Įvairiose pasaulio šalyse skiriasi politika dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) prieinamumo rinkoje – nuo paties liberaliausio iki griežčiausio modelio. Amerikoje be vargo plinta didžiausios jų plantacijos, o Europa kol kas į šią plėtrą žiūri atsargiau. Lietuva nevengia draudimų, tačiau jos pozicija neaiški. Apie tai – diskusija su žaliųjų judėjimo atstovu Andrejumi Gaidamavičiumi ir susivienijimo Žali.lt koordinatore Virginija Vingriene.

– Ką galite pasakyti apie oficialią Lietuvos poziciją dėl GMO plėtros, lauko bandymų, produktų su GMO ženklinimo ir patekimo į rinką? Kokie galimi pokyčiai atėjus naujai valdžiai?

V.Vingrienė: – Lietuva, pasisakydama dėl naujų genetiškai modifikuotų produktų autorizavimo, paprastai balsuoja prieš. Lauko bandymų praktika būtų sudėtinga dėl gana griežtų taisyklių, reikalaujančių gauti visų gretimų laukų savininkų, gyvenančių 4 km spinduliu, sutikimą, jei kalbama apie rapsus. Na, ir neauginti GMO 5 km spinduliu nuo bitynų.

A. Gaidamavičius: – Oficialios pozicijos trūksta aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje. Kol kas aiškų nepritarimą reiškia tik Žemės ūkio ministerija (pasikeitus ministrui dabar nežinia kaip bus) ir Žemės ūkio rūmai. Taip pat kai kurios politinės partijos ir, žinoma, visuomeninės organizacijos, kurios vykdo prevencinę veiklą, kad Lietuvoje nepaplistų GMO. Nors oficialiai genetiškai modifikuotų pasėlių neauginama, praėjusiais metais fiksuotas pirmas genetinės taršos juose atvejis. Pakruojo rajone surinktame rapsų derliuje rasta tik pašarams leidžiamų naudoti, bet draudžiamų auginti rapsų GT73 pėdsakų. Augalininkystės tarnyba, žadėjusi ištirti šį atvejį, taip ir nepateikė tikslesnės informacijos, ar tai buvo sąmoningo nelegalaus GMO auginimo padarinys, ar tarša buvo atsitiktinė. Kol kas nevyriausybinės organizacijos sėkmingai sustabdydavo visus planus oficialiai auginti GMO Lietuvos teritorijoje, bet, kaip matome, GMO sėklos ir žiedadulkės nežino valstybių sienų.

Didžiausią rūpestį mums šiuo metu kelia genetiškai modifikuoti pašarai, kurie ima vyrauti. Per Klaipėdos uostą kasmet importuojama jau beveik 300 tūkst. tonų genetiškai modifikuotų sojų iš Pietų Amerikos, ir šis kiekis vis auga. O vartotojai nieko apie tai nežino ir drąsiai vartoja produktus, pagamintus iš genetiškai modifikuotomis sojomis šeriamų karvių, kiaulių, vištų ir žuvų mėsos. Dabar ženklinami tik genetiškai modifikuoti augalinės kilmės produktai, tačiau rafinuotas genetiškai modifikuotų sojų aliejus, kuriame visai nelieka sojų baltymų, yra dar gana „šventas“, palyginti su visa gyvuline produkcija, gaunama masiškai gyvulius šeriant genetiškai modifikuotais pašarais. Kol kas šioje srityje mažai ir mokslinių tyrimų, bet neabejoju, jog tai yra tiksinti bomba, todėl būtina ženklinti ir gyvulinę produkciją, kad vartotojai galėtų pasirinkti ir apsidrausti. Nauja Aplinkos ministerijos valdžia palankesnė nevyriausybinių gamtosauginių organizacijų pozicijai šiuo klausimu, tačiau gyvulinės kilmės produktų žymėjimo klausimas pirmiausia turėtų būti išspręstas net ne Lietuvoje (arba ir Lietuvoje), bet Briuselyje, kuris jau daug metų tam įnirtingai priešinasi.

– Kaip manote, ar Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai ką nors pakeis?

A. Gaidamavičius: – Pakeis, jei Lietuvos visuomenė sugebės įtikinti valdžią, kad šis klausimas svarbus. Manau, būtų nuodėmė nepasinaudoti Lietuvos pirmininkavimu ES ir Lietuva tikrai įeitų į istoriją, jei pirmininkaudama iškeltų opiausią GMO klausimą – gyvulinės produkcijos ženklinimą.

– O už kokią poziciją pasisakote jūs? Kaip Lietuva galėtų siekti šalies be GMO statuso ir kokie apribojimai tai išreikštų?

V. Vingrienė: – Mano, kaip žaliosios, pozicija GMO klausimu yra neigiama. Nors dažnai GMO šalininkai pabrėžia, kad GMO kenksmingumas neįrodytas, pamirštama, kad nėra jokių įrodymų ir dėl jų nekenksmingumo. Ir vis dažniau pasirodo mokslinių duomenų apie genetiškai modifikuotų produktų sukeliamas sveikatos ir aplinkosaugos problemas.

Galiausiai vartotojas turi turėti teisę rinktis ir atsisakyti GMO, net jei jie būtų visiškai nekenksmingi. Tačiau dabartinė ženklinimo sistema, reikalaujanti produkto etiketėje nurodyti, kad tai GMO, jei šių organizmų kiekis produkte viršija 0,9 proc. ribą, to neužtikrina.

– Dažnai girdžiu klausimą, ar žalieji kovoja ir su mokslu, t. y. moksliniais GMO tyrimais ir bandymais?

V. Vingrienė: – Na, mokslas, mano nuomone, pirmiausia turėtų būti etiškas – nesiekti savo smalsumo patenkinti bet kokiomis priemonėmis. Dažnai išsakoma nuomonė, kad GMO galbūt reikėtų drausti auginti ir tiekti rinkai, bet suteikti galimybę eksperimentuoti jais farmacijos srityje, ieškant būdų gydyti vėžį. Tačiau ar tikrai verta žavėtis tokiais GMO eksperimentais, kai neaišku, ar jie patys nelemia vėžio?

A. Gaidamavičius: – Tas pats mokslas jau seniai įrodė, kad GMO kenkia sveikatai, aplinkai, socialinei apsaugai ir netgi atskirų valstybių ekonomikai bei suverenumui. Jūsų valia, kuriais mokslininkais tikėti.

Dažnai ginčijamasi ne dėl esmės, o dėl metodikų ir kitų formalumų, kaip profesoriaus Gillesio Érico Séralini atveju Prancūzijoje. Mokslininkas, atlikęs eksperimentus su žiurkėmis, buvo apkaltintas naudojęs ne tą metodiką, nors jo metodika buvo dar tobulesnė, o tyrimas ilgiau trukęs, nei dabar yra nustačiusi Europos maisto saugos tarnyba. Metas nusileisti iš dangaus į žemę arba iš teorijos į tai, kas vyksta praktiškai. GMO nepateisino nė vieno oficialiai deklaruoto lūkesčio: derlius nėra didesnis, pasaulinio bado problema tik paaštrėjo, pesticidų sunaudojama tik daugiau ir t. t. Vienintelis tikrai pasiteisinęs lūkestis – tai milžiniškas pelnas GMO kuriančioms korporacijoms iš prekybos genetiškai modifikuotomis sėklomis ir chemikalais, reikalingais joms auginti. Pirmiausia turiu minty herbicidą „Roundup“, iš kurio apyvartos bendrovė „Monsanto“ uždirba keleriopai daugiau nei iš pačių genetiškai modifikuotų sėklų. Todėl tie, kurie sako, kad kova su GMO yra kova su mokslu, arba nežino, ką sako, arba patys sėdi tų korporacijų kišenėse. Nežinau nė vienos priežasties, dėl kurios reikėtų auginti ir vartoti genetiškai modifikuotą maistą. Štai australų mokslininkai naudodamiesi tradicine selekcija jau aplenkė GMO korporacijas ir pirmieji sukūrė druskingam dirvožemiui atsparius javus, nors būtent GMO korporacijos buvo pasišovusios „spręsti“ druskingų dirvožemių problemą, dėl kurios penktadalis pasaulio ariamos žemės tapo netinkama žemės ūkiui.

– Ar galima pasitikėti internete pasirodančiais tyrimais, esą nuo genetiškai modifikuotų kukurūzų išmirė laboratorinės žiurkės arba joms per trumpą laiką išsivystė vėžys? Juk modifikuoti kukurūzai ir daugelis kitų augalų jau daugybę metų plačiai paplitę rinkoje...

A. Gaidamavičius: – Dabar ir žmonių sergamumas vėžiu pasiekė epidemijos lygį. Dvylikametėms mergaitėms jau nustatomas krūties vėžys. Ar tai normalu? Ar taip kada nors buvo? Savaime suprantama, ne tik GMO dėl to kalti, bet visas chemizuotas maistas, aplinkos tarša... Bet GMO čia užima tikrai ne paskutinę vietą. Nors dėl tiesioginio GMO pavojaus sveikatai dar ginčijamasi, niekas nesiginčija dėl pašalinio GMO auginimo poveikio, pirmiausia dėl itin didelio kiekio pesticidų, kurių pagrindinės veikliosios medžiagos – glifosatas ir glifosinatas, naudojimo pasėlių laukuose. Trečiojo pasaulio šalyse, kuriose ir auginami GMO, jau gimė pirmoji išsigimusių vaikų karta. Užterštumas glifosatais didėja ir Europoje. Neseniai Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad Berlyno gyventojų šlapime glifosato koncentracija 5–20 kartų viršija geriamajam vandeniui nustatytą leistiną normą. Pagrindinis to glifosato šaltinis yra maistas, ypač gyvulinės kilmės, nes gyvuliai šeriami tuo glifosatu tiesiog permirkusiomis genetiškai modifikuotomis sojomis ir kukurūzais. Ar jums neatrodo keista, kad nevykdomas joks šio plačiausiai naudojamo pesticido Europoje monitoringas?

V.Vingrienė: – Iš tiesų genetiškai modifikuoti produktai rinkoje nėra tiek jau ilgai – viso labo vos 17 metų. Taigi dar nespėjo pasikeisti viena juos vartojusių karta, kad galėtume drąsiai įvertinti jų naudojimo padarinius ir būti tikri dėl jų nekenksmingumo. Retkarčiais paskelbiami mokslinių tyrimų rezultatai, parodantys neigiamą GMO poveikį pelių sveikatai.

Naudojant GMO nerimą kelia jų galimas išplitimas į aplinką nesunaikinamų rūšių pavidalu, išstumiant esamas rūšis ir suardant gamtos pusiausvyrą. Toksiną sintetinantys augalai kelia grėsmę ir naudingiems vabzdžiams, taip pat bitėms. JAV atlikti tyrimai parodė, kad bičių, mintančių genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkėmis, gyvenimo trukmė sutrumpėja trečdaliu, lėčiau išsirita jų perai. Auginant genetiškai modifikuotus augalus sunku išvengti jų išplitimo į gretimus laukus. Tai kelia realią grėsmę ekologiniams ūkiams.

Bitėms apsilankius genetiškai modifikuotų augalų laukuose jų žiedadulkių randama ir meduje bei kituose produktuose.

Nerimą kelia ir galima GMO įtaka žmonių sveikatai. Neaiški alergijų, toksinų grėsmė. O labiausiai nerimauti verčia atsparumo antibiotikams plitimas. Įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai turi ir herbicidas glifosatas, kuriuo apdorojami jam atsparūs augalai. Šis herbicidas, beje, kenksmingas vandens gyvūnijai (žuvims, vėžiagyviams, moliuskams) ir naudingiems dirvožemio mikroorganizmams, todėl panaudoti didesni jo kiekiai gali negrįžtamai pakeisti šias ekosistemas. Be to, jis kenkia ir gyvulių reprodukcijai.

– Kokia produktų su GMO pardavimo Lietuvos prekybos vietose apimtis?

A. Gaidamavičius: – Nors prekių asortimentas su GMO nuolat didėja, prekybos apimtis mažėja. Skandinavijos, Latvijos prekybos centrai jau atsisakė prekiauti ženklintais, t. y. augalinės kilmės, genetiškai modifikuotais produktais. Tokių mažiau perka ir žmonės Lietuvoje. Manau, tik laiko klausimas, kada ir Lietuvos prekybos centruose augalinės kilmės GMO neberasime. Tačiau vis dar bus gyvulinės kilmės produktų, kurių kilmės nežinome. Pavieniai Lietuvos ūkininkai jau atsisako savo karvių ūkiuose naudoti genetiškai modifikuotus pašarus (plačiai žinomus kombikormo pavadinimu), tačiau didieji pieno perdirbėjai vis dar nesiryžta paleisti naujų pieno produktų be GMO linijų. Visuomenė turi reikalauti. Ir reikalauti įvairiais būdais. Neseniai Lietuvoje vyko akcija, per kurią aktyvistai įvairiuose prekybos centruose ant gyvulinės kilmės produktų mėtė perspėjamuosius lapelius. Tokios akcijos plinta ir užsienyje. Anksčiau ar vėliau prekybininkai turės atkreipti į tai dėmesį ir iš tiekėjų pareikalauti produktų kilmės dokumentų.

– Kalbama, kad GMO plačiai naudojami pašarams, kokia situacija Lietuvoje?

A. Gaidamavičius: – Dažniausiai kaip baltyminių pašarų pagrindas įvežamos sojos, kurių 73 proc. pasaulyje auginamų veislių šiandien yra genetiškai modifikuotos. Į Lietuvą sojos dažniausiai importuojamos iš Brazilijos ir Argentinos, kur šie augalai 100 proc. genetiškai modifikuoti. Taigi genetiškai modifikuotos sojos tiekėjai skundžiasi baltyminių pašarų alternatyvos stygiumi.

Lietuvoje ryškėja šių augalų auginimo poreikis. Ypač paklausios ekologiniuose ūkiuose išaugintos sojos. 2012 m. Lietuvoje šių augalų plotai siekė 2800 ha. Taigi alternatyvą kaip ir turime. Juo labiau kad yra galimybių paieškoti ir kitų baltyminių pašarų pakaitų. Pavyzdžiui, pluoštinių kanapių sėklos savo baltymingumu prilygsta sojų.

– Kokios galėtų būti pozityvios nemodifikuotos Lietuvos ateities kūrimo priemonės? Ženklinimas „be GMO“, ekologinio ūkio plėtra – ar tai realu? Ar galės ekologiniai ūkiai patenkinti žvėrišką pasaulio maisto ir pašarų paklausą?

A. Gaidamavičius: – Viena priemonių yra savanoriškas ženklinimas. Pavasarį iniciatyvinė grupė „Lietuva be GMO“ Seimo Europos informaciniame biure rengia konferenciją „Socialiai atsakingas verslas ir GMO“. Netrukus bus skelbiamas dizainerių konkursas, kviesime sukurti logotipą, tinkamiausią produktams be GMO ženklinti.

Taip pat jau pradedame judinti „laisvų nuo GMO“ savivaldybių plėtrą. Savivaldybės, rengdamos teritorijų planavimo dokumentus, gali pačios nuspręsti, kad jų teritorijoje GMO auginti negalima. Latvijoje jau visos savivaldybės deklaravo esančios „laisvos nuo GMO“. Lietuvoje tokia pirmoji ketina tapti Kupiškio rajono savivaldybė. Tokių savivaldybių plėtros esmė ta, kad Europos Komisija, kuri iš esmės yra prieš bet kokį GMO ribojimą, į savivaldybių reikalus kištis gali daug mažiau nei į Vyriausybės sprendimus. Latvija šį klausimą teisiškai labai gerai išsprendė, tad galime ir mes.

O kalbant apie maisto paklausą pasaulyje, reikia atsiminti kelis paprastus faktus. Pirma, jau dabar pasaulyje pagaminama tiek maisto, kad jo užtektų pamaitinti dvigubai daugiau žmonių, nei gyvena pasaulyje. Tik didžioji dalis to maisto arba sušeriama JAV ir Europos kiaulėms, arba sudeginama kaip „ekologiškas“ biokuras. Antra, vien JAV kasmet išmetama tiek maisto, kad jo užtektų visam Afrikos žemynui pamaitinti. Vokiečių mokslininkai prieš porą metų padarė dar vieną sensacingą tyrimą, kurio esmė ta, kad ekologinis ūkis, kuris nealina dirvožemio, nenaikina dirvožemio mikrofloros įvairiais chemikalais ir todėl visą laiką palaiko vienodą dirvožemio derlingumą, yra pajėgus išmaitinti 14 mlrd. žmonių. O intensyvus chemizuotas ūkis (taip pat visi GMO ūkiai) didelę dalį ariamos žemės nualins ir pavers netinkama naudoti. Todėl mes paprasčiausiai neturime kitos išeities, kaip tik sukti ekologinio ūkio linkme.