Pereiti į pagrindinį turinį

Parodoje – geležinę uždangą įveikęs išeivijos žodis ir balsas

2020-07-21 14:03
DMN inf.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato virtualią parodą, analizuojančią lietuvių žiniasklaidos užsienyje virsmus po 1990-ųjų, atskleidžiančią išeivijos spaudos, radijo indėlį į atkuriamą nepriklausomos Lietuvos visuomeninį gyvenimą.

Neatsiejama dalis

Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkės Jūratės Caspersen inicijuotas projektas, kaip pastebi jo rengėjai, apima tik nedidelę dalį užsienyje egzistuojančios lietuviškos žiniasklaidos. Nacionalinės bibliotekos duomenimis, vien periodinių leidinių anglų kalba po 1990 m. ėjo daugiau nei pusšimtis.

Griežtas karantino laikotarpis, kuriuo rengta paroda, varžė bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojų galimybes. Nepaisant to, projektas supažindina su naujausių laikų išeivijos žiniasklaidos istorija – neatsiejama lietuviškojo gyvenimo dedamąja. Paroda pasiekiama čia.

Į septynis skyrius suskirstyta paroda pristato Europoje, JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje leidžiamus spausdintinius ir elektroninius leidinius. Atskirame skyriuje apžvelgiama į Lietuvą „perkelta“ lietuvių išeivijos spauda.

Atskiro dėmesio parodoje sulaukė ir lietuviškos radijo bei televizijos laidos, kurios yra neatskiriama mūsų diasporos žiniasklaidos lauko dalis. Galiausiai skyriuje „Komunikacija persikelia į internetinę erdvę“ apžvelgiama naujausia lietuvių žiniasklaidos užsienyje tendencija – bendraujama ir informacija keičiamasi virtualioje erdvėje.

Išlikimo dilemos

Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 m. išeivijoje buvo sutiktas be galo džiaugsmingai. Tai buvo tarsi pusšimtį metų puoselėtos svajonės išsipildymas. Nuslūgus entuziazmo bangai, išryškėjo, kad išeivijai teko iš naujo ieškoti savo egzistencijos prasmės ir būdų save realizuoti.

Nepriklausomybės atkūrimas, valstybingumo įtvirtinimas ir tarptautinis pripažinimas sutapo su natūraliais procesais išeivijoje: aktyviosios išeivijos dalies pavargimu, senėjimu, kartų kaita, veiklų perorientavimu, naujosios emigracijos bangos atstovų kitoniškumu ir nenoru jungtis į išeivijos socialinį gyvenimą. Šie iššūkiai paveikė įvairias diasporos veiklos sritis. Žiniasklaidą – taip pat.

Vienose bendruomenėse ieškota jungčių tarp pokario ir naujosios – nepriklausomybės – bangos emigrantų. Kitose valstybėse kūrėsi jaunos ir naujos išeivių bendruomenės, kuriose tradicinė spauda nebuvo leidžiama, o informacinės sklaidos pagrindu tapo internetinė žiniasklaida.

Išaugus bendruomenių narių skaičiui, pasikeitus politinei situacijai, dar pokario metais pradėti leisti laikraščiai turėjo prisitaikyti prie kintančių skaitytojų poreikių, tačiau siekė  neapleisti ir vyresniosios kartos emigrantų.

Naujos temos ir rinkos

Europoje po 1990 m. leista apie 30 išeivijos leidinių lietuvių ir anglų kalbomis. Leisti kartą ar kelis kartus per savaitę arba mėnesį laikraščiai, metiniai ar dažniau pasirodę informaciniai leidiniai, žurnalai, populiarėjo internetiniai naujienų portalai, interneto svetainės. Vieni leidiniai buvo orientuoti į konkrečios šalies lietuvių bendruomenės gyvenimą, Lietuvos aktualijas, kituose stengtasi aprėpti pasaulio, Lietuvos naujienas, rašyti straipsnius kuo įvairesnėmis (kultūros, finansų, gyvenimo būdo, kriminalinėmis) temomis, dalytis skelbimais.

Pastebėdami, kad gausi ir įvairi JAV lietuvių žiniasklaida yra verta atskiros parodos, projekto rengėjai apžvelgia ir jos virsmus. XX a. paskutinįjį dešimtmetį senąją spaudą papildė informaciniai leidiniai, kuriuos pradėjo leisti jaunosios kartos JAV lietuviai, reaguodami į to meto politines realijas ir taip prisidėdami prie Lietuvos laisvinimo darbų. Nemaža jų dalis (pavyzdžiui, „The Lithuanian Times“) buvo leidžiami anglų arba anglų ir lietuvių kalbomis: didžiajai daliai jau JAV užaugusių jaunesnės kartos žmonių lietuvių kalba buvo tik namuose vartojama kalba. Be to, angliški leidiniai suteikė galimybę žinią apie Lietuvos nepriklausomybės siekį paskleisti plačiau ir tarp amerikiečių.

Be to, situaciją radikaliai pakeitė ir naujausios emigracinės bangos atstovų įkurti leidiniai. Nuo senosios spaudos jie skyrėsi tiek išvaizda, tiek garsiai deklaruojamu noru iš to uždirbti. Tačiau nestabili ekonominė padėtis šalyje, sunkiai lietuviška spauda sudominama trečioji emigrantų banga, internetas ir kitos priežastys lėmė, kad šiandien iš šešių trečiosios lietuvių emigrantų bangos leistų leidinių tebeina vienas – „Čikagos aidas“.

Net ir geriausiais laikais Kanados ir Australijos lietuvių žiniasklaida, kartu paėmus, kiekybe gerokai nusileido JAV lietuvių žiniasklaidos gausai. Viena vertus, 1990-ieji išeivijoje buvo pakilimo metai, išjudinę net ir tuos užsienio lietuvius, kurie Šaltojo karo metais nuo politinio įsitraukimo Lietuvos laisvės klausimu laikėsi atokiai. Kita vertus, po 1990-ųjų į šias šalis plūstelėjusi trečioji lietuvių emigracijos banga spaudos padėties nepalengvino – naujieji emigrantai neskubėjo prenumeruoti vietos lietuvių leidinių, be to, vis daugiau žinių buvo pasiekiama internetu.

Ypač sudėtingas išlikimo dilemas teko spręsti Pietų Amerikos lietuvių spaudai. Kurį laiką lietuviška spauda dar ėjo Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, o Venesueloje ir Kolumbijoje laikraščių ir žurnalų leidyba sustojo redaktoriams, spaudos bendradarbiams emigravus į JAV ar kitas šalis. Dauguma lietuvių išeivių sambūrių Pietų Amerikoje, nepriklausomai nuo plėtotos veiklos, 1940–1990 m. buvo įsitraukę į aneksuotos Lietuvos laisvinimo darbą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šio žemyno tautiečiai turėjo rasti naujų vienijimosi tikslų. Per ilgą gyvenimo Pietų Amerikoje laiką dauguma lietuvių buvo asimiliavęsi, todėl dominuojanti kalba tapo ispanų arba portugalų, pakito išeivijos santykis su etnine kultūra. Spaudos vystymą apsunkino organizacijų tarpusavio veiklos koordinavimo stoka.

Tiriant Pietų Amerikos lietuvių bendruomenių spaudą, parodos rengėjai susidūrė su informacijos stoka, dėl geografinių ir kalbos barjerų problematiška rasti asmenis, kurie galėtų daugiau papasakoti apie to meto spaudą, todėl projekte aplenkiami leidiniai „Urugvajaus lietuvių bendruomenės žinios“, Argentinos lietuvių „Mūsų naujienos“.

Parodoje aptariami ir išeivijos leidiniai, kurių leidyba po 1990 m. buvo perkelta į Lietuvą. Šią strategiją pasirinko tik nedidelė dalis leidinių: „Aidai“, „Akiračiai“, „Ateitis“, „Į laisvę“, „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“, „Karys“, „Pasaulio lietuvis“, „Tėvynės sargas“, „Varpas“. Dažniausiai tai buvo ideologiniai, tam tikras pasaulėžiūros vertybes propagavę leidiniai.

„Margučio“ legenda

Lietuvių diasporos žiniasklaidos lauko neatsiejama dalis visuomet buvo radijo ir, išskirtiniais atvejais, televizijos laidos. Pirmosios lietuviškos radijo laidos užsienyje imtos transliuoti  dar 1928 m. JAV, Niujorke – inicijuota pastovi laida „Lietuvių radijo valanda“, o 1932 m. imta transliuoti ilgiausiai gyvavusi lietuviška radijo laida „Margutis“.

Su pertraukomis beveik 80 metų gyvavusios laidos klausėsi visų kartų išeiviai Čikagoje ir jos apylinkėse. Lietuvai siekiant atkurti nepriklausomybę, „Margutis“ buvo pagrindinis informacijos šaltinis Čikagoje, perduodantis naujausias žinias ir pokalbius aktualiomis temomis, kviečiantis burtis į mitingus.

Po aktyvaus laikotarpio nepriklausomybės pradžioje „Margučio“ laidą 1995 m. ištiko finansiniai sunkumai, ji buvo nutraukta. Laidą dar tų pačių metų rugsėjo 25 d. ėmėsi atnaujinti Valdas Adamkus, su laidos kolektyvu įkūręs „Margutį II“ ir užregistravęs ne pelno organizaciją. Laida transliuota darbo dienomis po 45 minutes, buvo girdima Čikagos apylinkėse ir pasiekiama internetu.

Laida išgyveno visas diasporos kartas ir negandas, tačiau neatlaikė globalėjančio pasaulio iššūkių ir transliacijas nutraukė 2011 m. sausio 31 d. Tačiau audioarchyve likę laidų įrašai leidžia išgirsti žinomų tautiečių, aktyvių išeivijos veikėjų balsą, retrospektyviai pažvegti į jų pastangas puoselėti lietuvybę (jų klausytis galima čia).

Po 1990 m. visame pasaulyje buvo transliuojama kone 30 lietuviškų radijo laidų, taip pat į Lietuvą transliuotos užsienio radijo stočių programos, „Laisvosios Europos“ radijas, „Amerikos balsas“ ir kitos laidos, kurių retkarčiais klausydavosi ir diasporoje gyvenantys lietuviai tiek Europoje, tiek Amerikoje. 1990 m. JAV transliuota apie 17 lietuviškų radijo laidų, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje vos po keletą. Po 1990 m. lietuviškas laidas ėmė transliuoti ir lietuvių bendruomenės, įsikūrusios Europoje: Latvijoje ir Lenkijoje. JAV (Čikagoje) ir Lenkijoje buvo kuriamos televizijos laidos.

Buvo sukurtos dvi televizijos laidos ir žengta į internetą, kuriamos tinklalaidės. Šiuo metu transliuojamų radijo laidų galime suskaičiuoti iki 10, transliuojama ir televizijos laida, laidų skaičius nuolat kinta.

Parodoje pristatomos ir kelios ryškesnės užsienio lietuvių bendruomenių svetainės bei nepriklausomi informaciniai portalai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų