„Nesu tikras, ar norėčiau pagrindinio vaidmens“, – sako aktorius ir pabrėžia: spektaklis, visuma jam svarbiau nei jo vaidmuo.

– Kaip vertini epizodinius vaidmenis, kaip reaguoji į juos, jų specifiką? Juk santykinai vaidmuo nedidelis, bet reikšmės jame galima sutalpinti daug.

– Anglų kalboje yra geras žodis „supporting“, t. y. padedantysis, šalia būnantis aktorius. Spektaklį labiau matau kaip komandinį darbą, kuriame kiekvienas segmentas yra svarbus. Man nelabai būtina atsidurti scenos priekyje – įdomiau partneriauti. Iš tikrųjų net nesu tikras, ar norėčiau pagrindinio vaidmens. Juk pagrindinis vaidmuo stiprus tiek, kiek stiprūs jam padedantys kiti aktoriai. Pavyzdžiui, dueto scenoje man įdomu dirbti su partneriu ir jam padėti – kartu kažką kurti, o ne taip, kad aš vienas varau išsijuosęs, o aplink kažkas apšokinės.

Apskritai nematau skirtumo: pagrindinis, nepagrindinis... Matau esmę, prasmę, ką mes norime pasakyti, padaryti. Vienam vaidinti sudėtingiau, nes niekas tau nepadeda. Aktorius tikriausiai galima suskirstyti į tuos, kurie yra savyje, ir tuos, kurie yra spektaklyje. Taigi man svarbesnis ne vaidmuo, o spektaklis. Dėl spektaklio idėjos verčiau aukosiu savo kaip aktoriaus ambicijas. Kitaip man bus neįdomu – kas iš to, kad sukursiu savo vaidmenį, o spektaklis bus prastas.

Visur, aišku, reikalingi kompromisai, pusiausvyra. Todėl esu linkęs pasitikėti kolegomis, o čia atsiranda bendrystė. Lygiai taip pat esu linkęs pasitikėti režisieriumi ir, jeigu aš juo nepasitikiu arba jeigu režisierius manimi nepasitiki, man iškyla problemų. Mėgstu į spektaklį žiūrėti ne tik iš savo varpinės, nes man tai tampa neįdomu, aš pats sau  neįdomus. Nemėgstu būti vienoje vietoje, nemėgstu būti savyje. Pagrindiniai vaidmenys yra didžiulė atsakomybė ir ją užsikrauni, nes, jei esu pagrindinis, vadinasi, viską velki... Tačiau iš tikrųjų nieko tu nevelki – tik savo ego.

VMT archyvo nuotr.

– Kas tau padeda sukurti personažus, kaip randi jų bruožus, elgesį ir kiek komiškumas yra tavo įgimtas bruožas, o kiek tu jį pats scenoje sukuri?

– Manau, visada ieškau tam tikro atspirties taško. Man įdomūs paradoksai, dilemos, nes komiškumas pats savaime man nėra komiškas. Kažkas turėtų būti juokinga, bet nėra, nes tai pasidaro vienaplaniška, neįdomu. Iš esmės nejuokingi dalykai yra patys juokingiausi – juk dažniausiai juokiesi pats iš savęs, matai tuos paradoksus, atpažįsti, kad tau irgi taip būdavo... Būna, pagalvoji: juk buvo taip juokinga, o aš verkiau... Kita vertus, juokinti tam, kad juokintum, neįdomu. Gal vieną kartą tai ir suveiks, bet pasimirš. Žiūrovas jaučia, kai pavyksta sukurti bendrą vaizdą, kuris verčia ir nusišypsoti, ir pagalvoti. Tada įdomu ir prasminga. Juk reikia ir paverkti, paliūdėti, ir pasijuokti, atsitraukti nuo to, su kuo buvai labai susitapatinęs. Juk, kai atsitrauki, pamatai tuos paradoksus: kad čia nei liūdna, nei linksma, nei tragedija, nei komedija ir kad daug kas priklauso nuo tavo nuotaikos.

– Ryškiausias tavo sukurtas pagrindinis vaidmuo – Saša spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“. Kiek savęs pats įžvelgi šiame personaže, kiek randi jame panašumų, o gal, atvirkščiai, priešingybių?

– Savyje randu lygiai tiek pat sąsajų, kiek ir priešingybių. Į vaidmenį žiūriu taip – tai nėra atskira dalis manęs. Tai esu aš. Būna kažkokių dalykų, kurių nesupranti kūrybos procese arba tiesiog nesuspėji jų suprasti, bet tau kažką pasiūlo kolega, scenografas ar kompozitorius. Dėl to nesakau, kad vaidmuo panašus ar nepanašus, nes juk tam tikra prasme ten ir esu aš. Tai mano kūnas, mano priemonė. Saša iš esmės ir esu aš. Tai vaidmuo, kuris gali būti visoks, kuris kartais netgi priklauso nuo to, kiek kavos tą dieną išgėriau, kaip atsikėliau. Kalbant apie aplinkybes, sunku pasakyti, kiek čia yra manęs, kaip elgčiausi situacijoje, kuri vaizduojama spektaklyje. Žinoma, situacija siurreali. Pats spektaklio kūrimo procesas buvo labai karštas. Tai istorija, kurią pasakoji ir kuri tau rūpi. Spektaklio medžiaga – labai aktuali, netgi varginančiai aktuali, ir tai darė didžiulę įtaką net ir pačiam spektaklio gyvenimui. Pažvelgus į visa tai iš šalies, atmetus skaudžius dabartinius pasaulinius kontekstus, neteisybes, spektaklyje gali rasti tai, kas tave jaudina. Pavyzdžiui, gali jaudinti dviejų žmonių santykiai, kurie tuo pačiu metu yra viso pasaulio santykiai.

– Tavo naujausias darbas – spektaklyje „Neištikimoji“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų (rež. Naubertas Jasinskas). Kaip prisimeni šio spektaklio kūrimo procesą? Ką naudingo, naujo sužinojai, patyrei?

– Iš bet kokio proceso stengiuosi pasiimti kiek įmanoma daugiau ir nesėdėti veltui. Abiejų spektaklių – tiek „Saša, išnešk šiukšles“, tiek „Neištikimosios“ – procesai buvo labai skirtingi, bet kartu ir panašūs. „Saša, išnešk šiukšles“ buvo nestabilus, labai karštas, ir nežinojai, kuo tai gali baigtis. „Neištikimosios“ procesas buvo nuostabus, itin stabilus ir kartais net bauginamai ramus. Lyg dešimtą kartą vaidinant tą patį spektaklį, kai pradedi nervintis, kad nebesijaudini, kad per ramu. Todėl kartais reikia suvaldyti savo jaudulį, o kai kada – net specialiai sukelti jį ir visas tas vidines drumzles, kad visa tai nevirstų atidirbimu, nes to tikrai nereikia. Tam tikra prasme teatras nėra svarbus, todėl jo turi norėtis. Kalbant apie procesus, tai, pradėdamas naują, tiesiog galvoji, ar tave tai jaudina, ar ne. Mane jaudino tiek „Saša, išnešk šiukšles“, tiek „Neištikimosios“ temos. „Neištikimosios“ procesas tikrai buvo ramus, kartais net pagalvodavau, ar ne per daug pasitikiu esama situacija. Jau nekalbant apie Naubertą (rež. Naubertas Jasinskas – K. A.), nes visada atrodo, kad jis žino. Esu linkęs pasitikėti, nes kitaip man neįdomu. Arba jei nepasitikiu, tada klausiu, kas čia yra ne taip.

Pagrindiniai vaidmenys yra didžiulė atsakomybė ir ją užsikrauni, nes, jei esu pagrindinis, vadinasi, viską velki... Tačiau iš tikrųjų nieko tu nevelki – tik savo ego.

– Ar stebi dabartinį teatro pasaulį, kiek tave domina teatras, kitų teatrų spektakliai?

– Domina, bet spektaklių per metus pamatau gal du. Nieko nenuvertinu, tiesiog man kartais atrodo, kad teatro yra visur. Taip, tai mano profesija, bet teatras tuo nesibaigia. Į teatrą nereikia eiti, reikia norėti į jį eiti. Kadangi man teatro užtenka, inspiracijų ir buvimo kontekste aš pakankamai prisigaudau iš kolegų... Kartais, būna, tiesiog atsiriboju nuo kitų įtakos, sprendimų, interpretacijų. Paprasčiau kalbant, tai, ką matai, daro tau įtaką. Ir geras pavyzdys gali sutrukdyti tavo kūrybos procesui, nes galbūt, bandydamas tuo geru pavyzdžiu sekti, praleisi einamo proceso klaidas, kurios buvo padarytos jo siekiant, nes matei tik rezultatą. Šiaip, apskritai, kartais tiesiog nebūna tam laiko, būnu pavargęs nuo tų pačių teatrinių dalykų. Man teatrui inspiracijų lengviau rinktis iš rašytinių šaltinių, kino filmų, muzikos. Kai žiūri teatrą tam, kad padarytum kitą teatrą, tai kažkas čia yra ne taip. Apskritai vaikystėje, paauglystėje nebuvau matęs daug spektaklių. Kai nusprendžiau stoti į aktorinį, buvau matęs gal tris spektaklius, kurie man patiko, tačiau to užteko, kad susidaryčiau vaizdą, ko šioje srityje norėčiau siekti.

– Kuri muziką spektakliams ir vaizdo efektus asmeniniame projekte „LifeVirus“. Ką tau, kaip aktoriui, suteikia šios skirtingos sritys? Kokios kitos tavo mėgstamos veiklos, užsiėmimai, pavadinkime, popamokinė veikla?

– Taip, šalia turiu veiklų, kurios viena kitą papildo. Tačiau jos vienaip ar kitaip sukasi apie teatrą, panašią išraišką, sceną. Mane visą laiką domino teatro, muzikos, kino, specialiųjų garso ir vaizdo efektų magija. Tai, kas dar nepažinta, nepatirta. Tada, kai jau išsiaiškini, supranti procesą, gali papildyti savo kūrybos asortimentą, būdus, kaip įgyvendinti savo idėjas. Dabar mano laisvas nuo teatro laikas daugiausia susietas su vaizdo kompozicijomis, montažu. Tai papildomas darbas ir finansinis stabilumas. „LifeVirus“ yra mano asmeninis projektas / satyra / komentaras, kuriame dalijuosi naujausiomis technologinėmis galimybėmis su Lietuvos auditorija, naudodamas praeities, šių dienų ir (dar) nebūtais kontekstais. Tai darau laisvu laiku nuo pagrindinių projektų, susijusių su specialiaisiais efektais.

Šiuo metu aktualus dirbtinio intelekto priemonių pritaikymas kūrybos lauke. Vizualiniai, garsiniai, dramaturginiai pritaikymai. Šioje srityje taip pat vaidinu – kompozitorių ar specialiųjų efektų menininką. Tačiau, kad ir kaip toli nueitum, pažengtum, su pasaulinio žinomumo kūrėjais, užsakovais vis tiek galiausiai grįžti prie savęs.

Šiaip mane labai atgraso dalykai, kurie yra populiarūs vien todėl, kad populiarūs. Suprantu, kad čia yra daug finansinės naudos, bet man tai iškart sugriauna esmę, pasidaro tuščia. Lyg valgytum netikrą guminį tortą, bet vis tiek nuo jo storėtum. Torto kaip ir nevalgei, bet visos kalorijos įsisavintos. Taip, tai patrauklu, bet supranti, kad čia – tik pinigai.

Lygiai taip yra ir kalbant apie teatrą – noriu norėti čia eiti, o ne tiesiog atidirbti todėl, kad esu alkanas menininkas. Alkanas – tiesiogine ir perkeltine prasme. Papildomos profesijos man, kaip aktoriui, tampa naudingos. Ir atvirkščiai – juk dažniausiai kūrybai pritaikomas skaitmenines technologijas kuria visiškai su teatru nesusiję žmonės, programuotojai, programinių sistemų vystytojai... Todėl mano turima menininko patirtis ir naujausių technologijų išmanymas, jų įgalinimas sukuria papildomą vertę – tiltą tarp tiksliųjų ir kūrybos mokslų.

– Kas tau buvo, o gal ir dabar yra įkvėpėjai, autoritetai, į kuriuos norėjosi ar norisi lygiuotis?

– Gana anksti tiesiog pradėjau visų klausti, kodėl jie tai daro. Man visada buvo įdomu sužinoti, kodėl žmogus daro tai, ką daro. Dėl to man kiek nublanksta žodžiai „herojus“ ar „autoritetas“. Būtent todėl autoritetų turiu daug. Pavyzdžiui, personažai, kuriuos kuriu teatro scenoje, man yra herojai. Aš gilinuosi, kodėl jie tokie yra, kodėl dramaturgas nusprendė, kad jis taip veikia, ir kodėl aš tai darau. Visada užduodu klausimų, kurie man sukuria kontekstą. Nesvarbu, ar kalbėtume apie Salvadorą Dali, ar apie Albertą Einsteiną, – jie abu yra labai įdomūs. Tiek vienu, tiek kitu galiu žavėtis, bet kartu man bus įdomūs ne tik geri su jais susiję dalykai, ne tik geros jų savybės. Pavyzdžiui, gal žmogus buvo nelaimingas ar darė nelaimingus kitus – kad ir nesąmoningai. Todėl aš linkęs neromantizuoti herojų. Taip buvo ir su I. Bergmanu. Šiaip mane įkvėpti gali bet kas – net internete pamatytas memas. Juk į bet kokį memą gali gilintis – pavyzdžiui, antropologiškai gali klausti, kodėl mums tai atrodo juokinga, paradoksalu ar sąmojinga, kodėl mus tai stebina ar priverčia nusišypsoti. Trumpai tariant, vieno autoriteto negaliu išskirti. Dažniausiai jais tampa žmonės, kuriuos sutinki... Kolegos... Dabar – tu mano herojė.

– Ar turi savo mėgstamiausią sukurtą personažą?

– Nenoriu būti kategoriškas, bet jei turi vieną mėgstamiausią vaidmenį – tai, manau, kažką uždaro. Tarkim, jei, sukūręs vaidmenį, po pusmečio sukuriu kitą, jam įtaką bus padaręs prieš tai sukurtas vaidmuo. Taip ir naujai kuriami vaidmenys daro įtaką vis dar vaidinamiems seniau sukurtiems vaidmenims. Visi sukurti vaidmenys yra kažkuo praturtinę mano gyvenimą. Kiekviena tema ar idėja suteikia kažką naujo. Kaip ir šis mūsų interviu.