Lietuvos teatro sąjungoje spalio 28 d. 18 val. susitikimo su žiūrovais lauks viena garsiausių šalies kino ir teatro aktorių Vaiva Mainelytė. Daugeliui žiūrovų ji visada išliks  Jurga iš „Velnio nuotakos“, Morta  iš filmo „Tadas Blinda“, o kitiems aktoriams mylima, paprasta ir nuoširdi kolegė. Visi jos gerbėjai ateinantį pirmadienį galės iš arčiau susipažinti su išskirtinio talento ir žavesio moterimi.
Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai kūrybinės energijos atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.

Aktorė prisipažįsta „sunkiausia ir nepagydoma liga“ – teatru – užsikrėtusi dar vaikystėje. Rokiškio namo verandoje įkūrusi savo pirmąjį „teatrą“, ji ir šiandien mena tuos laimingiausius metus, kai ji pati buvo ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.

Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, V. Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ (1973) ir „Junas Gabrielis Borkmanas“ (1984), abiejų rež. Henrikas Vancevičius), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“, rež. Algis Lapėnas, 1974), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“, rež. Irena Bučienė, 1984), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“, rež. Rimas Tuminas, 1984). Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“ (rež. Leonidas Lurjė, 1969), Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. H. Vancevičius, 1975).

Teatro istorikė ir teatrologė Irena Aleksaitė, apibūdindama V. Mainelytės fenomeną, sako: „Jos kūrybinį likimą lėmė, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias.“

Šiandien aktorę galima išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Aktorė džiaugiasi, kad dabar turi tiek pat veiklos, kaip ir jaunystėje. Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine, kolegei negaili komplimentų: „Vaiva – nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs...“.