualui ir sveikesniems gardiems pusryčiams. Patinka juos estetiškai sau ir kitiems patiekti“, – lėtai dėsto pašnekovė.

Malonios savaitgalio veiklos jai yra visiškai paprasti dalykai. Tokie, kokie džiugina daugelį iš mūsų. Tai ir susitikimai su draugais, teatras, kinas, koncertai, parodos, pasivaikščiojimai paupiais ar parkais. Marija mėgsta leisti laiką su puikia savo drauge – kaimyne Ieva. Moterys pabendrauja, išgeria kartu kavos, pasikeičia naujienomis, pasikviečia viena kitą pietų ar vakarienės, ir būtinai su vaikais.

Kurdama aš išreiškiu savo vidinį pasaulį ir stengiuosi nesiorientuoti į tai, kad turiu kažkaip visiems įtikti ar patikti.

Marijos namai Užupyje – dar vienas įdomus eksponatas ir įtraukiančio pokalbio tema. Ar savo namų erdves ji taip pat kuria žvelgdama pro profesinius scenografės akinius?

Pasak M. Rubavičiūtės, turint specifinę teatro dailininko akį ir pajautimą, namai kuriasi tarsi savotiška gyvenimo teatro scena.

„Iš tiesų pati nelabai pastebiu, nes tai, kaip gyvenu, man yra natūralu. Net nepavyktų kitaip, bet iš užklystančių draugų vertinimo suprantu, kad tie scenografės akiniai vis dėlto gana stipriai įsitaisę ant mano nosies“, – juokiasi ji.

Marijos namuose, kuriuose gyvena su mama ir tetos šeima, daug daiktų, detalių, o svarbiausia – daug pačios Marijos kurtų meno kūrinių – asambliažų.

Specifika: Marijos asambliažuose kuriamos istorijos – tarsi maži scenovaizdžiai, kuriuos diktuoja laki menininkės vaizduotė. / D. Stankaus nuotr.

Teatro tęsinys – asambliažai

Asambliažai jos kūryboje atsirado maždaug prieš penkiolika metų. Atėjo, kaip pagrindinės specialybės – scenografijos – tęsinys, arba kūrybinio alkio patenkinimo išraiška. Juk ne visada, sako, projektų teatre buvo tiek, kiek norėtųsi.

„Kurdama asambliažą aš irgi dirbu su erdve, kaip ir teatre. Užpildau ją mažais daikčiukais, kuriuos dėlioju ir perdėlioju. Tarsi būčiau sau sukūrusi miniatiūrinę scenos laboratoriją“, – aiškina menininkė.

Marija spėja, kad be scenografijos turbūt nebūtų ir asambliažų. Ją visada užburdavo teatro maketų kūrimo procesas. Dar nuo studijų laikų žaidimas detalėmis mažesniais masteliais kėlė žavesį.

„Prie asambliažų kūrimo iš tiesų priėjau tuomet, kai kurį laiką teatre nebuvo veiklos ir galimybės kurti realių spektaklių. Kadangi poreikis kažką daryti niekur nedingo, jis atsiskleidė erdvinių paveikslų – asambliažų – forma“, – atvirauja kūrėja ir priduria, kad iš tiesų jos gyvenime viskas labai susiję.

Asambliažuose kuriamų istorijų siužetai – tarsi maži scenovaizdžiai, tik padiktuoti jos asmeninės vaizduotės naratyvų. Kūrėja sutinka, kad tai, ką daro ji, artima scenografijai vien jau dėl to, kad asambliažai – neplokšti. Ryto ar vakaro saulės spindulys suteikia erdviniams paveikslams dar daugiau vizualių variacijų. Tokia kaita menininkę žavi labiausiai, nes iš dalies primena sceną.

Personalinėse parodose Marija neapsiriboja sukabindama paveikslus ant sienų. Dailininkė mėgsta pratęsti mintį, o tai ji daro išlipdama iš paveikslo rėmų ir parodos atmosferą papildydama kitais objektais. „Taip aš tarsi pereinu į kitą mastelį ir viską sujungiu į vientisą scenografinę instaliaciją“, – aiškina ji.

D. Stankaus nuotr.

Kuria išsyk kelis darbus

Kūrybos procesas Marijos galvoje prasideda labai įvairiai. Vieno recepto čia nėra. Kartais visko pradžia tampa švarus popieriaus lapas ar drobė, o kartais momentinio vaizdinio įkvėptas užsimezga visas darbų ciklas – kaip kad jos pastebėti ir užfiksuoti Vilniaus senamiesčio sienų fragmentai ir jų įkvėptas asambliažų ciklas „Sienų dienoraščiai“.

Dažniausiai jai patinka pradėti ir paraleliai kurti net kelis darbus. Kai pajunta, kad pavargo, leidžia sau atsitraukti nuo vieno ir žvilgsnį nukreiptį į kitą kūrinį. Tokios pauzės visiškai užtenka, kad po kurio laiko ateitų atsakymai, reikalingi pirmajam.

„Ta mano kūryba – iš tiesų labai lėtas procesas. Jį vadinu savotiška meditatyvia dėlione. Kartais darbai gali būti papildomi ar perdaromi net po kelerių metų. Šioje srityje laiko ribų nėra, tad duodu sau nevaržomą laisvę“, – pasakoja M. Rubavičiūtė.

Daikteliautoja kaip Pepė

Pavadinta daikteliautoja, Marija šypsosi ir sako, kad daiktų lobynai jai kaupiasi intuityviai. Tai kažkas patraukia akį blusturgyje, kuriame atsiduria bekeliaudama, tai kažką atiduoda draugai ar tiesiog randa gatvėje ir pakelia.

„Šiuo metu visą daiktų bagažą įkurdinau kūrybinėje studijoje. Esu labai dėkinga savo kaimynui, užleidusiam mano kūrybai laikinas negyvenamas patalpas sename mediniame name mūsų kieme“, – aiškina ji.

Savo kūrybą Marija vadina daugiasluoksne. Tai ne vien pabiri atsitiktiniai daikteliai. Kartais darbų pagrindu tampa fotografijos, ant kurių pirmiausia atsiranda tapybinis sluoksnis, o tik paskui nugula tam tikros detalės, kurios vėliau vėlgi gali būti kažkuo dengiamos.

Savo kūrybos sumanymams įgyvendinti menininkė pasitelkia pačias įvairiausias priemones – dažus, popierių, drobę, odą, fotografijas, klijus, siūlus, o kartais ir vinis su plaktuku ar pjūklu.

D. Stankaus nuotr.

Trūksta tik arklio

Ne tik pati Marija primena daikteliautoją Pepę Ilgakojinę. Jos Vila Vilaitė Užupyje taip pat tarsi nužengusi iš pasakų pasaulio – tetrūksta arklio balkone.

„Gerai pasakėte apie arklį, – juokiasi. – Išties vaikystėje turėjau tokią svajonę – auginti baltą arklį namo kieme. Šiuo metu ji vis dar gyvena mano galvoje kaip gražus nerealizuotas vaikystės vaizdinys“, – dalijasi ji.

Menininkė dėkoja likimui ir džiaugiasi, kad teko gimti ir augti tarp tokių ypatingų žmonių kaip jos seneliai, šeima, gyventi vietoje, apsuptoje meno, gamtos ir miesto atmosferos.

„Matau, kad mano vienuolikmetė dukra Elzė irgi paveldėjo kūrybinį giminės geną. Kol kas asambliažų dar nekuria, bet puikiai piešia, tapo ir neria vąšeliu. Be to, yra visaip kaip gyvenimiškai kūrybinga“, – giria dukrą laiminga mama ir priduria, kad Elzė, kaip ir ji vaikystėje, jaučia begalinę aistrą žirgams. Kas žino, šypsosi, gal kažkada iš tiesų jų Viloje Vilaitėje apsigyvens koks baltas arklys.

Kai medžiai numeta lapus, iš M. Rubavičiūtės namo vidinio kiemelio matyti fantastiška Vilniaus panorama. Moteris sako be galo mėgstanti tiesiog vaikštinėti Vilniaus senamiesčio, Užupio gatvelėmis, užklysti į kiemus, pasisemti juose įkvėpimo.

„Vis dėlto geriausia vieta pamąstymams yra tiesiog kieme, po mano langu. Čia ypač smagu sėdėti vasarą, klausantis paukščių čiulbejimo, tekančios upės gurgenimo, bažnyčių varpų aidėjimo...“ – pasakoja ji, šitaip įkraunanti ir savo mintis.

Brangina protėvių atminimą

1959 m. iš Kauno į sostinės Vilą Vilaitę atsikėlė Marijos seneliai. Namus iki šiol dar puošia iš prosenelio, gydytojo P. Musteikio, paveldėta medicininė spintelė, promočiutės skrybėlių dėžė, močiutės lėlių vežimėlis, mielas žaislinis šuniukas ir vaikystėje jos klijuotas albumas su to meto įžymybių nuotraukomis.

Paklausta, gal kažką vintažinio kolekcionuoja ir pati, Marija atvirauja, kad specialiai nekolekcionuoja, tačiau jaučia įdomesnių indų, gražesnių puodelių ir, žinoma, daiktų, baldų su istorine žyme poreikį.

Dėl kiekvienos dulkelės ji nešokinėja, neaikčioja ir preciziškai tvarkos namuose, primenančiuose muziejų, nedaro, nors ją vertina.

„Tvarka reikalinga, jei nori sulaukti švarių minčių ir idėjų. Todėl stengiuosi palaikyti harmoniją ir savo aplinkoje. Ne veltui sakoma: kaip išorėje, taip ir viduje. Žinoma, maniškė tvarka gal kiek kitokia nei daugumos žmonių, bet pagal savo parametrus stengiuosi ją palaikyti. Jei randu daiktų, kurie nebedžiugina ar yra pabodę, lengvai juos paleidžiu“, – savo filosofija dalijasi menininkė, kurią turi supti tik džiaugsmą ir estetiką kuriantys daiktai.

D. Stankaus nuotr.

Masėms nepataikauja

Paklausta apie charakterį, Marija save vadina labiau intraverte, nors prisipažįsta, kad smagi draugija gyvenimo pusiausvyrai palaikyti ją taip pat džiugina.

Menininkei smagu, kai girdi komplimentų, skirtų jos asambliažams, kad jos paveikslus įdomu tyrinėti, kad jos kūryba šildanti, estetiška, originali ir užduoda klausimų, į kuriuos kiekvienas gali rasti savų atsakymų.

„Tokie žodžiai skatina žengti pirmyn. Kurdama aš išreiškiu savo vidinį pasaulį ir stengiuosi nesiorientuoti į tai, kad turiu kažkaip visiems įtikti ar patikti. Nesitaikau nei į šiuolaikinio meno parametrus, nepataikauju vyraujančioms tendencijoms. Mano kūriniai labiau skirti jaučiančiam, mėgstančiam išskirtines, netikėtas detales žmogui, kuris nebijo papildyti savo interjero kažkuo originaliu“, – aiškina ji.

Nemažai M. Rubavičiūtės darbų jau rado vietą ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių namų interjeruose. Kadangi kurdama vizualius menus ji stengiasi palikti kuo daugiau laisvės sau, individualių užsakymų kol kas privengia.

Knygų iliustruotojos debiutas

Dar vienas netikėtas debiutas – Marijos Rubavičiūtės ir llonos Ežerinytės knyga „Tetulė Liu“ (leidykla „Žalias kalnas“). Pernai skaitytojų ji buvo išrinkta ir padėta į geriausiųjų knygų lentyną. Ar tai pirmas Marijos, kaip iliustruotojos, bandymas?

„Taip, – šypsosi, – tai išties mano pirmas darbas iliustravimo srityje. Esu dėkinga Dievui ir likimui, kad mano triūsas buvo taip puikiai įvertintas. Tikrai labai daug laiko ir širdies investavau iliustruodama šią nuostabią I. Ežerinytės sukurtą istoriją“, – atvirauja ji.

Marija spėja, kad skaitytojus sužavėjo knygoje aprašytų dalykų paprastumas, suderintas su netikėtumu. Kiekvienas čia atras bendražmogiškų dalykų ir, žinoma, su meile kurtų iliustracijų. Menininkė prisipažįsta, kad jai buvo įdomu išbandyti save naujoje srityje ir, jei tik atsirastų kažkas labai artimo ir asmeniškai patrauklaus, būtinai imtųsi dar vieno iliustracijų projekto.

Paprašyta pasidalyti, kokia kūryba traukia dabar, M. Rubavičiūtė sako, kad šiuo laikotarpiu jai norisi kurti mažus, smulkius ir jaukius darbus. Kasmet prieš šv. Kalėdas vyksta kelios grupinės miniatiūrų parodos, kuriose ji mielai dalyvauja.

„Beje, kaip tik šiuo metu Vilniuje, galerijoje RA, atidaryta viena tokia kalėdinė paroda, kita – Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Užsukite ir pasidairykite“, – kviečia ji.

Kalėdas švenčia iš širdies

Ne už kalnų Kalėdos. Įdomu, kaip jas švenčia Užupio Vilos Vilaitės gyventojai? Marija dalijasi, kad šv. Kalėdos jų namuose labai laukiamos ir visada švenčiamos iš širdies, nes sujungia tikėjimą ir stebuklo laukimą.

„Stengiamės sukurti išskirtinę atmosferą sau ir čia užsukantiems svečiams. Meduolių marginimas, mano mamos gardžiausi pyragai, eglutės ir namų puošyba jau tampa kasmečiu ritualu“, – pasakoja ji.

Kadangi giminaičių ir draugų ratas itin didelis, artimiausius iš jų Marija visada stengiasi pradžiuginti nors nedidele dovanėle. Neretai kažką padovanoja ir iš savo kūrybos. Dažniausiai tai spausdintos jos kuriamų darbų riboto tiražo reprodukcijos, kurias autorė dar apšildo ir papildo linijomis ranka.

Ko pati šiemet paprašytų Kalėdų Senelio? „Visų pirma, pasauliui taikos, o kiekvienam žmogui – vidinės ramybės, įkvėpimo ir sveikatos. Jei tai turėsim, visa kita gausa atkeliaus savaime“, – linki Marija.