„Moonstruck – pilnaties paliestieji. Kas jie? Menininkai dažnai vadinami keistuoliais ar net pamišėliais“, – apie parodą sako menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Ir kas tas pamišimas? Kokios jis prigimties? Menininko pamišimas, matyt, bus atskira pamišimo rūšis. Simptomai: gilus egzistencinis visų reiškinių matymas, nepaliaujamas klausimų kėlimas ir kvestionavimas, drąsa būti savimi. Ir pagrindinis: kalbėjimas meninėmis priemonėmis, privalomybė visus tuos suminėtus simptomus įkūnyti objekte, paveiksle, nuo kūrybos neatskiriamame kasdieniame gyvenime.
V. Marcinkevičiaus kūryba perverta pilnaties šviesos tiršto mėlio šešėliuose. Sukeistintos tikrovės siužetai ir fantazijos įsilydo vienos į kitas ekspresyviais pliūpsniais. Aštri, bet neskalijanti V. Marcinkevičiaus kūryba išryškina žmogaus, jo jausmų ir veiksmų keistumus. Pasaulio pamišimas tampa matomas ir neginčijamas lyg mėnulio šviesoje.
Mažesnio formato paveikslų seriją „Moonstruck“ V. Marcinkevičius nutapė prieš kelerius metus. Dailūs veidai žvelgia tiesiai į žiūrovą, skendi melancholijoje, užsidaro savyje. Akvamarininis nerimas, mistika, paslaptis vyrauja ir naujausiame parodos paveiksle. Prancūziškas pilnaties peizažas suaktualino mėlio, kaip psichologinės veikėjo būklės katalizatoriaus, simboliką.
P. Peleckio / Fotobanko nuotr.
Peržvelgęs savo kūrybinę panoramą, autorius įsitikino, jog dažniau pasąmoningai nei sąmoningai, bet vis tik nežemiškas mėlis, pilnaties užuominos įsibrauna į jo paveikslus. Intuityviai, nesivadovaudamas literatūriškumu, V. Marcinkevičius gyvenimiškas situacijas paverčia kolektyvinę pasąmonę žadinančiomis kompozicijomis. Autobiografiškumas atsiskleidžia tik pačiam autoriui papasakojus už paveikslų lyg pamušalas slypinčias istorijas.
Keistas angelas ištiesia pagalbos ranką. Veidai ir kūnai, pakibę tarp mėlynos svajos, sapno ir geltonos realybės, kasdienybės. V. Marcinkevičiaus kūryboje geltonos ir mėlynos spalvų derinys galėtų būti traktuojamas kaip nežemiško ir žemiško pasaulių dualumas.
V. Marcinkevičius mato kūrybos ir mokslo paralelę – niekas neatsiranda iš nieko, tik iš pirmo žvilgsnio kūrybinė idėja atsiranda tarsi iš niekur. Bet tai daugiau drugelio efektas. Priežastis, pirminis impulsas visuomet yra, tereikia atsekti priežastingumo ryšio grandinę ir loginė seka tampa matoma.
Sartro filosofijoje aiškinama, kad reikia atitrūkti nuo daiktinio pasaulio, Niekis yra ta geltonoji V. Marcinkevičiaus kasdienybė, kurią privalo palydėti aukštesnis reiškinys – mėlyna Būtis. Menininkas paveiksluose sustingdo akimirką, jai suteikdamas platesnę prasmę, reikšmę, atverdamas galimų interpretacijų lauką. Drugelio efekto trope V. Marcinkevičiaus paveikslai pakibtų tarp sparnų plastelėjimo ir tornado – tarp priežasties ir galutinio padarinio.
Mergina žvelgia į telefono ekraną ir mes galime spėlioti, kodėl visuomenė tapo tokia „online'inė“ ir kokie bus to padariniai. Socialinių tinklų draugai kuria aktyvaus socialinio gyvenimo iliuziją, o vienas draugas išvaiko vienatvę. Vyriškis skina geltonas braškes, o žydra Mūza jį vilioja išsilaisvinti ir kurti.
V. Marcinkevičius kūryboje neretai sublimuoja savas emocijas. Menas veikia kaip terapija tam, kad realybėje neįvyktų tornadas. Todėl paveiksle įvykdoma meno vagies egzekucija.
Geltonos kasdienybės atskiedimas gera mėlynos anapusybės doze veikia kaip prevencija nuo kasdienybės inercijos. Ir taip grįžtame prie minties, jog mėlynas pamišimas sveika, sveikintina ir būtina.
Naujausi komentarai