Su pagarba sakralumui

Muziejaus steigimo dekretą pasirašė tuometis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. "Bažnytinis paveldas (architektūros paminklai ir dailės kūriniai, amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos etc.) sudaro didelę ir ypač reikšmingą kultūros paveldo dalį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa, – teigė A.J.Bačkis. – Pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu bažnytinis paveldas buvo smarkiai niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose."

Naujojo muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

Per dešimtmetį muziejus išsiplėtė: 2012 m. Vilniaus katedros požemiai tapo pirmuoju muziejaus lankytinu objektu už jo paties ribų. 2014 m. po ilgų restauracijos darbų vilniečiams ir miesto svečiams atverta katedros varpinė. 2019-ųjų rudenį atidaryti nauji katedros požemių maršrutai. Prijungus naujas erdves, lankytojų srautas išaugo dešimteriopai: nuo 4 iki 65 tūkst. per metus. Per dešimtmetį jame apsilankė apie 455 tūkst. lankytojų.

Dėmesys restauravimui

Unikalios nuolatinės ekspozicijos šerdimi tapo Vilniaus katedros lobynas. Jį sudaro 988 liturginės vertybės: stebuklais garsėjantys atvaizdai, relikvijoriai, bažnytiniai indai, dauguma iš jų yra votai, šiandien kabantys Vilniaus katedroje. Nuo to laiko muziejaus fondai gerokai prasiplėtė. Šiuo metu juose sukaupta daugiau kaip 5 500 eksponatų, dalis jų buvo pristatyta 50 parodų.

Didžiausia ir Lietuvos mastu vertingiausia liturginės tekstilės dalis saugoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus saugyklose. 2013 m. pradėjo veikti Bažnytinio paveldo muziejaus tekstilės restauravimo dirbtuvės. Dirbtuvėms vadovauja Indraja Kubilytė, jai talkina Vidmantė Narvidaitė.

I.Kubilytė tekstilės restauravimo žinių sėmėsi vienos žymiausių Vokietijos restauratorių Ulrikes Reichert dirbtuvėse Kelne, 2013 m. balandį–gegužę, vadovaujama Danutės Murauskienės, atliko praktiką Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. I.Kubilytė kasmet važiuoja į mėnesio trukmės stažuotę U.Reichert dirbtuvėse Kelne, o meistrė atvyksta į Vilnių konsultuoti muziejininkių tekstilės eksponavimo ir saugojimo klausimais. Šį bendradarbiavimą remia Kelno arkivyskupija.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai.

Muziejaus 10-mečio proga atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų paroda, liudijanti restauratorių darbo svarbą: iš sudilusių skutų atkurta XIX a. procesijų vėliava, iš nebūties prikelti XVIII a. relikvijoriai, į vieną visumą sugrąžintos sovietmečiu padalintos kontušo juostos dalys, kiti objektai. Eksponuojamos trys poros daiktų, vaizdžiai parodančių, kaip objektas atrodė iki ir po restauravimo.

Vienuolijų lobynai

Be to, muziejaus veiklos jubiliejaus proga atidaryta nauja pastovi ekspozicija "Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose". Joje pristatoma septyniolikos Vilniaus vienuolijų istorija ir meno vertybės: nuo pirmųjų XIV a. įsikūrusių vienuolijų – pranciškonų ir dominikonų – iki XVIII a. vid. į sostinę atvykusių šaričių.

Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, palikimas menkiau išlikęs, ekspozicijoje iliustruojamas tik pavieniais objektais, o benediktinų, bernardinų, jėzuitų istoriją liudija dešimtys eksponatų.

Muziejaus ekspertų teigimu, būtina pamatyti 2017 m. netikėtai atrastą jėzuitų iniciatyva 1850 m. sukurtą Šnipiškių koplyčios Jėzaus skulptūrą, per stebuklą Karmelitų ordinui priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje išlikusį 1760–1765 m. paveikslą "Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės" ir didžiąją Bernardinų bažnyčios monstranciją (XVI a. antroji pusė – XVII a. pradžia), kuri, užkasta vienuolyno darže, pergyveno 1655 m. rusų kariuomenės šeimininkavimą Vilniuje.

Požiūrio problematika

Gimtadienio proga atidaryta ir paroda "Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019". Joje pristatoma mažiausiai pažįstama ir vertinama bažnytinio paveldo dalis, gvildenamos vienuolijų, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos, atvėrusios šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias. Keliami klausimai apie sakralaus meno suvokimą, poreikį, funkcijas, ką sudėtingi keliai ir procesai pasako apie Lietuvos visuomenę.

Ši paroda įkūnija Bažnytinio paveldo muziejaus misiją – kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą, reikšmę Lietuvos kultūrai. Šiuolaikinis sakralus menas yra mažiausiai pažįstama ir vertinama šio paveldo dalis.

Anot muziejaus ekspertų, situacija problemiška: šiuolaikinio meno kūrėjai ir mėgėjai nėra linkę jo ieškoti bažnyčiose, o tikintieji maldos namų erdvėje atsirandančius naujus kūrinius neretai mato kaip iššūkį Bažnyčios tradicijai. Dėl šios įtampos nuo nepriklausomybės atkūrimo kokybiškų, menininkų ir užsakovų intencijas išreiškiančių šiuolaikinio meno kūrinių kelias į Lietuvos bažnyčias buvo sunkus. Atrodytų, kad jį tiesti stengėsi vos keletas atsidavusių entuziastų, o kiekvienas bažnyčių erdvę pasiekęs ir joje išlikęs kūrinys galėjo atsirasti tik laimingai sutapus autoriaus ir užsakovo intencijoms.

Parodoje pristatomo laikotarpio priešistorė – 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus šventimo ir Jurgio Matulaičio beatifikacijos įžiebtas Bažnyčios kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas (1987). Sovietinių represijų ir antibažnytinės politikos nustumtiems į viešojo gyvenimo paraštes tikintiesiems šie įvykiai leido pasijusti reikšminga visuotinės Bažnyčios dalimi. Atgimimo nuotaikas atliepė tikinčiųjų bendruomenių entuziazmas atstatant ir puošiant sovietmečiu nusavintus maldos namus, taip pat poreikis statyti naujas bažnyčias.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atgauta religinė ir kūrybinė laisvė. Nenuostabu, kad paskui įspūdingai suklestėjo religinis gyvenimas ir įvyko naujų bažnyčių statybų bumas. Tuo metu prasidėjęs restitucijos procesas garantavo Bažnyčios teisę atsiimti iki Antrojo pasaulinio karo jai priklausiusius pastatus, juose įsikūrė parapijos ir sugrįžusios vienuolijų bendruomenės. Visi šie veiksniai lėmė praktinį poreikį tinkamai įrengti maldos namus, nors šiam tikslui įgyvendinti neretai trūko teorinių ir praktinių žinių, taip pat lėšų.

Neraminanti tendencija

Bažnyčių erdvei skirtų meno kūrinių užsakymai gerokai sumažėjo XXI a. pradžioje: sakralus menas tuo metu buvo kuriamas baigiant anksčiau pradėtus darbus, pavienių užsakovų ar asmenine menininkų iniciatyva. Naujausias (ir todėl sunkiai įvertinamas) pokytis – naujų palaimintųjų ir šventųjų atvaizdų kūrimo banga XXI a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje. 2014–2019 m. šv. Jono Pauliaus II, šv. Motinos Teresės, pal. Jurgio Matulaičio, pal. Mykolo Giedraičio, pal. Teofiliaus Matulionio atvaizdai papuošė daugelį Lietuvos bažnyčių. Dažnai šių šventųjų atvaizdus sukurti patikėta ne Lietuvos menininkams, tačiau turime ir parodoje rodoma įdomių mūsų menininkų kūrinių.

Parodoje pristatomos šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias ir koplyčias atvėrusios parapijų, vienuolijų bendruomenių, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos. Eksponuojami kūriniai atsirado šioms iniciatyvoms sutapus su menininkų atvirumu sakralaus pobūdžio užsakymams arba asmeniniu noru kurti krikščionybės tema.

Šalia kūrinių, eskizų ir maketų pateikiamos trumpos biografijos ir prisiminimų nuotrupos leidžia apčiuopti menininkų tikslus ir patirtis. Parodos tikslas nėra pristatyti visus 1990–2019 m. Lietuvoje sukurtus sakralaus meno pavyzdžius. Jiems atstovauja eksponatai kaip "atvejai", parodantys šiuolaikinio meno kelių į bažnyčias įvairovę, sudėtingas menininkų ir užsakovų bendradarbiavimo istorijas, išsiskiriantys meniškumu, atlikimo kokybe, savita tradicinių krikščionybės temų ir idėjų raiška.

Čia eksponuojami itin retai viešumoje rodomi Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Rimanto Sakalausko, Alfonso Vauros, Vlado Vildžiūno skulptūrų modeliai, Algirdo Dovydėno, Antano Kmieliausko, Nijolės Vilutytės eskizai. Aptariami bažnyčioms skirti kūriniai: Salvinijos Giedrimienės "Pal. Jurgis Matulaitis" (1992), Patricijos Jurkšaitytės "Pal. Teofilis Matulionis" (2017), Vaidoto Kvašio ir Vaidoto Žuko "Kryžiaus kelio stotys" (1995 ir 1996), Petro Repšio Varnių altoriaus reljefų modeliai (2007), sunaikintu laikytas Vlado Urbanavičiaus altorius (1993), Andriaus Zakarausko "Šv. Motina Teresė" (2017). Kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą – tokia Bažnytinio paveldo muziejaus misija ir kitam dešimtmečiui.