Kaunietį Vytautą ištiko ūmus priepuolis, kai jis su žmona sulaukė grasinimų kuo greičiau išsikelti iš buto. Įbaugintą šeimą, kuri suvokia, kad išmesti į gatvę galėtų apsistoti nebent po tiltu, ėmė ginti Kauno bendruomenės centro aktyvistai.

Pavyko neprasmegti

Neįtikimai sunkiomis sąlygomis gyvenantys sutuoktiniai Vytautas ir Laimutė Simanavičiai sugebėjo nenugarmėti į gyvenimo bedugnę: jiems pavyko įsikibti už likimo netikėtai pasiūlytos briaunos. Tačiau išsigelbėjimo viltis, atrodo, gali subyrėti.

Minėtu išsigelbėjimu šeimai tapo A. ir J.Gravrogkų gatvėje esantis butas, kuriame Simanavičiai įsikūrė 1991 m.

„Iki tol gyvenome labai sunkiai: 11 kv. m ploto bendrabučio kambaryje su girtaujančiu tėvu glaudžiausi aš, mano sūnus ir brolis su šeima. Vietos nebuvo net drabužiams susidėti – juos laikydavome sofoje esančioje patalynės dėžėje. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų sūnus susirgo tuberkulioze. Reikėjo kažkaip gelbėtis: savotišką išeitį pasiūlė 1990 m. prie Kauno miesto savivaldybės pastatytoje pavėsinėje prasidėjusi bado akcija“, – vienuolikos metų senumo įvykius prisiminė L.Simanavičienė.

Akcijos dalyviai turėjo Kaune esančių laisvų butų sąrašus. Taip Vytautas ir Laimutė atsikraustė į A. ir J.Gravrogkų gatvėje esantį tuščią bešeimininkį dviejų kambarių butą.

Priepuolis pasikartojo

„Kiek leido jėgos ir galimybės, susitvarkėme, sudarėme sutartis su elektros, vandens, dujų tiekėjais. Iki šiol neturime nė lito skolos. Gyvename čia jau 20 metų, puikiai sutariame su kaimynais. Tačiau prieš kelias dienas atėjo antstoliai ir pasakė, kad privalome iš čia išsikraustyti. Kur mes galime išsikraustyti – po tiltu? Į krūmus? Kai antstoliai ėmė grasinti, vyrą ištiko ūmus priepuolis“, – „Kauno dienai“ apie patirtus išgyvenimus pasakojo L.Simanavičienė.

Pradėjus kalbėti apie patirtą šoką, vyrą vėl teko gelbėti – priepuolio parblokštą sutuoktinį moteris įgudusiu ir neįtikimai stipriu judesiu pervertė ant šono ir suleido raminamųjų vaistų „Relanium“ ampulę.

Po kelių minučių įtampos galėjome tęsti nutrūkusį pokalbį.

Išsikraustyti raginami Simanavičiai stebėjosi, kad antstoliai yra visiškai neįsigilinę į situaciją.

„Jų atsiųstame rašte sakoma, kad turiu išsikraustyti su savo nepilnamečiu sūnumi, nors jam jau 30 metų. Bet antstoliams nieko nepaaiškinsi, nes jie elgiasi tarsi robotai“, – skundėsi kaunietė.

Laukia ilgėjančioje eilėje

Išsikraustyti raginančių antstolių L.Simanavičienė klausė: gal žinote, kur mes galėtume išsikraustyti?

„Nors, aišku, nesitikėjau jokio atsakymo, bet negalėjau nepaklausti, nes eilė, kurioje stoviu butui gauti, ne trumpėja, bet ilgėja, o kartą savivaldybėje man pasakė, kad aš į ją apskritai net neįrašyta“, – nerimavo L.Simanavičienė.

Atakuojamos šeimos stojusi ginti Kauno bendruomenės centro „Girsta“ vadovė Zinaida Streikienė sakė, kad prieš keletą metų pirmumo eilėje butui gauti Simanavičiai stovėjo 421-i, o dabar jų eilės numeris – 484.

„Skaudu, kad savivaldybė nori išdraskyti rūpestingai ir su meile susuktą šeimos lizdą. Argi taip dera elgtis su tvarkingai gyvenančiais bendruomenės nariais? Dar suprasčiau, jei socialinių butų mieste trūktų, tačiau taip nėra. Vien mūsų Gričiupio seniūnijos teritorijoje žinau bent keletą socialinių būstų, kurie paversti landynėmis. Tokius būstus vadinu niekieno arba visų, nes juose renkasi, kas nori. Tokia situacija rodo, kad socialinio būsto fondas tvarkomas aplaidžiai, o Simanavičiams bandomos pritaikyti priemonės – neadekvačios“, – įsitikinusi Z.Streikienė.

Tikisi žmogiško požiūrio

Bandydama padėti Simanavičiams, bendruomenės centro „Girsta“ vadovė kreipėsi į merą Andrių Kupčinską.

„Prašiau apie situaciją spręsti ne pagal biurokratinius punktus, bet pagal teisingumo principą ir sąžinę. Man nepasakė “ne„, ir tai suteikia vilties. Tikiuosi, kad tie žmonės sulauks ir miesto tarybos paramos: žinau, kad kai kuriose analogiškose situacijose miesto tarybos nariai yra priėmę geranoriškus sprendimus“, – vylėsi Z.Streikienė.

Centro „Girsta“ pirmininkės nuomone, savivaldybė su Simanavičiais turėtų sudaryti nuomos sutartį ir taip jiems suteikti galimybę nebesijausti kažkokiais gaudomais nusikaltėliais.

„Juk jie to nusipelnė. Tiekėjams Simanavičiai neskolingi nė lito, nors jie neturi jokių mokesčių lengvatų. Visgi lengvatos jiems priklausytų – Vytautas yra pirmos, o Laimutė – antros grupės neįgalieji. Jie pagal galimybes daro viską, kad tvarkingai sutiktų senatvę. Būtų žiauru, jei tokias viltis sužlugdytų savivaldybės sprendimas“, – kalbėjo bendruomenės centro aktyvistė.

Anot jos, tokie žmonės, kaip Laimutė ir Vytautas, nukelia nuo savivaldybės pečių naštą: ne tik prižiūri, bet ir atnaujina savivaldybei priklausantį butą – prieš kelerius metus sudėjo jame plastikinius langus.

Nėra išlaikytiniai

Laimutė prisipažino niekada nėra turėjusi savo buto: sunkia liga sirgusi mama dar vaikystėje ją atidavė į internatą.

„Bent jau artėjant senatvei norėtųsi ramiai pagyventi“, – prisipažino per penkiasdešimtmetį neseniai perkopusi moteris.

Ji džiaugiasi, kad puikiai sutaria su kaimynais.

„Kai čia atsikraustėme, į mus visi žiūrėjo priešiškai. Bet netrukus susidraugavome. Dabar vienas kitą gerbiame ir vienas kitam padedame. Name beveik nėra vyrų, todėl, pavyzdžiui, atvažiavus greitajai, kaimynai kviečia, kad Vytautas padėtų išnešti ligonį. Kviečiasi jį ir kai reikia įkelti inkilą į medį. Neseniai Vytautas suremontavo mūsų aukštui priklausančią laiptinės dalį. Jis dirbo, o finansavo kaimynė“, – pasakojo L.Simanavičienė.

Skolininkų nejudina

Kaune yra ne vienas socialinis būstas, kurių gyventojai tiekėjams yra skolingi dešimtis tūkstančių litų, tačiau niekas jų iš šių butų kraustyti nė nesirengia.

Neseniai „Kauno diena“ rašė, kad savivaldybės bute gyvenančios kaunietės V.Š. skola – 28 tūkst. litų. Dėl to labai nerimauja kaimynai, nes nuogąstauja, kad milžiniški įsiskolinimai gali būti dalijami visam daugiabučiui.

Nepaisant skandalingos situacijos, savivaldybė į skolose nugrimzdusi butą net negalvoja siųsti antstolių.

Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus nuomos ir administravimo poskyrio vedėjas Vytautas Petraitis „Kauno dienai“ aiškino: jei butas nepriklausytų socialinio būsto fondui, skolininkė turėtų reikalų su reikliais antstoliais.

Išeitų, kad skolininkę globoja valdiškas savivaldybės sparnas? Natūraliai kyla klausimas: kodėl tokios globos nesulaukia jokių skolų neturintys Simanavičiai?

„Kauno dieną“ konsultavusių specialistų pastebėjimu, argumentas, kad Simanavičiai bute gyvena be nuomos sutarties, yra neįtikinamas, nes paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, skolininkė V.Š. socialiniame bute gyvena neteisėtai – savivaldybei nėra pateikusi socialiniam butui gauti būtinos pajamų deklaracijos.