Ką skelbia angelai ant auksinės eglės?

Išskirtinė auksiniais angelais dabinta eglė Rotušės aikštėje kelia ne tik susižavėjimą, tačiau ir daugybę klausimų. Kodėl sukurti tokie angelai? Kodėl jie visiškai nepanašūs į religinės tematikos kūriniuose matomus raudonais skruostais ir pūkuotais sparneliais skraidančius angelėlius?

Išskirtinumo kaltininkė

Aštuonis Kalėdų eglę puošiančius angelus kūrė aštuoni Kauno menininkai. Visi sutartinai tvirtino, kad būtent šiuos jų pasiūlytus eskizus išsirinko projekto autorė Jolanta Šmidtienė. Esą ji rekomendavo menininkams neatitrūkti nuo savo kūrybos stiliaus, daryti tai, ką jie nori, ir nesistengti būti panašiems į kitus.

„Buvo sugalvota, kad tai turi būti angelas, kuris kažką sako ar daro“, – pradžią prisiminė J.Šmidtienė. Ji sukūrė angelą „Dovanojantis laisvę“. Prie jo kojų, narvelyje, įtupdyti paukšteliai. Angelo rankose iškelta tarsi aureolė, kurioje tie paukšteliai jau laisvi ir gali skristi. Menininkė įsivaizdavo, kad angelas ima paukštelius iš narvelio ir paleidžia į laisvę.

„Nuo laisvės labai daug kas priklauso. Lietuvių tautai ir bet kuriai kitai tautai labai svarbu laisvė. Laisvė dirbti tai, ką nori, kad užtektų sveikatos, kurios nebuvimas riboja tavo laisvę, kad turėtum laisvę vaikščioti, valgyti ką nori, laisvė mylėti tai, ką nori“, – J.Šmidtienė siekė, kad paprastas žmogus matytų jos angele įkūnytą laisvę.

Žinia varpeliais

„Nieko naujo čia aš nesugalvojau. Tokia tradicinė Kalėdų tema. Angelas skelbia gerąją naujieną, gal toks turėtų būti tikrasis pavadinimas“, – kuklinosi grafikas Egidijus Rudzinskas. Beveik 200 varpelių E.Rudzinskas dekoravo pagal jo eskizus sukurto angelo karkasą.

„Nuo savo stiliaus nepabėgsi. Iš arti mano angelas gal ir geriau žiūrisi. Kai užkeltas aukštai, nelabai ryškiai matosi. Vis dėlto man patinka, kad jis išėjo toks lengvas“, – savo viziją aiškino autorius. E.Rudzinsko sukurto angelo „Gera žinia“ perduodama varpelių virpėjimu.

J.Šmidtienė išdavė šio angelo skelbiamą dar vieną stebuklą. Angelui kurti autorius panaudojo vieno pirmųjų kompiuterių diskų. Kai angelas, sukdamasis aplink savo ašį, atsisuka tam tikru kampu, Rotušės aikštės grindinį nušviečia nuo disko atsimušęs spindulys. E.Rudzinskas liko patenkintas dabar regima visuma: „Angelai man nėra labai svetimi. Aš esu šia tema daręs ir grafikos darbų, tik čia visai kitokios medžiagos.“

Pakilęs virš kasdienybės

„Tvarkingas žmogeliukas laikrodiniu drabužėliu“, – replikavo Kalėdų eglę apžiūrinėjantys vaikai. Jie buvo visiškai teisūs. Tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė juokiasi, kad ne šiaip sau savo angelą apavė pačiūžomis. Pačiūžos pakylėjo jos angelą, o kalėdinis laikotarpis tampo auksinis.

„Laikas mums yra labai svarbus. O Kalėdų laikas ypatingas, auksinis. Žmonės svajoja, laukia Kalėdų. Laukimas yra tikrų tikriausias auksas, viltis“, – savo mintis kuriant angelą, pavadintą „Čiuožiantis laikas“, klojo tapytoja. E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūriniuose yra personažas čiuožėjas. Jis keliauja iš vieno jos kūrinio į kitą. Pagaliau atkeliavo ir ant eglės.

Skelbimas mokykloje, kad renkami nereikalingi laikrodžiai. Pačios autorės surinkti laikrodžiai ir maloniai sutikę atlikti didelį darbą tapytojos mokiniai iš Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos. „Nebūsiu kukli. Aš patenkinta savo angelu. Jis turi savo charakterį, jis neanoniminis. Man jis įdomus“, – atviravo E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Vėjo malūno pasekėjas

Kiauras grafiko Romualdo Čarno „Šokantis angelas“ gimė iš Šiaurės Lietuvos, iš kur kilęs autorius, vėjo malūnų reginio. „Šokį siekiau išgauti per gręžtinį judesį. Juk kai sukasi grąžtas – atrodo, kad jis kyla į viršų. Žinojau, kad angelas suksis aplink savo ašį. Toks lyg šuolis ir išėjo“, – aiškino R.Čarnas.

Menininkas neslepia, kad buvo įspraustas į idėjos autorės J.Šmidtienės vienodus nurodymus visiems autoriams – angelo aukštis 2 metrai, medžiagos atsparios mūsų klimatui. Ir nepaisant to, kad angelų kūrimas nėra menininko specializacija, grafikas mielai sutiko prisidėti.

Intrigavo ir tai, kad tarpusavyje angelų autoriai nežinojo, kuris kokį angelą kuria. Nežinojo, kaip atrodys visa visuma. Atidavę kūrinio eskizus, gavo meistro suvirintą rėmą, kurį dekoravo savo vizijomis. „Tas maniškis toks “navatnesnis„, ne “bagotas„. Toks keistuolis. Dažniausiai keistuoliai domina pasaulį“, – šyptelėjo R.Čarnas.

Paslaptingoji koja

„Kai pasiūlė – aš apsidžiaugiau. Tai iššūkis man pačiai. Ir dar Kaunui kurti – tai dar smagiau“, – džiaugėsi angelo „Slapukas“ autorė Lina Jonikė. Tekstilininkė sakė, kad, tik išgirdusi, ką reikės daryti, iš karto pagalvojo apie didžiulę kepurę.

„Kiekvienas turi savo angelą ir įsivaizduoja jį savaip. Kadangi šalta, tai angelas po kepure. Jam ten šilta“, – „Slapuko“ idėją dėstė L.Jonikė. Į „Slapuką“ sumegzta beveik 2 km plėvelės. Pasak menininkės, megzta buvo be virbalų, rankomis tempiant kilpas.

Pagal autorės sumanymą, angelas po kepure turėjo judėti, tačiau ši idėja atidėta kitiems laikams, bet „Slapuko“ staigmeną galima pastebėti, kantriai laukiant, kol jis apsisuks ir tada atsivers iš po kepurės kyšanti koja.

„Man visa eglė tokia kultūringa. Kiekvieno menininko vis kitoks angelas priduoda šilumos. Kiekvienas – skirtingos stilistikos“, – rezultatu džiaugėsi L.Jonikė.

Tapo inžinieriumi

Jei kam nors angelas ant triratuko sukėlė šypseną, Modestas Malinauskas pasiekė savo tikslą.

„Aš menininkas. Ir mano kūriniuose viskas važiuoja: namai, virduliai. Labai daug mano kūryboje važiuojančių reikalėlių. Atėjęs žmogus turi pamatyti angelą ant triratuko ir sušukti: “Jėga!" – juokėsi M.Malinauskas.

Tapytojas dėstė manęs, kad turi būti paprasta ir normalu, tačiau tuoj pat susigriebė suabejojęs, ar normalu. J.Šmidtienės pasiūlymą sukurti eglei angelą entuziastingai priėmęs dailininkas vėliau puolė kankintis.

„Nežinau, kiek tų eskizų pridariau. Per tą laiką tapau inžinieriumi ir dar nežinia kuo, kad suvirintojui būtų patogiau padaryti. Tai sparnai tokie, tai ne tokie – ir taip toliau“, – kūrybos kančias klojo M.Malinauskas.

M.Malinauskas pabrėžė, kad pamatyti visumą patiems menininkams buvo siurprizas ir intriga. „Gal todėl ta eglė ir išėjo tokia ypatinga“, – M.Malinauskas kūrybos procese taip ir neišgavo paslapties, kokius angelus kuria kiti menininkai.

Ateinantis iš dangaus

"Iš kur mes žinome, kas tie angelai? Gal jie ir yra iš kitų pasaulių atskridę padarai ir saugo mus?

Gal jie visai nėra garbanoti, putliais žandukais, rubuiliukai vaikučiai, kaip esame įpratę matyti„, – savo angelo “Ateivio" idėją aiškino Miglė Kosinskaitė.

Menininkė pabrėžė, kad dar nėra dalyvavusi tokiame projekte, kai autorius pateikia eskizą ir pagal jį darbštuoliai meistrai sukuria tobulą kūrinį. 80 proc. jo sėkmės menininkė atidavė tiems vaikams, kurie jos „Ateivį“ pervyniojo, dekoravo, sutvirtino tekstiline juostele.

„Jolanta pabrėžė, kad darytume tai, kas mums artima, kad tie angelai būtų išskirtiniai, autoriniai“, – menininkė neslėpė turėjusi visišką kūrybos laisvę.

„Grėsmingas dviejų metrų dydis neišgąsdino, kadangi ne man reikėjo daryti“, – juokėsi M.Kosinskaitė. – Auksarankis meistras pagal eskizą padarė taip, kaip norėjosi. Man beliko „papimpinti“.

Drugeliai žiemą

Trapus ir liaunas, atrodo, tuoj kažkur pakils. Toks Gailos Akelienės „Sielos paukštis“. „Tai buvo išjautimas, koks tas angelas turi būti. Aš dvejus metus gyvenu tarp drugelių. Jie mane lydi ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Ir man angelas turėjo būti panašus į drugelį – sielos paukštį“, – pasakojo G.Akelienė.

Angelo sparnai atitinka drugelio sparno struktūrą, tačiau medžiagose angelui sukurti neliko jokios romantikos – makrofleksas ir dirbtinės gėlės. Angelo sparnai – iš lelijos lapų, kūnas – iš įvairiausių gėlių. Dirbtinius augalus sujungė aukso spalva.

„Kiekvienas žmogus, atėjęs prie eglės, gali susirasti sau artimiausią angelą“, – visuma džiaugėsi menininkė. – Labai pakylėtas jausmas. Širdyje – begalinis gerumas, kaip stebuklas, kad tas angelas ten, eglėje, perduoda angelų siunčiamą informaciją."