„Dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę“, – sako A. Kazlauskas, 2016 m. išrinktas svetingiausiu Vilniaus gidu. Ugniagesio, nekilnojamojo turto brokerio specialybių ir darbo banke atsikandęs A. Kazlauskas galų gale pasirinko gido profesiją ir jau kurį laiką vilniečius bei miesto svečius kviečia į keliones po atskirus miesto rajonus, taip pat siūlo temines ekskursijas (pavyzdžiui, „Gynybinės sienos takais“). Čia galima sužinoti apie mieste veikusį didžiausią pasaulyje dalgių fabriką, seniausią Lietuvoje devynaukštį namą, Vingio parko slėpinius, netikėtą betono skulptūrų parką Paneriuose ar tiesiog vilniečių menkai pažįstamą vietą su puikia miesto panorama.

Porą didelių sieninių miesto žemėlapių virtuvėje pasikabinęs vilnietis nuolat domisi gimtojo Vilniaus istorijos įdomybėmis, kurių, atrodo, niekad nepritrūks. Pasak jo, puikiu tyrinėjimo objektu gali būti ir rajonų bei miesto generaliniai planai.

„Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų. Pavyzdžiui, pagal 1948 metų generalinio plano viziją ten, kur vėliau atsirado taksi parkas, turėjo būti tiesiog žalia zona su parku, fontanais“, – pasakoja gidas.

– Kaip atsirado jūsų susidomėjimas Vilniaus istorija?

– Kartą eidamas per miesto centrą pamačiau skelbimą, kad yra renkama nauja gidų kursų grupė. Tuo metu dirbau darbą, kuris man neteikė didelio džiaugsmo, ir pamaniau, kad šie kursai mane priartins prie svajonės dirbti keliaujant, o ir šiaip pasiūlymas skambėjo įdomiai. Tiesa, jokios konkrečios vizijos ateičiai neturėjau, tai tiesiog buvo lengvi jaunatviški pasvaičiojimai. Lankydamas kursus į miestą pradėjau žiūrėti visiškai kitomis akimis nei anksčiau ir supratau, kad jis slepia daugybę nuostabių istorijų. Po maždaug metų, kai jau pats pradėjau vesti ekskursijas, atradimų tik daugėjo, suvokiau, kad į domėjimąsi Vilniumi rimtai įklimpau.

– Išleidote knygą „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“, kuri kviečia susipažinti su maršrutais įvairiuose sostinės rajonuose. Pagal ką atsirinkote šias miesto dalis?

– Kurdamas ekskursijų maršrutus išsirenku vietas, kurios mane tiesiog kažkaip natūraliai traukia ar intriguoja. Virtuvėje turiu keletą didelio formato sieninių žemėlapių, kasdien į juos žvelgiu daugybę kartų ir būna, kad norisi bakstelti pirštu į kažkurią vietą ir sakyti: „o, čia turėtų būti įdomu“. Per dvejus aktyvaus ekskursijų kūrimo ir vedimo metus atsirado keliolika originalių maršrutų bei daug sukauptos informacijos, tad knygoje iš esmės aprašytos tos vietos, į kurias su vilniečiais keliavau ieškoti atradimų.

– Ne kiekvienas turbūt, išgirdęs, tarkim, Naujininkų pavadinimą, iškart pasakytų, kad ten gali vykti įdomi ekskursija. Ką ten atrandate jūs?

– Su Naujininkais, tiesą pasakius, yra gana paprasta – čia yra trys labai skirtingo likimo cerkvės, unikali sentikių bendruomenė, nuostabi XIX amžiaus antros pusės Tyzenhauzų akių ligoninė, legendinis taksi parkas, pareigūnų pataisos namai ir dar aibė kitų įdomybių. Rajonas vis dėlto gana senas ir per porą šimtų metų spėjo užsiauginti spalvingą „kultūrinį sluoksnį“. Sudėtingiau būna su naujesniais rajonais, bet įdomios informacijos yra visur, tik reikia sugebėti pažvelgti į vietovę skirtingais rakursais.

Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų.

– Kaip manote, ar tokia vieta kaip Naujininkai gali tapti „the new cool“, nauju traukos objektu, ar tai visgi išliks savotiška egzotika?

– Pokyčiai vyksta jau dabar, nes miesto centro sąvoka plečiasi, ir jei dabar žmogui jau nebebaisu eiti į barą stotyje, tai tik laiko klausimas, kada madingi dalykai perlips kitapus geležinkelio bėgių. Vis dėlto nesinorėtų, kad su Naujininkais atsitiktų tas pats, kas įvyko su Užupiu, kai nebegali įkvėpti oro per prabangių mašinų tankmę, o ir kokių „Coffee Inn`ų“ man asmeniškai čia visai netrūksta. Aišku, rajonas yra didelis ir turi keletą rimtų trūkumų, tad šimtaprocentinis renesansas gal ir nelabai įmanomas.

– Vedate ekskursijas ir užsieniečiams. Ar pavyksta juos sudominti savo ekskursijomis ne po blizgančias vietas, tokias kaip Markučiai, Naujininkai, Naujoji Vilnia, ar vis dar juos galime patraukti tik UNESCO pripažinto Senamiesčio grožybėmis?

– Dauguma užsieniečių Vilniuje tepraleidžia dvi ar tris dienas ir nelabai turi laiko susipažinti su periferija, dažniausiai jie aplanko visas tris Baltijos šalis vieną po kitos, todėl daug kas pamatoma skubotai, prabėgomis. Dalis keliautojų dar spėja apsilankyti Žvėryne, Šnipiškėse ar televizijos bokšte. Pats dažniausiai užsieniečiams vedu ekskursijas tik po Senamiestį. Smagu, kad mūsiškis istorinis centras gana įvairialypis, todėl ir jame galima užčiuopti įvairių laikmečių palikimo. Kita vertus, iš patirties galiu pasakyti, kad apsilankymas Naujininkuose, Lazdynuose ar Paneriuose svečiams iš užsienio būna ne mažiau įspūdingas.

– Kokie dalykai sostinės rajonuose jus stebina?

– Labai dažnai nustebina „užkulisiniai“ faktai. Rajonuose yra mažai pastatų, kuriuos pamatęs eilinis žmogus galėtų pasakyti, kad tai yra tikrai gražus pastatas ir kad apskritai verta atkreipti į tai dėmesį. Bet dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę.

– Esate jau išnaršęs įvairiausius Vilniaus ir jo apylinkių kampus – kuri dalis dabar jums įdomiausia ir kodėl?

– Žiūrint geografiškai, jau ištyrinėtas nemažas gabalas pietinės ir rytinės Vilniaus dalies, tad dabar norėtųsi skirti daugiau dėmesio šiaurei. Manau, kad artimiausiu metu gimsiantis maršrutais bus orientuotas į tą miesto pusę. Taip pat domina ir Vilniaus apylinkės – neseniai „paleidau“ šviežiausią maršrutą po Lentvarį.

– Ką, jūsų nuomone, mūsų mieste vertėtų labiausiai saugoti?

– Svarbiausia, kad būtų saugoma architektūros ir kraštovaizdžio darna, turiu omenyje tai, kad statant naujus pastatus nekilnojamojo turto vystytojai ir architektai turėtų labiau gerbti aplinką, į kurią kiša rankas ir pinigus. Netgi naujų pastatų vizualizacijose dažniausiai nevaizduojami šalia esantys pastatai, tarsi niekas ten neegzistuotų ir viskas būtų statoma plyname lauke. Pavyzdžiui, Žvėryne prie senojo tilto neseniai išdygo toks daugiabučių kompleksas, skambiu pavadinimu „Žvėryno simfonija“, bet, mano nuomone, ta „simfonija“ vizualiai užteršė aplinką dideliu spinduliu. Patys pastatai savaime gal ir visai simpatiški, bet į kontekstą, atrodo, tarsi būtų nusispjauta.

– Ar didžiąją dalį medžiagos ekskursijoms randate internete, ar tenka nemažai keliauti į archyvus, kitais būdais ją rinkti?

– Labai įvairiai. Kadangi ekskursijose paliečiami skirtingi laikmečiai, tai priklausomai nuo objekto kartais tenka naudotis vienu būdu, o kartais visais iš karto: knygos, archyvai, internetas, žmonių pasakojimai.

– Ar teko susidurti su kokiais nors keblumais, iššūkiais renkant informaciją?

– Labai dažnai, praktiškai tai yra kasdienybės dalis. Tyrimų sritis rajonuose yra gana apleistas reikalas, mažai kas apie tai kalba, rašo, fiksuoja pokyčius. Vėliau žmonės miršta ir nusineša žodinius atsiminimus su savimi į kapus arba pusėtino patikimumo informacija apauga legendomis. Todėl tikrai pasitaiko, kad yra akivaizdžiai neįprastas objektas, bet informacijos, nors tu ką, nėra beveik jokios. Panašiai būna su slaptesniais, sakykime, kariniais ar pramoniniais objektais, dažnai iš informacijos nuotrupų belieka kelti prielaidas.

Bet dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę.

– Kokią archyvinę medžiagą radęs labiausiai nudžiugote ar nustebote?

– Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų. Pavyzdžiui, pagal 1948 metų generalinio plano viziją ten, kur vėliau atsirado taksi parkas, turėjo būti tiesiog žalia zona su parku, fontanais.

– Koks objektas (ar miesto dalis) jums asmeniškai labiausiai atspindi Vilnių?

– Turbūt tai yra kiekvieno subjektyvi nuomonė, susidaranti per gyvenimo patirtis. Mano Vilniaus veidą galima būtų sudėlioti iš tokių detalių kaip Kalvarijų gatvė, Žirmūnai, Katedros aikštė ir Naujininkai.

– Viename pokalbyje esate užsiminęs apie idėją tyrinėti Vilniaus naktinių klubų istoriją. Papasakokite daugiau apie šią mintį.

– Su ilgamečiu muzikiniu partneriu Matu Mulevičiumi pagimdėme šią idėją gana natūraliai. Tiesiog pastaruoju metu į klubus naktinėti nebeiname, bet mieste leisti vakarus pomėgis liko, todėl bevaikštant pro buvusių muzikinių klubų ir barų vietas iškildavo įvairūs smagūs prisiminimai. Ir tada kilo klausimas – o koks judesys vyko dar anksčiau, kur jis vyko, ko žmonės klausė ir taip toliau. Matas apie tai parašė porą straipsnių ir atrado begalę smagių faktų, pavyzdžiui, kad „Muzikiniame angare“ apie 2000-uosius, be naktinių pramogų, buvo galimybė pasinaudoti ir kompiuteriais, prijungtais prie interneto, o tas malonumas atsieidavo 15 litų už valandą. Juk tuo metu tai buvo tokie didžiuliai pinigai!

– Ką esate numatęs artimoje ateityje – galbūt naują knygą ar maršrutus kituose miestuose?

– Kol kas neturiu labai konkrečių tikslų, kartais intriguojantys pasiūlymai ateina patys. Bet tikrai bus naujų maršrutų, galbūt net ir už Vilniaus ribų. O naujos knygos neplanuoju, bet kažkada, matyt, laikas pribręs ir jai.