Dviejų dalių koncerto pirmojoje dalyje skambės autorinė kūryba, antrojoje koncerto dalyje – klausytojų ausis pamalonins žiaurių, bet gražių romansų programa.

Visi, kas girdėjo, išėjo sužavėti paprastų melodijų, pribloškiančių tekstų ir atlikėjų nuoširdumo. Tie, kam neteko viso to regėti bei girdėti, kviečiami apsilankyti šiame koncerte.

Žiauriai gražūs romansai tai toks specifinis dainuojamosios kūrybos žanras, labai išpopuliarėjęs nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (1919-1939), kai miestuose, bei kaimuose atsirado radijas ir jo dėka – restoranuose, vakarėliuose bei užstalėse – ėmė plisti romansų dainavimo tradicija. Dažniausiai tai būdavo iš kitų kalbų versti bei lietuviškoms situacijoms pritaikyti itališki, rusiški ar čigoniški romansai. Tačiau tuo pat metu sparčiai buvo kuriami ir savi, lietuviški žiaurieji romansai, neretai palydimi aštrių egzotiškų prieskonių, nuožmių leopardų, tragiškos meilės, nukirstų galvų.

„Žiaurūs romansai nutiko mane gyvenime, kai kažkadaise su Z. Kelmickaite ir jos vadovaujamu „Ratilio“ rinkom tautosaką ir prisirinkom aistringų ir šiurpių dainelių apie meilę – dažniausiai su labai nelaimingais galais. Jau tada mes, tuometiniai ratiliokai, supratom, kad tai unikalus ir paradoksalus žanras – jame apstu sentimentalizmo ir absurdo, tragedijos ir farso. Vėliau nesyk bandžiau prie jo grįžti – ekranizuodamas trumpo metražo „Karininko romansą“, Šiaulių dramos teatre režisuodamas „Lelijos romansą“ (pagal B. Vijano „Dienų putas“) . Manau, kad žiauraus romanso atspindžių esama ir mano vaikų literatūroje – arklio Dominyko istorijose, o ypač „Briedyje Eugenijuje“. Ir šiaip mėgstu juos, koncertuose dainuoju iki šiol su žmona Ramune arba vienas – toks savitas tautosakos porūšis, parodąs žiaurumo ir kerštingumo absurdą. Kartu psichoterapija, kai tu gali saugiai dainoje realizuot savo tamsiąsias puses ir iš jų pasijuokti.

Atlikėjo Vytauto V. Landsbergio dainuojami romansai – kupini žavaus naivumo, sentimentalumo, aistringumo kūriniai. Daugumoje jų dominuoja fatališkos neištikimybės ar nelaimingos meilės istorijos, pasibaigiančios kruvinomis dramomis.

Savo atsiradimo laikotarpyje šie romansai buvo dainuojami ir klausytojų priimami labai rimtai – kaip nūnai indų filmai ar meksikiečių melodramos. Tačiau laikui bėgant jų tekstai įgijo ir visiškai kitą, kūrėjų nenumatytą prasmę juose išsigrynino juodasis humoras, absurdas, ironija tai jausmai, kurių droviam, šiaurietiškam lietuviškam mentalitetui niekad nebus per daug. „O tai ir yra žiauriuose romansuose – kai nebesupranti, ar verkti, ar juoktis“ – sako V. V. Landsbergis.