„Rotonda“. Užtenka vien šio pavadinimo, kad senieji sostinės inteligentai nugrimztų į saldžius prisiminimus. Pastaraisiais metais apleistas kavinės pastatas jau netrukus po savo skliautais kvies naujųjų laikų vilniečius.

Atidarys pavasarį

„Vilniaus dienos“ žiniomis, „Rotonda“ duris atverti turėtų kitų metų pavasarį. Planuojama, kad kavinė čia veiks ne tik vasarą, kaip seniau, bet visus metus.

Jau daugiau nei dešimtmetį pastatas stovi nebenaudojamas, apleistas. Jam reikalingas kapitalinis remontas, jame nėra komunikacijų, vandens ir elektros. Paviljonas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir yra išnuomotas bendrovei „Gairė“, valdžiusiai kavinę „Pilies menė“.

Bendrovės vadovas Alfonsas Ambrazas „Vilniaus dienai“ prieš trejus metus sakė, kad galimybes restauruoti ir atgaivinti kavinę sustabdė sunkmetis – esą visi projektai jau buvo padaryti, statybų leidimai gauti, bet ekonominė situacija neleido pradėti darbų.

Beveik septyniolika metų veikusi „Pilies menė“ neseniai buvo uždaryta, o jos vadovas A.Ambrazas prisipažino, kad artimoje ateityje imsis panašaus verslo.

Nors su pačiu A.Ambrazu „Vilniaus dienai“ susisiekti nepavyko, dienraščio žiniomis, „artima ateitis“ jau išaušo.

Bus ne tik kavinė

Vasaros kavinė „Rotonda“ suprojektuota ir pastatyta 1954–1956 m. Projekto autorius – architektas Gediminas Valiuškis, buvęs vyriausiasis miesto architektas, 1974 m. su kolegomis gavęs Lenino premiją už Lazdynų mikrorajono suprojektavimą. Pagal Renesanso laikų parko architektūros pastatų komponavimo principus pastatyta kavinė – vienintelis tokios architektūros pastatas Vilniuje.

„Ar bus atkurtas autentiškas “Rotondos„ interjeras, kokia kavinės atmosfera bus kuriama, priklausys nuo pačių savininkų sprendimo, tačiau žadama sukurti patrauklų ir draugišką interjerą. Taip pat suplanuota, kad kavinėje veiks informacijos centras, vyks edukaciniai projektai, tačiau tuo rūpinsis nuomininkai“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento direktorius Vytautas Grinius.

Senoji atmosfera

Anksčiau „Rotonda“ buvo mėgstama bohemos atstovų susitikimo vieta: joje rinkdavosi rašytojai, dailininkai ir Dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentai, kiti menininkai. Jie visą dieną galėdavo praleisti kalbėdamiesi laisvamaniškomis temomis, o prireikus – per parką pasprukti nuo milicijos.

Vienas žymiausių Lietuvos prozininkų, poetas, eseistas, vertėjas Jurgis Kunčinas (1947–2002 m.) „Rotondą“ vadino „šventa karve, kuri tiesiog palikta likimo valiai“.

Senus gerus laikus prisimenantys vilniečiai norėtų, kad būtų atkurta kavinė ir jai būdinga atmosfera. Tiesa, dar „tebegyva“ kavinė pastaraisiais metais jau prarado normalią išvaizdą – susidėvėjo, apkiužo, buvo prišnerkšta.

„Aš antakalnietis, o mes į senamiestį labai retai eidavome. Vis dėlto “Rotondoje„ buvau porą kartų, kai jau buvo jos gyvavimo pabaiga ir griuvimo pradžia: kavinė jau buvo apgriuvusi, pro stiklinį langelį įpildavo kokio gėrimo, kavos. Paprastai jeigu ką pasiimdavome, tai nusinešdavome ir sėsdavome ant suoliuko parke. Kai “Rotonda„ užsidarė, trumpam atsidarė kavinukė netoliese – perėjome tenai arba į kavinę “Pas Erlicką„. O apskritai tais laikais kavinių pasirinkimas buvo nedidelis, dažniausiai eidavome į “Tauro ragą", – pasakojo buvęs didžėjus, žinomas žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Arnas Klivečka.

Tuo metu jaunosios kartos atstovai, Jaunimo sode pripratę matyti liūdną apleistą pastatą, jaučia poreikį atsisveikinti su vaiduokliu.

„Tai paskutinės dienos, kada jis apleistas, paskutinė proga pasidžiaugti šiuo vaiduokliu“, – juokėsi muzikantas, poetas Domantas Razauskas, birželio viduryje šiame pastate ir jo prieigose surengsiantis vieną iš festivalio „Tebūnie naktis“ programos koncertų.

Bohemos žmonių pamėgta vieta

Bet daugiausia ateidavo nuo Katedros. Snobai, pižonai, diletantai, meilės kankiniai, už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, iš universiteto ir kitur pašalinti vaikinai bei merginos, nepripažinti poetai ir poetės, knygų perpardavinėtojai, nerimtos mergaitės ir apsišaukėliai aktoriukai. Ko tik čia nebuvo! Gal tikrai reikėjo paklausyt rūstaus ir talentingo poeto Algirdo ir suteikt „Rotondai“ Pasaulio bambos vardą. Čia dar ateidavo: ligos nepribaigti džiovininkai, Gorkio gatvės „iškasenos“, saugumo žmonės civiliais kostiumėliais, 5-ojo dešimtmečio gražuolės, Džonsonas, Begbis, Doloresa Lust, pabėgėliai iš Bokšto gatvės kazematų ir Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, nuvargę, bet gražūs tenisininkai (tie tik trumpam!), paklydę turistai, moksleivių ekskursijos, spaustuvės darbininkai, atsitiktiniai užklydėliai (Nikulinas, Žanas Marė, Alicija Majevska), buvę Pilsudskio legionieriai, buvę Stalino kariai, buvę gulago kaliniai. Nesakau, kad šitie žmonės niekur kitur neidavo, bet „Rotonda“ turėjo savo traukos lauką ir kiekvienas jų čia gaudavo bent jau cafe nature!

Bet daug kam toji „Rotonda“ tiesiog karvė ant kelio, tai kas, kad šventa! Dabar „Rotonda“ tiesiog palikta likimo valiai! Jau niekas jos nebeperdažo, pavasariais nebevelka patobulintų stalų su pririštom kėdutėm, grindys noriai pūva, o ir ne tik grindys. Bet ji tebeboluoja iš tolo, tebešviečia dulsva spalva ir, kirsdamas kelią į kurį nors Vilnelės tiltą, vis tiek imi ir atsimuši į josios tiek regėjusias sienas...

Iš Jurgio Kunčino apsakymo „Rotonda“ (1996 m.)