– Kaip dar prisistatytumėte be fakto, kad atliekate garsiosios Paryžiaus kurtizanės Violetos vaidmenį Giuseppe's Verdi operoje „Traviata“?

– Visų pirma turiu pasakyti, kad Violetos vaidmeniu ir visais šventiniais premjeriniais spektakliais dalijamės dviese su kolege Agne Stančikaite. Esu KVMT solistė. Violetos Valeri vaidmuo turėjo būti mano debiutinis, bet netikėtai prieš jį įsiterpė Gioacchino Rosini operos „Turkas Italijoje“ Donos Fiorilos vaidmuo. Meluočiau, jei teigčiau, kad jis nepadėjo man kurti Violetos charakterio.

Dar vienas mano amplua – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos dėstytoja. Šiuo metu mokau užsienio studentus dainavimo. Beje, tik šią vasarą pabaigiau magistro studijas. Buvau pakviesta į Karinos Novikovos spektaklį „Operos teatras“ Panevėžyje. Dėl užsitęsusio karantino jis tik dabar išvydo dienos šviesą. Vasarį debiutuosiu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur Antonino Dvorako operoje „Undinė“ vaidinsiu Užsienio princesę.

Vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– 1920-ųjų gruodžio 31-ąją Kaune nuskambėjusi D.Verdi „Traviata“ tapo profesionalios lietuvių operos pradžia. Šiandien „Traviata“ ir vėl skamba Kaune, o jūs, Gabriele, esate šio įsimintino įvykio dalimi. Tad pirmasis tostas tebūna už svajonių išsipildymą ir muziką!

– Trauką muzikai pajutau ankstyvoje vaikystėje. Esu kilusi iš mažo Radviliškio rajone esančio Šeduvos miestelio. Jame veikė muzikos mokykla, bet buvau gana empatiškas vaikas, lakios fantazijos, todėl išsigandau draugų išgalvotų ir kiek hiperbolizuotų pasakojimų apie ten dirbančius mokytojus, kurie daužo per pirštus liniuotėmis, jei blogai pagroji (juokiasi).

Laimė, mokykloje turėjau nuostabią muzikos mokytoją Aureliją Meškauskienę, kuri įžvelgė manyje talentą ir nuolat skatino dalyvauti įvairiuose nacionaliniuose konkursuose, tokiuose kaip „Dainų dainelė“ ir kt. Visą mokyklinį periodą muzikavau gana intensyviai, tačiau labiau savarankiškai ir mėgėjiškai, kol dvyliktos klasės pradžioje neapsisprendžiau, kad noriu būti operos soliste. Tuomet susiradau korepetitorę Jolantą Narkienę Šiauliuose, kuri, pamačiusi mano užsidegimą, ryžosi padėti pasiruošti muzikologijos egzaminui. Kodėl sakau „ryžosi“? Nes tik labai drąsus pedagogas gali ryžtis išmokyti visą muzikologijos kursą per tris mėnesius, kurį moksleiviai mokosi kelerius metus. Ir man pavyko! Įstojau į valstybės finansuojamą vietą VDU Muzikos akademijoje Kaune.

Beje, mano ryšys su „Traviata“ atsirado jau nuo pirmo kurso. Pamenu, po dviejų mėnesių studijų mano dėstytoja profesorė Sabina Martinaitytė, išgirdusi, kaip aš dainuoju, pasakė: „Jaučiu, kad kada nors tau gresia dainuoti Violetą „Traviatoje“… Girdžiu pagal tavo balso spalvą.“ Nuo tada ji ėmė man duoti visokių balso pratimų, susijusių su Violetos partija. Paskui jos žodžiai pasimiršo, kol vieną dieną pamačiau kvietimą dalyvauti atrankoje į jubiliejinį „Traviatos“ pastatymą. Viskas taip gražiai sutapo: Lietuva minėjo profesionaliosios operos 100-metį, aš baigiau magistro studijas, perėjau atranką ir gavau Violetos vaidmenį. Ir dar tame teatre, kuriame ši opera buvo parodyta pirmą kartą! Pagaliau išsipildė mano dėstytojos žodžiai! Todėl visiems Naujųjų proga palinkėčiau nebijoti svajoti, nes kiekviena mintis turi nemenką galimybę išsipildyti – aš tai patyriau.

Ryžtas: VDU Muzikos akademijos auklėtinė į valstybės finansuojamą vietą pateko vos per tris mėnesius pasiruošusi muzikologijos egzaminui, o studijuodama du kartus tapo vardinės Prezidento Antano Smetonos stipendijos laureate. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Opera „Traviata“ Kaune buvo statyta daugybę kartų – 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 m. Ar domėjotės, kokios solistės iki jūsų yra atlikusios Violetos vaimenį? Ar neslegia atsakomybė, kad jūsų Violeta Valeri negali būti prastesnė už anksčiau įkūnytas? Tad siūlau tostą už jūsų kolegas – teatro aktorius ir jų profesionalumą.

– Atsakomybė? Žinoma, kad slegia... Ypač, kai žinau, kad mano gerbiama dėstytoja, primadona Sabina Martinaitytė, irgi daugybę metų yra atlikusi šį vaidmenį. Ji žino kiekvieną niuansą, kas ir kodėl. Violetos personažą Kaune taip pat yra kūrusios ir kitos teatro primadonos – Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Violeta Sagaitytė ir kt. Daug ir įvairių būta pačios operos pastatymų – nuo tradicinių iki modernių.

Mano galva, ši jubiliejinė „Traviata“, kurta talentingos choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos, yra išskirtinė. Violetą gaubianti mirties aura žiūrovą pasitinka nuo pat spektaklio pradžios ir lydi iki jo pabaigos. Režisierė neakcentuoja nereikalingų dalykų, o kreipia dėmesį į smulkias, bet lemtingas detales, daug kalba per simbolius. Ar žinote, kad Violeta turi realų prototipą – moterį, vardu Marie Duplessis, gyvenusią Paryžiuje iš tiesų? Ją supo realūs, tikrovėje egzistavę žmonės. Todėl visi personažai, vaidinantys spektaklyje, yra be galo svarbūs.

Spektras: G.Bukinės kuriama Violeta – be galo moteriška, jausminga, aistringa, spalvinga ir tikra. / M. Aleksos nuotr.

Šioje „Traviatoje“ draugiškai susitinka dvi operos solistų kartos – brandžioji ir jaunoji. Nepaisant amžiaus ir sceninės patirties skirtumo, mūsų santykiai nuostabūs. Vyresnieji kolegos visada pasirengę padėti, įkvėpti mums naujų minčių, kad bendras rezultatas atrodytų kuo geriau. Todėl vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– Kol dar nedainavote „Traviatoje“, kaip paprastai pasitikdavote Naujuosius metus – draugų būryje, šeimos rate, o gal kelionėje? Tebūna šis tostas už šeimą ir artimuosius, pas kuriuos visuomet skubame per šventes.

– Dažniausiai Naujuosius sutikdavau šeimoje – pačių artimiausių žmonių rate. Nes kažkodėl šventai tikiu posakiu, kad kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie jie ir bus (juokiasi). Buvo keletas kartų, kai teko koncertuoti Naujųjų išvakarėse, bet vis tiek, prieš laikrodžiui mušant vidurnaktį, dar spėdavau sugrįžti pas šeimą. Kaip ji reagavo į mano ketinimą studijuoti operinį dainavimą? Kuo puikiausiai: visada mane palaikė, skatino tiek morališkai, tiek ir finansiškai. Matote, aš net pianinu mokiausi groti savamoksliškai – tik muzikos mokytojos dėka tobulinau savo muzikinį raštingumą. Kartais jie net labiau už mane tikėjo, kad svajonė dainuoti teatre išsipildys.

Ką vadinu savo šeima? Vyrą, brolius, tėvus. Esu ištekėjusi. Mano vyras Donatas Bukinas taip pat iš Šeduvos. Todėl per šventes abu grįžtame į savo gimtąjį kraštą. Visų pirma, pas mamą (aplankome ir tėtį, nes, deja, mano tėvai išsiskyrę), paviešime ir pas vyro artimuosius. Du broliai – vyresnėlis Klaudijus ir jaunėlis Dovydas – taip pat mano mylima šeima.

– Kokie gi Naujieji be tosto už patį tauriausią žmogišką jausmą – meilę?! Todėl pakelkime taures už Gabrielę ir Donatą, jau dvylika metų esančius kartu. Beje, kaip susipažinote?

– Įdomiai. Mokiausi septintoje klasėje. Donatas buvo dvejais metais už mane vyresnis. Nors dabar jis visai nesusijęs su muzika, bet pradėjome draugauti būtent per ją. Donatas buvo mano pats nemėgstamiausias žmogus visoje mokykloje. Kupinas optimizmo, ryškus, energingas, žodžiu, kompanijų siela. Dabar, kai pagalvoju, matyt, užgimstant meilei, žmogus ne iki galo supranta, kas su juo vyksta. Užlieja tokie stiprūs jausmai, kurių neatpažinęs gali smarkiai apsigauti. Artimiau susipažinome „Džia-da“ (džiazo) būrelyje. Kaip vėliau prisipažino, Donatas ten ėjo dėl to, kad galėtų praleisti daugiau pamokų (juokiasi).

Štai tada pažvelgiau į jį visai kitomis akimis. Netikėtai per muziką pamačiau to vaikino vidų – jautrų ir supratingą. Sutinku, kad mūsų meilė iš pradžių buvo paaugliška: bent jau taip į ją žiūrėjo tėvai ir pažįstami. Manė, pažais vaikai ir išsiskirstys. Bet atsitiko taip, kad kartu atlaikėme paauglystės išbandymus, kartu suaugome.

M. Aleksos nuotr.

Po mokyklos Donatas išsyk pasuko į Lietuvos kariuomenę, pradėjo dirbti Rukloje. Aš sužinojau, kad Kaune dėsto Liudo Mikalausko dėstytoja (tuo metu jis man atrodė kaip operos dievaitis) S.Martinaitytė – taigi studijų miestu pasirinkau Kauną.

Ar Donatas nepavyduliauja, matydamas mane meilės scenose? Tikrai ne... Jis moka adekvačiai tai priimti. Juk teatras – mano darbas, tad vaidmenų gali būti įvairių. Jis suvokia, kad scenoje ne jo žmona bučiuoja kitus vyrus, o jos kuriamas personažas. Todėl stengiuosi prieš kiekvieną spektaklį pasilikti daugiau laiko, kad spėčiau įsikūnyti į vaidmenį. Įvykus metamorfozei, nereikia eiti prieš savo pačios moralės principus.

– Paprastai meno žmonės būna visapusiškai gabūs – tiek dailei, tiek literatūrai, tiek muzikai. Tebūna dar vienas mūsų tostas – už kūrybiškumą. Kokiais dar talentais, be dainavimo, esate Kūrėjo apdovanota?

– Sutinku, kad menininkai dažnai būna gabūs viskam. Mes kartais su Donatu pajuokaujame, kad esu idėjos žmogus. Jei jau galvoje užgimė mintis, žūtbūt turiu ją įgyvendinti. Pamenu, vaikystėje labai daug piešdavau, net turėjau savo molbertą (mano tėtis taip pat gerai piešia, o vienas iš brolių studijavo Vilniaus dailės akademijoje). Vėliau svajojau būti aktore ir lankiau aktorinio meistriškumo būrelį pas tėčio seserį Izoliną Stanulienę. Kitąsyk sumąsčiau, kad noriu žongliruoti ir paprašiau tėvų specialių žongliravimo prietaisų. Bet čia jų kantrybė baigėsi ir jie pasiūlė iš pradžių pamėginti su mandarinais (kvatojasi). Iš mamos pusės perėmiau mezgimą – tiek virbalais, tiek ir nėrimą vąšeliu, siuvimą. Tarp kitko, turėjau net savo siuvimo mašiną! Dar mėgau namuose vaidinti scenas. Ką turiu omeny? Na, kai namiškiams stebint imi įsijausti į kokį nors vaidmenį, o jie nesupranta, ar tai vaidyba, ar vyksta iš tiesų. Prieidavau net iki alpimo scenų. Žiūrėdavau, kiek įtikinamai galiu jas suvaidinti.

– Violeta Valeri iš „Traviatos“ yra labai graži, moteriška. Deja, gyvename laikais, kai nebelieka lyčių, kaip ir vyriškos bei moteriškos aprangos, darbų. Moteriškumas skęsta tarsi šventinėje šampano taurėje išsikvėpę burbuliukai. Todėl su didžiu susirūpinimu noriu pasiūlyti tostą už moteriškumą!

– Tai išties aktuali tema. Neseniai skaičiau interviu su Agne Jagelavičiūte, kuri prognozavo, kad po keleto metų skirtumas tarp vyrų ir moterų išvis išnyks. Baisu… Man svarbu, kad vyras jaustų pagarbą moteriai, o moteris galėtų turėti nepriklausomą nuomonę, bet drauge savo elgesiu neskleistų perdėtos vyriškos energijos. Suprantate, ką turiu omeny? Šių dienų moterys nori būti laisvos ir nepriklausomos, bet paskui pyksta ant vyrų, kai šie neatidaro automobilio durelių ar nesielgia galantiškai. Tokiu atveju moteris turi ieškoti problemos savyje – gal ji paprasčiausiai nustojo skleisti moterišką energiją? Aš pati dar prieš kokius penkerius metus labiau mėgau vyrišką aprangą – dėvėjau kelnes, megztinį, avėjau vos ne vyriškus batus. Gal buvo kaltas studentavimo periodas? Dabar aš kur kas moteriškesnė: retai mane išvysite be suknelės ar sijono. Gal čia Violetos Valeri kaltė? Ši moteris ne tik graži, moteriška, bet ir labai intelektuali. Vyrams patinka, nes turi apie ką su ja kalbėti. Manau, ir šių dienų moterims intelektualumas nepakenktų.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nors esate dar labai jauna solistė, bet galite daug kuo pasigirti. Gavote LR prezidentės Dalios Grybauskaitės padėką už tarptautinę muzikinę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą, pelnėte Vytauto Didžiojo universiteto, LR prezidento A.Smetonos vardo stipendijas. Visi šie įvertinimai – tik per begalinį darbštumą. Tad siūlau dar vieną tostą – už darbštumą.

– Su metais pradedu vis geriau save pažinti, tad matau, kad man nesvetimas perfekcionizmas. Ne visada jis padeda, dažnai netgi trukdo, nes nebeleidžiu sau ilsėtis. Kai tai darau, kaipmat imu save smerkti. Mokykloje ar pirmaisiais studijų metais dar turėdavau save spausti, kad eičiau kažką daryti, o dabar priešingai – turiu save stabdyti ir mokyti ilsėtis. Mano galva, žmogus yra tarsi baterija. Jei baterija išsikrauna ir nebesugeba įsikrauti, ją tiesiog išmeta į šiukšlyną. Vadinasi, jei aš neišmoksiu gerai įsikrauti, negalėsiu scenoje žiūrovams parodyti šimtaprocentinės kokybės.

– Pernai dėl kritiškos pandeminės situacijos Lietuvoje ir pasaulyje teatrų scenos liūdėjo. Naujuosius šventėme tyliai, su nerimu stebėdami augančius koronaviruso skaičius. Todėl tostas už sveikatą – tiesiog būtinas!

– Balsas – didžiausias mano turtas ir darbo priemonė. Klausiate, kaip jį saugau? Iš tikrųjų esu dėkinga Kažkam iš aukščiau, kad mano balsas netrapus, užtai ne visada jį tausoju. O reikėtų! Prieš kokį mėnesį buvo tokia intensyvi savaitė, per kurią daugiau dainavau, negu miegojau. Tai atsiliepė ir balso kokybei. Tąkart supratau, kad svarbiausias dalykas, kaip išlaikyti savo balsą šviežią, yra geras miegas, poilsis ir tyla. Bet kartais taip sunku išlaikyti tą tylą, kai balsas, rodos, pats lipa iš tavo gerklės (juokiasi). Kadangi repeticijos teatre vyksta nuo dešimtos ryto, tai spėju namuose, kavą gerdama, plaukus prieš veidrodį tvarkydama, jį prižadinti. Kol nuvažiuoju iki teatro iš savo namų Užliedžiuose – prasidainuoju. Vis dėlto svarbiausia pamoka, kurią neseniai išmokau, yra pajausti, kada gana. Jei vieną dieną balsas skamba puikiai, nereikia juo piktnaudžiauti ir mėginti išdainuoti viso gyvenimo kūrinius. Nes kitą dieną jo nebeliks. Negali vėjais švaistyti tos Dievo duotybės: turi išmokti balsą dozuoti. Ir jausti dėkingumą visatai už šią nepaprastą dovaną. Patikėkit, pervargimas yra kur kas didesnė bėda už peršalimą.

Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos.

– Dar besimokydama bakalauro studijose daug keliavote, dalyvavote įvairiuose projektuose, koncertuose, meistriškumo mokymuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gal pasiūlykime tostą už keliones?

– Žinoma. Gyventi užsienyje tikrai nenorėčiau. Bet išvykti keliems mėnesiams ar metams – kodėl gi ne? Tik man labai svarbu žinoti, kad grįšiu. Pavyzdžiui, 2018–2019 m. stažavausi Lenkijos didžiajame operos teatre (lenk. Teatr Wielki) Varšuvoje, kur tekdavo praleisti net po kelias savaites per mėnesį. Tokios išvykos praplečia akiratį, suteikia žinių, augina pasitikėjimą savimi, nors iš pradžių būna ir kiek nedrąsu, nerimą kelia kalbos barjeras ir kt. Vis dėlto grįžti iš svetur įsikrovęs naujos energijos, o jei dar koks muzikos profesionalas tave pagiria ar duoda vertingų patarimų... Ateinančiais metais visiems linkiu kuo daugiau kelionių ir kuo mažiau karantinų! O man? Smagiausia būtų ilsėtis šiltuosiuose kraštuose, kur nors tingiai prie jūros ar baseino, skaitant knygą, arba lošiant kortomis „Durnių“. Mėgstu šį žaidimą. Kadangi nuo vaikystės tėtis mane treniravo, tai moku visokių jo triukų ir paslapčių. Donatas žino, kad jei kurią dieną paprašau jo žaisti kortomis, vadinasi, tądien man reikia laimėti. Bent jau kortomis.

Drauge: paauglystėje gimusi Gabrielės ir Donato meilė išlaikė visus išbandymus. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai dainuojame „Ilgiausių metų“, be sveikatos, laimės, džiaugsmo, dar linkime ir turtingų metų. Kokie turtai jums svarbūs?

– Pinigai man yra tik oraus gyvenimo priemonė. Turiu juos įdarbinti dėl aukštesnių tikslų – kad galėčiau kelti savo profesionalumą, kūrybiškumą. Tikrasis turtas man, visų pirma, yra šeima. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą ir abu tėvelius. Didelis turtas – išmokti pajausti vidinę ramybę ir negalvoti apie rytojų. Tikėti, kad tai, kas tau lemta, įvyks savaime: nereikia to vaikytis, prašyti, reikalauti. Kai manęs paklausia, ar tikiu Dievą, pirmiausia mintyse man iškyla ne žmogaus pavidalas, o kažkas didingo, tarsi visa visata... Dar didžiulis turtas man, kaip ir Violetai Valeri iš „Traviatos“, yra meilė. Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos, nes meilė – vienintelė mūsų visatoje yra peržengusi visas laiko ir erdvės ribas. Įveikusi net pačią mirtį. Juk jei miršta tavo mylimas žmogus – tas jausmas niekur nedingsta. Meilė – didžiausias turtas tam, kuris nebijo jos įsileisti į savo širdį. Tad paskutinysis tostas – už laikui ir erdvei nepavaldžią meilę. Mylėkime ir būkime mylimi!