Sausio 15 d., penktadienį, 18 val. Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje (J.Basanavičiaus g. 11/ Teatro g. 1), bus atidaryta Ugnės Žilytės tapybos paroda „Palikimas“.

Ugnė Žilytė yra žinoma kaip jautri ir subtili senųjų grafikos technikų, visų pirma oforto ir sausos adatos, taip pat litografijos mokovė. Personalumo ir vidinio švytėjimo nutviekstose jos grafinėse kompozicijose vaizduojamos figūros nebyliai juda paslaptingų ir net gūdokų erdvių fone.

Savicko paveikslų galerijoje surengtoje personalinėje parodoje Ugnė pasirodo platesnei žiūrovų auditorijai iki šiol netikėtame – tapytojos vaidmenyje. Tai keliolika daugiausiai praeitais metais nutapytų drobių, kuriose, kaip prisipažįsta pati autorė, kalbama apie ją pačią – jos jausmus, išgyvenimus ir šiuos nulėmusią vaikystę.

„Tapyba man – ir erdvesnis improvizacijos laukas, ir puiki proga pasidžiaugti spalva, pasimėgauti regimybe bei pačiu procesu. Jei grafikoje esu tokia, kokia negaliu nebūti, tai tapyboje esu tokia, kokia užsigeidžiu“, – sakė menininkė.

Tapyboje U. Žilytė pasakoja asmeninio gyvenimo istorijas, susijusias su vaikystės dienomis Žemaitijoje, nedidelėje prosenelės trobelėje Skuodo miestelyje. Ir šiuo aspektu menininkė yra ypatingai asmeniška bei personalizuota. Iš dalies tai nulėmusi pasirinktoji technika. Tapyboje Ugnė lieka ištikima pati sau – būdama technologiška (tapybos meistrystės ji mokėsi pas patį Raimondą Miknevičių) ir preciziška, ji ne tik perfekcionistiškai valdo visa tai, kas susiję su dažu, bet ir laužo medžiagiškumo ribas, eksperimentuodama su lesūromis, faktūromis, lakais ir skiedikliais, ir tuo pasiekdama net maksimaliai dvasinio efektingumo. Kalbėjimas apie savo vaikystę yra atsivėrimas sau ir kitiems. Tai subtilu ir veikia emociškai. Apnuoginti jausmai ir materializuoti sapnai negali nedaryti įspūdžio.

Menininkės tapybinės kompozicijos yra reminiscencijos tikrąja šio žodžio prasme (lotyniškai reminiscentia reiškia neaiškius prisiminimus, miglotus atgarsius). Jos tapybos subjektais veikia griežtus kontūrus per ilgesnį laiko tarpą jau praradę atminties potyriai – kažkada pastebėtos buities detalės (ilgainiui išblukusios ir tuo įgavusios didesnio egzistencinio svorio), kadaise patirtų nuotaikų siluetai. Bendra U. Žilytės tapybos atmosfera ypatingo kolorito, metaforiškais ryšiais susietų objektų dėka primena sapnus. Tai taip pat yra vienas iš pagrindinių veiksnių, suteikiančių universalumo šios menininkės kūrybai. Nes mus visus juk vienija vaikystė, jausmai ir sapnai...

Paroda Savicko galerijoje Vilniuje veiks iki 2016 m. vasario 11 d.