– Prieš Jūsų premjerą atgijo Vilniaus mažojo teatro vitrininis langas: pasirodė dūmai, miško fragmentai, „Black Water“ muzikiniai klipai ir net techno muzikos koncertas vėlų penktadienio vakarą. Tikriausiai  visa tai kviečia, provokuoja, šokiruoja, pristabdo, atkreipia dėmesį – juk jau netrukus dar viena jūsų premjera, tiesa?

– Viskas ne melas, tik gal neturiu tikslo ir uždavinio šokiruoti.  Visomis šiomis priemonėmis  norisi atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie šiaip jau nesustoja prie Mažojo teatro vitrinos. Nes tie, kurie sustoja, jie ir taip sustos. Norisi papildomų priemonių, papildomų žingsnių link tų, kurie galbūt patys nežengia link mūsų.

– Girdėjau, kad jūs su aktoriais iš teatro nebeišeinate net naktimis?

– Ta naktis, kai likome teatre, buvo repeticijų pradžia. Naktį teatre likome ne tik su aktoriais ir muzikantais, liko ir dailininkės, ir grimuotojos, ir daugiau žmonių. Likome  tam, kad mes patirtume spektaklį, jo dvasią, kad suvoktume jį ne smegenimis, ne per racionalų protą, ne per aiškinimą, kas yra elektroninė muzika ar kaip galima ją konvertuoti į teatrinę kalbą. Likome,  kad viską išgyventume savo lytėjimu, girdėjimu, uosle, skonio receptoriais.  Norėjosi kartu patirti tą naktį, tą muziką, tą pulsą. Patirti buvimą drauge.

– „12 gramų į šiaurę“. Kas slypi po šiuo pavadinimu?

– Man taip gražu girdėti, kaip žmonės interpretuoja šį pavadinimą...

O aš pats labai myliu šiaurės šalis. Labai myliu šiaurės gentis. Man labai įdomūs šiaurės šalių mitai, šamanų padavimai, iki pat šių dienų išlikęs tikras žmonių santykis su gamta.... Gamta juos ir išgelbsti, ir palaidoja savo siunčiamais išbandymais. Šiaurė man asocijuojasi su begalinėmis stepėmis. Mano giminės gyvena ten, kur prasideda stepės ir, norėdamas juos aplankyti,  aš dvi paras pas juos važiuoju traukiniu. Man tai galimybė ištrūkti, man tai galimybė sustabdyti labai didelį tempą, liautis kažkam kažką įrodinėti. Kartais jaučiuosi gyvendamas tam tikroj dėžutėj, o joje – tvanku. O stepėse gali įkvėpti ir patirti šaltį, gaivą, ramybę, sniego baltumą. Gyvenimo grynumą.       

Kompase šiaurės rodyklė visada rodo į viršų. Ji kviečia judėti, rodo kryptį pasiklydusiems miške. Tai kodėl negali rodyti krypties pasiklydusiems gyvenime? Galima ilgai blaškytis, ieškoti išeičių, krypčių, bet galima pasirinkti vieną kryptį ir ja eiti. Nesvarbu, kad pasirinkus Šiaurę, miškas baigsis tik po 200 kilometrų. Galbūt pasirinkus pietvakarius, jis baigtųsi vos už dvidešimties. Svarbiausia – pasirinkti aiškią kryptį ir žinoti, kad miškas kažkada baigsis. Aš pasirinkau šiaurę.

– Ar spektaklyje yra psichodelinių narkotikų linija? Ar personažai yra veikiami tam tikrų medžiagų?

– Tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kad personažai dėl skirtingų priežasčių atsiduria situacijose, kuriose jiems galima liautis laikytis įprastų taisyklių. Taisyklių, kurios leidžia ilgiau, ramiau, tvarkingiau išgyventi šioje visuomenėje mūsų laikais, mūsų geografinėje padėtyje. Ką aš turiu omenyje? Pirmadieniais daugumai mūsų 8 val. ryto reikia atvykti į darbą. Bet kartais ištinka  tam tikros ribinės patirtys (mirtis, gimimas, liga), kurios leidžia mums elgtis ne pagal taisykles... Psichodelinės medžiagos taip pat išveda už taisyklių ribų...

– Apie kokią meilę kalbėsite spektaklyje? 

– Man labai patinka senieji įvairių tautų mitai. Tuose, kuriuose aprašoma mūsų pradžių pradžia, pasaulis nėra dualistinis, jo herojai nevertina dalykų kaip blogų ar gerų, kuriančių ar naikinančių. Viskas yra tiesiog natūralu. Mūsų mituose skamba ta pati tema: kol Adomas ir Ieva neparagavo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, jie tiesiog gyveno be vertinimo, o kartu ir be gėdos, kaltės jausmų. Laukiniai gyvūnai neturi atskirai kuriančios ir naikinančios meilės. Ta pati meškos meilė,  kuri kurs saugumą jos jaunikliams, sudraskys į šipulius prie jų priartėjusį pavojų keliantį kitą gyvūną. Apie tokią meilę noriu kalbėti ir aš. Vienam žmogui ji gali reikštis palaimingai, o kitam visiškai pražūtingai. Bet tai bus ta pati meilė.

– Esate sakęs, jog kiekvieno žmogaus likimas yra nulemtas tūkstančio priežasčių. Ar apie tai kalbėsite ir savo spektaklyje?

– Taip, tai bus viena iš savo gyvenimus analizuojančių herojų potemių. Manau, kad tai svarbi tema, nes suvokus šią mintį, tampa kiek lengviau priimti save, kitus žmones, turimas aplinkybes tokias, kokios jos yra. Tai atpalaiduoja nuo amžino streso, nepasitenkinimo savo gyvenimu, savęs ir aplinkinių teisimo, o kartais išgelbsti ir nuo kvailo pasipūtimo, nes juk ir kiekvienas mūsų pasiekimas yra ne tik mūsų pastangų, bet ir dar tūkstančio priežasčių ir aplinkybių pasekmė.

– Po Auksinių scenos kryžių už spektaklį „Bagadelnią“ dėkojote „savo nuostabiems aktoriams“, sakydamas, kad dėkojate per mažai ir per retai, bet tik todėl, kad jie jums atrodo tarsi dalis jūsų paties. Ar iš tiesų sugebate susikurti tokį artimą santykį?

– Spektaklio kūrimo metu būna įvairių etapų. Spėju, kad ne visada ir ne visiems aktoriams su manimi dirbti yra lengva. Man ir pačiam ne visada su savimi yra lengva. Tai dar labiau paaštrėja, kai leidžiuosi į eksperimentus, neturėdamas garantuoto išėjimo iš pasirinkto labirinto. Todėl labai saugausi, kad nepatekčiau kurti spektaklį su aktoriais, kuriems teatro vadovybė tiesiog liepia dirbti, nes jie turi etatą toje įstaigoje. Jau geriau kursiu su mažiau įgūdžių turinčiais, bet labiau degančiais žmonėmis. Teatre nesu diktatorius, todėl geriausiai atrandu ryšį su laisvais, savarankiškais ir kuriančiais aktoriais, kurie tampa mano lygiaverčiais partneriais. Kol kas su aktoriais man sekasi – pastaruoju metu turėjau puikius kolektyvus tiek valstybiniame Šiaulių dramos teatre, tiek Lietuvos rusų dramos teatre. Tikiu, kad taip pat tik pačiais geriausiais žodžiais galėsiu prisiminti ir Vilniaus mažojo teatro aktorius. Šiuo metu mėgaujuosi darbu su jais ir mano pakviestu nuostabiu aktoriumi Pauliumi Markevičiumi, kurį kolektyvas priėmė itin šiltai.

– Jūsų komandoje – be paminėto kviestinio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus  –  visas Vilniaus mažojo teatro aktorių žvaigždynas. O kas dar?

– Šiame spektaklyje gavau galimybę kurti tiek su mano mylimais kūrėjais, su kuriais statau jau ne pirmą spektaklį, tiek ir su žmonėmis, su kuriais jau ilgą laiką svajojau pabandyti sukurti bendrą darbą. Su spektaklio scenografijos dailininke Barbora Šulniūte kaip tik dirbu pirmą sykį – tai jaunos kartos dailininkė, kuri jau spėjo padirbėti su visais ryškiausiais jaunais Lietuvos teatro režisieriais. Barbora –  labai gili, visiškai laisva ir nepriklausoma dailininkė iš labai įdomias šaknis turinčios menininkų šeimos. Pirmą kartą dirbu ir su šviesų dailininku Viliumi Vilučiu. Artimiesiems išūžiau galvas jį girdamas. Mano kūrybinėje komandoje ir Rūta Lendraitytė Utalla –  itin talentinga kostiumų dailininkė, puikiai žinoma mados pasaulyje drabužių dizainerė. Ji su manimi dirbo visuose mano iki šiol pastatytuose spektakliuose. Rūta visada veikia su manimi nuo pat spektaklio idėjos kūrimo pradžios, tad smarkiai prisideda prie visų spektaklio komponentų apmąstymų, padeda man nepasiklysti. Lygiai kaip ir choreografė Greta Grinevičiūtė, su kuria drauge dirbame nuo mano karjeros pradžios.

– Teatre debiutuosiantys elektroninės muzikos grupės nariai iš „Black Water“ tapo pilnaverčiais aktorių partneriais – ne foninės, ne nuotaiką ir atmosferą palaikančios muzikos atlikėjais, bet viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. Tiesa?

– „Black Water“ arba Mantas ir Vaidotas yra žmonės, su kuriais susipažinau tik prieš pat    spektaklio kūrimą. Ilgai ieškojau tinkamos grupės, kol vienas draugas parodė iki šiol negirdėtą jų kūrinį. Aš tuoj pat jį įsimylėjau. Jau tą patį vakarą parašiau jiems laišką ir netrukus gavau pakvietimą susitikti. Kaip matote, pažintis buvo pozityvi. Scenoje žiūrovas išvys grupę, kuri itin patinka jauniems žmonėms, kurie kaip tik rečiau vaikšto į teatrą. Tad muzikantai bus tiltu tarp jauno, teatro nelankančio žmogaus,  ir mūsų.  Spektaklyje elektroninės muzikos bus labai daug. Noriu, kad ji galėtų ne tik papildyti, bet tam tikrose scenose – pakeistų verbalinę kalbą.

– Žinau, kad po šio spektaklio bent pusę metų norėtum nieko nekurti – pasitraukti į savo asmeninę šiaurę, leisti sau nurimti.

– Taip, iš pradžių norėčiau nedaryti nieko, vėliau –  pasisemti, o po pusės metų pagalvoti apie naujo projekto užgimimą. Turiu svajonę sukurti spektaklį visai ne teatre, o gamtoje ir  tai būtų visiškai kitoks susitikimas su žiūrovais...