Švedų žurnalistas, kalbėdamas apie laisvės skonį, patikslino, kad jis gali ir apkarsti dėl politinių sprendimų, dėl valdžios elgesio su piliečiais, dėl daugelio dalykų, liudijančių apie laisvę, kuriai nėra įsipareigota arba tie įsipareigojimai pamiršti.

Du degustatoriai

„Tikroji laisvė nėra pigi, bet užtai labai saldi“, – įsitikinęs Švedų dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas, vertėjas J.Ohmanas, Lietuvoje gyvenantis 20 metų.

Lenką K.Kolanowskį, Lietuvą pažįstantį 14 metų, glumina lietuvių polinkis net nesigilinant į problemą smerkti visa, kam jie nepritaria ir ko nesupranta. „Lietuvoje smerkiami visi – emigrantai, biurokratai, verslininkai, menininkai, konservatoriai, socialdemokratai, tautinės mažumos, nacionalistai, gėjai. Užtenka etikėtės “kitoks nei aš„, ir į žmogų nukreipiama agresija“, – lietuvių bruožą pastebėjo lenkas.

K.Kolanowskis patikino, kad tokių tendencijų – neapkęsti ir smerkti – netrūksta ir Lenkijoje.

„Bet kaip galima mylėti savo tėvynę, nemylint jos žmonių be jokių išlygų? – klausė K.Kolanowskis. – Kaip gali būti valstybė laisva, jeigu nėra laisvos erdvės dalykiškoms diskusijoms, tapatybių ir požiūrių įvairovei?“

Dėkingas likimui

Švedas J.Ohmanas apie mūsų besivaduojančią iš okupacijos šalį sužinojo 1990 m., būdamas Lenkijoje. Negaišdamas laiko J.Ohmanas atkako į Lietuvą. Tuo metu buvo prasidėjusi ekonominė blokada – sankcija nepriklausomybės nuo SSRS siekiančiai mūsų šaliai.

„Tai, ką pamačiau Lietuvoje po Kovo 11-osios, buvo labai įspūdinga. Europai anuomet mažai žinoma tauta metė iššūkį pačiam Kremliui, vieningai ir atkakliai eidama užsibrėžto tikslo – nepriklausomybės įtvirtinimo link. Esu dėkingas likimui, atvedusiam mane į Lietuvą, leidusiam pažinti lietuvius ir jų šalį“, – sakė J.Ohmanas, teikęs ir tebeteikiantis Švedijos žiniasklaidai informaciją apie įvykius Lietuvoje.

Mini ir Sąjūdžio klaidas

Pasak J.Ohmano, Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės paskelbimo padaryta daug neapgalvotų žingsnių. Vieną didžiausių klaidų, švedo manymu, padarė sąjūdininkai, kai, perėmę valdžią, staigiai išardė kolūkius – kolektyvizacijos sistemą kaime.

„Taip, tai reikėjo sugriauti, bet jokiu būdu ne taip žaibiškai. Šis skubotas sprendimas sukėlė chaosą, leido daug kam neteisėtai pasipelnyti“, – kalbėjo J.Ohmanas.

„Nevykusios desovietizacijos padariniai, su juos lydėjusiais skandalais, korupcija, pasiekė šias dienas“, – mano Lietuvoje gyvenantis švedas.

Kodėl lietuviai nesaugo gamtos?

Šiandienė Lietuva, pastebi J.Ohmanas, yra sudėtingoje sankryžoje. Mūsų šalį, anot švedo, drasko ir vidinės problemos, ir svetimi interesai: Rusijos įtaka per, pavyzdžiui, energetiką, JAV geopolitiniai tikslai, Skandinavijos verslo mechanizmai, Lenkija, kuri bent tarp eilučių reiškia savo pretenzijas.

„Visgi aš matau Lietuvoje ir teigiamų požymių, pavyzdžiui, stiprų lietuvių tautiškumo jausmą. Liūdina tai, kad jis dažnai nesutampa su valstybingumo samprata – negaliu suvokti, kaip lietuviai gali šitaip teršti savo šalies gamtą, nesaugoti jos“, – stebėjosi J.Ohmanas.

„O požiūris į partijas? – klausė švedas. – Lietuvoje jis iš esmės skiriasi nuo požiūrio, tarkim, Norvegijoje, kurioje po kruvinų įvykių saloje norvegai pradėjo masiškai stoti į partijas, tuo pabrėždami, kad jie, o ne kažkokio bepročio žudiko idėjos yra valstybė.“

„Lietuvoje valdžios struktūros dažnai savo nesuprantamais sprendimais vis dar stulbina piliečius, varo juos į neviltį“, – įsitikinęs J.Ohmanas.

Ragina nenuolaidžiauti

Švedas atkreipė dėmesį ir į vangią Lietuvos reakciją, kai šalyje suaktyvėja kairieji ir dešinieji ekstremistai. J.Ohmano nuomone, tai nėra gerai, nes ekstremistai vienijasi visoje Europoje.

„Lietuva, regis, pamažu tampa dešiniųjų ekstremistų baze. Dešinieji Lietuvos radikalai vienijasi su bendraminčiais Europoje – tai pavojinga, tačiau Lietuva elgiasi taip, tarsi jos žemėje jau nebegali būti pralietas kraujas“, – perspėjo švedas.

J.Ohmanas Kovo 11-ąją dalyvaus vadinamosiose alternatyviosiose eitynėse Vilniuje, Gedimino prospekte, ragindamas visus kartu švęsti Nepriklausomybės atkūrimo dieną. „Nors esu užsiėmęs, bet jaučiu, kad šį kartą turiu viešai rodyti savo poziciją. Mano dalyvavimas susijęs ne su kažkokiais vadinamaisiais ultradešiniaisiais, o su gilesniu suvokimu, jog, jei čia esi ir nori tikros laisvės ir realios nepriklausomybės, metas veikti kartu“, – įsitikinęs švedas.

Jis pastebėjo, kad Lietuvoje toleruojami ne tik dešinieji, bet ir kairieji ekstremistai.

Matė besikeičiantį gyvenimą

1990 m. kovo 11-ąją lenkui K.Kolanowskiui, dabar gyvenančiam ir dirbančiam Lietuvoje, tebuvo vienuolika metų, tačiau berniukas negalėjo nepastebėti pokyčių savo šalyje ir pasaulyje.

„Tėvai siųsdavo mane pirkti duonos. Pastebėjau, kaip per kelerius metus jos kaina išaugo nuo 26 zlotų iki 15 tūkstančių, kad nebeliko nė vienos iš mus supusių “broliškų socialistinių valstybių„. Anuomet mes nežinojome, ko tikėtis iš mūsų naujų kaimynių, kokios jos yra. Aš, pavyzdžiui, net nemaniau, kad lietuvių kalba labai skiriasi nuo rusų“, – prisipažino pašnekovas.

K.Kolanowskis pradėjo reguliariai lankytis Lietuvoje tik nuo 1998 m. Per kiekvieną kelionę jis pastebėdavo, kaip Lietuvoje nyksta skurdas, pilkuma, auga verslumas, daugėja turtingų, ambicingų žmonių.

„Džiaugiausi, kai Lietuva ir Lenkija įstojo į Europos Sąjungą, buvo priimtos į Šengeno erdvę, nes tai leido žmonėms spręsti, kur ir kaip gyventi, kur ir ką studijuoti, kuo užsiimti. Suprantama, 2008–2009 m. ekonomikos krizė smarkiai sugadino lietuviams nuotaiką. Bet kas galėtų paneigti, kad šiandienis gyvenimas Lietuvoje yra daug geresnis ir spalvingesnis nei, pavyzdžiui, 2000 m., kad čia gyventi geriau nei daugelyje kitų buvusių sovietinių respublikų?“ – kalbėjo lenkas.

Linkėjimai Lietuvai

Daugelis K.Kolanowskio draugų lietuvių išvažiavo gyventi svetur. Emigracijos ir nusivylimo mastai, anot pašnekovo, tai – rodiklis, kad gyvenimas Lietuvoje dar tolimas idealui, kad žmones į neviltį varo korupcija, biurokratija, hierarchija grįsti santykiai.

K.Kolanowskio nuomone, sakyti, kad valstybei sekasi, galima tik tuomet, jeigu jos žmonės gyvena gerai. O Lietuvoje smerkiami tie, kurie teikia pirmenybę ekonominei gerovei, o ne nepriklausomybei. Tačiau žmonės nenori tapatintis su valstybe, jei jos vadovai nesitapatina su žmonėmis, nesprendžia jų problemų.

Lietuvoje daug tuščiažodžiavimo, skambių frazių ir audringų emocijų. Štai kodėl, pašnekovo nuomone, santūresniems estams sekasi geriau.

„Su problemomis susiduria ir Lenkija, – sakė K.Kolanowskis. – Per paskutinę Nepriklausomybės šventę Varšuvą sukrėtė riaušės, sukeltos žmonių, skirtingai suvokiančių patriotizmą. Per svarbiausią savo valstybės šventę lenkai mušėsi su lenkais – ir visiems atrodė, kad būtent jie kovoja už tikrąsias vertybes. Šito nelinkiu Lietuvai.“

„Sveikindamas Kovo 11-osios proga, linkiu Lietuvai savo rankomis sukurti kuo daugiau pagrindo didžiuotis ne tik praeitimi, atkurta nepriklausomybe ir pasiekimais krepšinyje, bet ir savo gyvenimu XXI amžiuje“, – linkėjo K.Kolanowskis.