Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Šimtmečiui šimtas“ (Portretai). Vilniaus rotušė, balandžio 3–30 d.

Nebijau pasakyti, kad Algimantas Aleksandravičius jau daugelį metų išlieka ne tik produktyviausiu, bet ir aktualiausiu Lietuvos fotografu. Vien ko verta jo vizualioji Lietuvos regionų enciklopedija: „Žemaitėjė – mona meilė“, „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“, „Sūduva – terra sudorum – šviesos išpasakota“ ir netrukus pasirodysiantis penktasis albumas „Mažoji Lietuva – užpustytas laikas žodis smėly“. Būtent šiais albumais A.Aleksandravičius įrodė, kad yra ne tik pripažintas portreto meistras, o kad jam lengvai paklūsta ir kiti fotografijos žanrai.

Tačiau šį kartą vėl apie portretus – naujausią fotografo parodą „Šimtmečiui šimtas“ (Portretai), šiuo metu eksponuojamą Vilniaus rotušėje. Pati paroda besidominčių Lietuvos fotografija labai nustebinti neturėtų. Na, nebent savo kiekybe ir monumentalumu, nes 100 portretų vienoje ekspozicijoje – tikrai solidu. Tačiau dauguma portretų jau matyti ir taip įstrigę į vizualinę atmintį, kad žiūri į juos ir jautiesi, tarsi žvelgtum į seniai matytų bičiulių veidus. Štai aktorius Gediminas Girdvainis su ašara akyje, skvarbus rašytojo Ričardo Gavelio žvilgsnis pro sudaužytus akinius, štai tapytojo Mindaugo Skudučio raukšlių upės, svajingas Juozo Apučio profilis, nebyliai iškalbingas Justino Marcinkevičiaus pokalbis su duonos kepalu ir daugelis kitų. A.Aleksandravičius, tarsi antropologas, tyrinėja žmogaus veido rieves, žvilgsnio gylį, kūno architektūrą ir mėgina surasti, kurioje asmens kūno vietoje slepiasi jo siela. Nesutikčiau su dažnai jam primetamu sielovagio terminu. Jis sielos nevagia – jis, tarsi archeologas, ieško jos po storais ir tvirtais asmenybės klodais ir suradęs eksponuoja mums.

„Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“.

Nacionalinė dailės galerija (NDG), balandžio 6 – birželio 10 d.

Privačios meno kolekcijos ar atskiri jų eksponatai, ilgą laiką tyliai kabėję ant kolekcininkų namų sienų, vis dažniau prieinami meno mėgėjams. Nė viena didesnė retrospektyvinė paroda neįsivaizduojama be privačių kolekcininkų skolintų kūrinių. Šį kartą NDG žengė dar didesnį žingsnį į privačių dailės kolekcijų paviešinimą ir eksponuoja keturiolikos Lietuvos ir Estijos kolekcininkų asmeninius rinkinius.

Įprasta manyti, kad meno kolekcininkas gali būti tik turtingas žmogus, nes tai reikalauja didelių investicijų, o kadangi menas – ne duona, ne kiekvienas gali ar nori į tai investuoti. Pasaulyje yra keletas tai paneigiančių pavyzdžių. Geriausias – amerikiečiai Herbertas ir Dorothy Vogeliai – pašto tarnautojas ir bibliotekos darbuotoja, surinkę vieną svarbiausių minimalistinio ir konceptualaus meno kolekcijų pasaulyje.

NDG paroda atskleidžia, kad ir Lietuvoje bei Estijoje buvo inžinierių, aktorių, gydytojų, žurnalistų, kurie sovietmečiu tyliai rinko jiems patinkančių meno kūrinių kolekcijas, kurios dabar sudaro vadinamojo tyliojo modernizmo laikotarpio aukso fondą. Kolekcijos atskleidžia šeimininkų meninį skonį, estetines pažiūras, mėgstamus autorius ir pan. Verta paminėti ir ekspozicijos architektūrą. Ji tarsi ir niekuo neypatinga – kiekvienai kolekcijai yra skirta atskira erdvė, tačiau į ją patekęs pasijunti tarsi kolekcininko kambaryje. Tave supa eksponatai, per ilgą laiką prisigėrę įvairiausių kvapų, garsų, nuotaikų, emocijų ir pan. Kai kurie kūriniai – tarsi svetimkūniai ant naujai perdažytų NDG stendų. Visa tai suteikia ekspozicijai sunkiai nusakomą nuotaiką, kurią pajusti tikrai verta.

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.