Istorikai teigia, kad Vilnius savo įkūrėjo Gedimino dieną pasitinka blizgantis labiau išore, o ne vidumi. Visgi miestui jie žada ilgus klestėjimo metus.

Rugsėjo 28-oji laikoma kunigaikščio Gedimino, Vilniaus įkūrėjo, diena.

Istorikas Antanas Rimvydas Čaplinskas teigia, kad Vilniaus ateities vizija buvo aiški vos tik kuriant miestą.

„Vilnius atliko sostinės, valdovų būstinės rolę. Kol Abiejų Tautų respubliką valdė Gediminaičiai, miesto vaidmuo buvo gana solidus: nuolat reziduodavo valdovas, vykdavo Seimai“, – lrt.lt teigė istorikas.

Pasak jo, išskirtinę svarbą Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyvenime miestas prarado, kai baigėsi Stepono Batoro valdymas. Jis buvo paskutinis valdovas, rezidavęs Vilniuje.

Istorinį romaną „Gediminas – nevainikuotas karalius“ parašęs Jonas Užurka teigia, kad Gedimino nuopelnu galima vadinti tuomet įskiepytą miestiečių tolerantiškumą, daugiatautiškumą.

A. R. Čaplinskas išskiria kelis kritinius lūžius sostinės istorijoje.

„Vilnius tokių turėjo bent keletą. Tai – marų epidemijos, didieji gaisrai, kurie bent keliolika kartų miestą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Žinoma, didžiausi lūžiai prasidėjo po Tado Kosčiuškos sukilimo. Labai sunkus miestui buvo perėjimas į Rusijos imperijos sudėtį. Na, o didžiausi nuotykiai prasidėjo 20 amžiuje“, – teigė istorikas.

Anot jo, 1915-1944 metais sostinės valdžia keitėsi 25 kartus, o bent 5 Vilniaus vadovai baigė savo dienas konclageriuose ar buvo sušaudyti.

„Visgi miestas bet kokiu atveju stengėsi išlaikyti savo statusą ir nepriklausomai nuo tautybės, religijos miestiečiai išliko Vilniaus patriotais. Net po didžiausių nelaimių miestas atsistatydavo stebėtinai greitai“, – pasakojo A. R. Čaplinskas.

Istoriko teigimu, miestas visada išlikdavo įvairiatautis, be galo tolerantiškas religiniu požiūriu.

„Viename šaltinyje net buvo rašyta, kad pasaulyje nėra kito tokio miesto, kur dievas būtų garbinamas tokiais įvairiais būdais“, – teigė istorikas.

Dabar, anot A. R. Čaplinsko, miestas susiduria su vertybių ir „dvasinių dalykų“ krize, tačiau nuosmukio metais šio laikotarpio vadinti negalima.

„Per pastaruosius 20 metų miestas išoriškai sublizgėjo. Gal vis dar nepasiekėme Europos miesto lygio, bet to jau turime“, – teigė istorikas.

J. Užurka įsitikinęs, kad miestas išgyvena pakilimo laikotarpį.

„Aišku, tai ginčytina urbanistiniu ar architektūriniu požiūriu, bet Vilnius tampa Europos Sąjungos labiausiai į Rytus nutolusia sostine ir manau, kad miestas tik klestės“, – teigė J. Užurka.

Apie Vilniaus miesto įkūrimą byloja legenda. Realesnės žinios apie sostinę yra siejamos su kunigaikščiu Gediminu. Miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas kunigaikščio Gedimino 1323 m. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių.