Laimingumo tyrimą atlikusi jungtinė mokslininkų grupė išsiaiškino, kad kauniečiai netiki, jog laimę atneša pinigai, o svarbiausiu prioritetu laiko šeimą.

Pamaivos ir banditai

Visos – kaunietės pamaivos, net ir slidžiausią dieną avinčios aukštakulniais ir seginčios mini sijonėlius, be vakarinio makiažo negalinčios nė šiukšlių išnešti. Kauniečiai vaikinai – banditai, kalbantys slengu ir žargonu, vairuojantys automobilius tamsintais langais ir gali būti susiję su nusikalstamo pasaulio atstovais. O apskritai visi kauniečiai yra nuobodūs ir nusivylę gyvenimu, kuris Kaune net ir negali būti pakenčiamas.

Kaune yra naujų pastatų, bet didesnę dalį sudaro griūvantys, apšiurę, neprižiūrimi namai. Kaune nevyksta jokių įdomių renginių, čia nėra elito ir gyvena tik Vilniuje nepritapę antrarūšiai žmonės. Vakare vaikščioti Kaune pavojinga, nes mieste siaučia nusikalstamos gaujos.

Tokios stereotipais pagrįstos nuomonės apie Kauną klajoja viešojoje erdvėje.

"Tikras kaunietis nesielvartauja dėl peršamų stereotipų, nes jis žino, kad miesto žavesys slypi ne žodžiuose, bet elgsenos įpročiuose", – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros doktorantas Socialinių tyrimų jaunesnysis mokslo darbuotojas Dainius Genys.

Myli, bet kritikuoja

Laimingumo tyrimą atlikę VDU ir kitų aukštųjų mokyklų mokslininkai išsiaiškino, kad kauniečiai yra lojalūs ir mylintys savo miestą. Paklausti, ar jiems patinka gyventi Kaune, 81 proc. respondentų atsakė, kad jiems čia gyventi "patinka" arba "labai patinka".

"Myli miestą, bet išlieka kritiški, – apibendrina D.Genys. – Paklausti, ar mato kokių nors problemų Kaune, beveik visi miestiečiai nurodė, kuriose srityse miestas turėtų pasitempti."

Sociologiniai tyrimai parodė, kad kauniečiai turi savo nuomonę, bet ne visada ją išreiškia kur nors aktyviai, pilietiškai dalyvaudami. Apie problemas miestiečiai kalba su artimaisiais ir bendraminčiais, tačiau ne visuomet imasi iniciatyvos, kad pakeistų situaciją. Didžioji dalis respondentų nurodė, kad jiems nepatinka duobėtos gatvės, miesto įvaizdis, kritikavo savivaldybės darbą.

Beveik visiems apklausoje dalyvavusiems kauniečiams rūpi Laisvės alėjos problema. Respondentai nurodė, kad būtina "kažką daryti, kad pagrindinėje miesto pėsčiųjų gatvėje gyvenimas atgimtų".

Pasitiki savimi, o ne likimu

Ar pinigai atneša laimę? Į šį klausimą kauniečiai atsakė neigiamai. Jie netiki, kad turėdamas pinigų būtinai būsi laimingas. Tam tikras kiekis pinigų reikalingas siekiant patenkinti elementarius poreikius. Tačiau hipotezė, kad didesnis kiekis pinigų proporcingai lemia tai, ar asmuo laimingas, yra klaidingas.

"Nesvarbu, ar uždirbsi 10 tūkst. litų, ar 20 tūkst. litų, laimei įtakos tai neturės", – D.Genys pabrėžia, kad taip manančių kauniečių yra dauguma. Ir tai liudija, kad kauniečiai – anaiptol nėra materialistai. Jis atkreipia dėmesį į laimingumo teorijas: ekonomistai linkę įžvelgti tiesiogines paraleles tarp pinigų ir laimės, o sociologai ginčijasi, sakydami, kad tarp šių dviejų dalykų nėra tiesioginio ryšio, nes laimė yra kūrybos procesas, kurio dalyviai esame mes patys.

D.Genys atkreipia dėmesį, kad kauniečiai galią demonstruoja ne per užimamus postus, bet per kūrybą, idėjų generavimą ir realizavimą. Paklausti, ar tiki galintys susikurti laimę, didžioji dalis respondentų atsakė teigiamai: jie tiki, kad laimę gali susikurti patys ir nepasitiki likimu.

Nevertina elito vakarėlių

Vertindamas sociologinio tyrimo rezultatus D.Genys išskiria kauniečių šeimiškumą. Didesnė dalis respondentų mano, kad šeima gyvenime yra svarbiausia. Tyrimas patvirtino hipotezę, kad patenkinti savo santykiais su šeima žmonės yra laimingesni. Tam tikrą šeimišką kauniečių gyvenimo būdą liudija ir tai, kad kauniečiai laimingesni jaučiasi mažose grupelėse (61 proc. respondentų) ir tik penktadalis kauniečių jaučia poreikį būti tarp daugybės žmonių (19,1 proc.).

Gyvenant Kaune gali susidaryti įspūdis, kad visi vieni kitus pažįsta arba yra susiję, kaip mažame miestelyje. Vilniuje sąsajos tarp gyventojų, D.Genio nuomone, yra kitokios: sostinėje santykių sistema labai hierarchizuota. Ten siekiama turėti ryšių su svarbiais žmonėmis, parodyti savo elitiškumą, demonstruoti prabangos elementus. Kaune taip pat galima rasti žmonių, kuriems tai svarbu, bet iš esmės kauniečiams nėra įdomūs elito vakarėliai. Pirmenybė teikiama draugų ir šeimos rateliams, uždaresniems bendraminčių būreliams, apie kurių veiklą informacija gaunama neoficialiai. Kadangi visuomenės informavimo priemonėse apie tokią veiklą rašoma nedaug, susidaro įspūdis, kad Kaune nevyksta jokių renginių.

Kaunietis jaučiasi esąs galingas, kai turi sąlygas kurti, reikšti ir generuoti idėjas. Tiesa, nemenka dalis kauniečių įsitvirtina Vilniuje, kuris, būdamas galios centru, sutraukia talentus iš visos šalies, kaip Niujorkas JAV arba Londonas Jungtinėje Karalystėje.

"Žmonės tiki, kad jeigu pelnysi pripažinimą sostinėje, galios centru laikomame mieste, tai galėsi manyti pelnęs aukščiausio lygio pripažinimą", – samprotauja D.Genys. Jo nuomone, kauniečiai yra lojalesni Kaunui negu Vilniuje gyvenantys žmonės sostinei. Tokią išvadą perša net ir "Chorų karų" konkursas. Kodėl Vilnius pralaimi?

"Kai iškyla dilema, už ką balsuoti: už Vilnių, kuriame dabar gyvenu, ar už Marijampolę, iš kurios esu kilęs, renkuosi Marijampolę, nes tai – gimtasis miestas", – kalbėdamas apie gyventojų lojalumą savo asmeniniu pavyzdžiu rėmėsi sociologas.

Kauno technologijos universiteto profesorius habilituotas daktaras Gediminas Merkys:

Žmogaus tapatybę lemia vidinė psichinė realybė, prigimtiniai resursai, kuriuos atsinešame ateidami į pasaulį, ir socialinė bei kultūrinė aplinka. Tapatybė – tai vertybės, žmonių grupės, su kuriomis asmuo save tapatina, koks jo gyvenimo būdas. Ribotas, primityvus žmogus konstruos vienokią tapatybę, o dorovingas intelektualas – visiškai kitokią. "Kauniečio tapatybė" yra tuščia sąvoka. Geriausiu atveju galėtume kalbėti apie statistinius tipažus, kurie išryškėja atlikus socialinius tyrimus.

Žvelgiant iš žmogaus viso gyvenimo perspektyvos, tapatybė nuolatos kinta. Jauno žmogaus gyvenimas yra tarsi neatidaryta dovanų dėžutė, kurioje – partnerystė, santuoka, pirmas karjeroje reikšmingesnis postas, pirmas automobilis, vaiko gimimas. Vidutinio amžiaus žmogaus arba pagyvenusiojo rūpesčiai – jau visiškai kitokie. Kokia gali būti aštuoniasdešimtmečio tapatybė, kurio jau niekas nebekviečia į vestuves, krikštynas? Jis tik laidoja artimuosius ir pažįstamus.

Tapatybei svarbi istorinė dimensija, kultūrinis kontekstas. XIX a. pabaigoje Kaune didžiąją dalį gyventojų sudarė rusai, žydai ir lenkai. Buvo totorių, gudų, romų ir tik 6 proc. lietuvių. Vadinasi, lietuviškoji kultūra buvo kaimiška. Apie anuometinio kaimo moralinius pagrindus, vertybes ir socialinius santykius galime spręsti iš Žemaitės, A.Vienuolio, V.Krėvės-Mickevičiaus kūrinių.

Štai jums labai iškalbingas konkretus faktas: XIX a. pabaigoje filosofas, humanistas Nikolajus Rerichas su žmona keliavo per Kuršių neriją, kurioje gyveno etniniai lietuviai, nors teritorija priklausė kaizerinei Vokietijos administracijai. Keliaudamas jis pametė brangų laikrodį, kurį netrukus rado vietiniai. Prisiminę, kad ką tik čia pravažiavo ponas su ponia, jie iš rankų į rankas siuntė per kaimus tą laikrodį, kol pasiekė prašmatnią karietą, atrodo, už pusantro šimto kilometrų. N.Rerichas nusistebėjo, kokie stebuklingi žmonės čia gyvena. Neidealizuoju kaimo, bet jame buvo tam tikri moraliniai pagrindai, kurie šiandien yra sutrypti ir išniekinti.

Baisią žalą mūsų tapatybei padarė sovietmetis. Dabar normalu įsidarbinti už 6 tūkst. litų trims mėnesiams, kad vėliau gautum didelę motinystės pašalpą, arba atsukinėti elektros skaitiklio rodmenis. Visa tai labai primena mėsos fabriko fenomeną, kai darbininkės prisiraišiodavo mėsos gabalų tarp krūtų, sėdmenų, kojų ir skaičiuodavo, kiek kuriai pavyko išnešti. O vyrai pusę kiaulės bandydavo per kombinato tvorą permesti ir automobiliu išvežti. Smulkių vagiliautojų mentalitetas – dalis Kauno tapatybės ir šiandien. Visuomenė vertybiškai pakrikusi, nesugebanti susivienyti dėl kilnesnio tikslo, ypač jei reikia paaukoti savo interesus. "Leo LT" afera, "Alitos" privatizavimas – baisūs ekonominiai nusikaltimai, susiję su oligarchų valdžia. Neturime nuoširdžių ir gyvybingų bendruomenių, visuomeninių organizacijų, kuriomis galėtume didžiuotis. Jos kuriamos tik siekiant panaudoti kokias nors ES lėšas.

Statistinis kauniečio portretas

Kitąmet, po pavasarį vyksiančio visuotinio gyventojų surašymo, turėtų paaiškėti dabartinis miesto socialinis ir etnokultūrinis veidas. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento nuostatomis, gyventojų ir būstų surašymai 2011 m. bus atliekami visose ES šalyse. Pastarąjį kartą statistiniai duomenys apie gyventojus, šeimas, namų ūkius ir būstus buvo renkami 2001 m. Tuomet Kaune surašyta beveik 380 tūkst. gyventojų – ketvirtadaliu daugiau negu per 1970 m. vykusį surašymą.

2001-ųjų surašymo duomenimis, Kauno miesto savivaldybėje gyvena 234 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, iš kurių didesnė dalis yra moterys. Didžioji dalis (40 proc.) yra samdomi darbuotojai. Daugiau kaip 5 tūkst. kauniečių yra darbdaviai, tai sudaro vos 1,6 proc. ekonomiškai aktyvių kauniečių. Šeimos įmonėse ar ūkiuose dirba beveik 400 kauniečių. Moksleiviai, studentai, pensininkai ir kiti neaktyvūs gyventojai sudaro 39,4 proc.

Prieš dešimtmetį Kaune gyveno 33 šimtamečiai, iš jų 25 – moterys. Didesnę dalį pensinio amžiaus gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė moterys: iš 72,6 tūkst. pensininkų mažiau kaip trečdalis buvo vyrų. Tuomet daugiau kaip 10 tūkst. Lietuvos gyventojų prisipažino nemokantys nei skaityti, nei rašyti, iš jų 607 neraštingieji gyvena Kaune. Aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turi 12,6 proc. gyventojų, o Kaune – beveik 21 proc. Daugiausia išsimokslinusiųjų gyvena Centre, Žaliakalnyje ir Eiguliuose.

Didžioji dalis Kauno moterų (84 tūkst.) ir vyrų (82,7 tūkst.) gyvena susituokę. Dvigubai daugiau moterų nurodė esančios išsituokusios (21 tūkst.) negu vyrai. Kaune yra 26 tūkst. našlių moterų, o žmonų netekę beveik 4 tūkst. vyrų.

Du trečdaliai kauniečių mokėjo bent vieną užsienio kalbą, beveik visi suprato rusiškai, trečdalis kalbėjo angliškai, perpus mažiau – vokiškai, lenkiškai. Beveik 8 tūkst. kauniečių mokėjo prancūzų, tūkstantis – ispanų, tiek pat – lotynų, truputį mažiau – italų, latvių, ukrainiečių kalbas. Keli šimtai gyventojų kalba švedų, čekų, baltarusių kalbomis. Daugiau kaip šimtas gyventojų moka esperanto ir danų kalbą.

Per surašymą suskaičiuota 156,8 tūkst. namų ūkių. Trečdalis kauniečių gyvena po vieną. Kaune yra 23,3 tūkst. pastatų, pusė iš jų – mūriniai arba akmeniniai, 6,6 tūkst. – mediniai. Iki 1919-ųjų pastatytų namų mieste išlikę daugiau kaip tūkstantis. Pusė Centre ir Žaliakalnyje esančių namų statyti tarpukariu ir po jo iki 1960-ųjų.

Daugiausiai išvyko į Vilnių

Iš Kauno apskrities išvyko gyventojų 2008 m.

Į Vilnių 725

Į Marijampolę 715

Į Šiaulius 537

Į Alytų 451

Į Klaipėdą 364

Į Panevėžį 495

Į Telšius 203

Į Uteną 234

Į Tauragę 395

Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugiausiai atvyko iš Vilniaus

Į Kauno apskritį atvyko gyventojų 2008 m.

Iš Alytaus 300

Iš Klaipėdos 486

Iš Marijampolės 397

Iš Panevėžio 221

Iš Šiaulių 307

Iš Tauragės 250

Iš Telšių 109

Iš Utenos 157

Iš Vilniaus 1608

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kauno miesto gyventojai pagal tautybę

Lietuviai 352 tūkst.

Lenkai 1,6 tūkst.

Rusai 16,6 tūkst.

Baltarusiai 1,1 tūkst.

Ukrainiečiai 1,9 tūkst.

Žydai 427

Vokiečiai 378

Totoriai 200

Latviai 211

Čigonai 364

Armėnai 141

Azerbaidžaniečiai 51

Moldavai 48

Gruzinai 63

Estai 58

Kitų tautybių 314

Nenurodė 3,3 tūkst.

Šaltinis: 2001 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenys