Klaipėdos senamiestyje, Danės upės krantinėje tarp raudonų plytų sandėlių įspraustas juodos spalvos pastatas buvo mėtomas akmenimis. Tačiau vakariečiai jį įtraukė į 50 geriausių pasaulio statinių gretas.

Rungėsi tūkstantis kūrėjų

Kauniečiai architektai Algimantas Kančas ir jo dukra Gustė Kančaitė su džiugia nuostaba sutiko žinią, kad jų projektuotas viešbutis uostamiestyje sulaukė užsienio ekspertų pripažinimo.

Kauniečių statinys, patekęs tarp 50 pasaulio geriausiųjų, architektų duetui – neabejotinas, nors po batalijų tėvynėje ir netikėtas, pripažinimo ženklas. Lietuvoje šis statinys sulaukė kritikos lavinos, netgi buvo pasigirdę radikalių siūlymų jį griauti.

Viskas baigėsi architektų dueto – tėvo ir dukros – triumfu. A. ir G.Kančai buvo pakviesti į Austrijos sostinę Vieną, kurios garsiojoje rotušėje susirinko apie 500 geriausių pasaulio architektų. Ten vyko plytas gaminančios kompanijos „Wienerberger“ apdovanojimų „Brick Award 2012“ ceremonija.

Pasak A.Kančo, vertinami buvo nesvarbu iš kokių plytų sutverti namai, tiesiog tai buvo nestikliniai pastatai. Kauniečio architekto žiniomis, konkurse rungėsi apie 1000 atrinktų architektų darbų iš 28 pasaulio šalių.

Nepraėjo saviškių atrankos

Trys Baltijos šalys Estijos sostinėje Taline atrinko savo kandidatus. Iš Lietuvos buvo pasiūlyta apie 30 darbų, o konkurso komisijos vertinimui atrinkti 5 pastatai. Deja, tarp šių penkių A.Kančo ir G.Kančaitės Klaipėdoje projektuoto pastato nebuvo – jis neperėjo Baltijos šalių komisijos atrankos.

Galiausiai konkurso vertinimo komisija informavo, kad nė vienas Baltijos šalių pasiūlytas darbas neatitinka konkurso kriterijų. Pagrindiniai kriterijai, pasak A.Kančo, buvo naujoviškumas, modernumas, šiuolaikiškumas, seno ir naujo dermė.

„Konkurso komisijos nariai viename belgų architektūros leidinyje pamatė mūsų projektuotą pastatą Klaipėdoje ir pasiūlė konkursui pristatyti būtent šį darbą“, – šyptelėjo šio darbo autorius.

Taip konkurso kataloge tarp 50 nominantų atsirado A.Kančo ir jo dukters G.Kančaitės statinys uostamiestyje, pastatytas prieš kelerius metus.

N.Puteikis norėjo nugriauti

„Laimėjome du konkursus, tačiau vėliau rengiant projektą derinimas su Klaipėdos miesto vyriausiuoju architektu, paveldo institucijomis vyko labai nelengvai. Važiavau apie šešis kartus. Galiausiai kažkaip pavyko suderinti“, – pasakojo A.Kančas.

Architektas prisiminė, kad tuometis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas (dabar – Seimo narys) Naglis Puteikis buvo apskundęs teismui sklypo detalųjį planą, kurį buvo parengę kiti projektuotojai.

N.Puteikis, pasak A.Kančo, siekė, kad toje vietoje apskritai nebūtų nieko statoma, nors tuo metu jau buvo iškilęs pastatas. Kitaip tariant, A.Kančo ir G.Kančaitės projetuotą pastatą Klaipėdos senamiestyje buvo siekiama nugriauti.

„Mūsų nuomone, toje vietoje pastatas idealiai tiko, nes atkartojo anksčiau stovėjusio seno pastato ribas. Kol jo nebuvo, krantinė atrodė tarsi su išdaužtu dantimi“, – komentavo projekto autorius.

Vadino nederančiu aplikoje

Naujojo Klaipėdos senamiesčio pastato siluetas, pasak A.Kančo, atkartoja seną pastatą dvišlaičiu stogu. „Tačiau medžiagos – naujos, kaip ir daroma visame pasaulyje. Naujas turi skirtis nuo seno, negali būti muliažų“, – pridūrė jis.

Šis pastatas įdomus tuo, kad tiek jo fasadas, tiek stogas dengtas viena medžiaga – specialiomis keraminėmis plokštėmis.

Vis dėlto ant naujojo Klaipėdos senamiesčio statinio pažiro kritikos kruša. Buvo teigiama, kad juodas didelio tūrio pastatas nedera istorinių sandėlių aplinkoje. Tiesa, viešai buvo išsakomos tik pavienės kritikų nuomonės. Visuotinio maišto, kaip buvo su Kauno „stiklainiu“, Kančų darbas nesulaukė.

Statinio autorių teigimu, vieni jų darbą vertina labai teigiamai, kiti – neigiamai, o tarpinio varianto tarsi nėra.

A.Kančas šypsojosi: tiek Lietuvoje, tiek užsienyje prieštaringai vertinami objektai pripažinimo sulaukia kur kas vėliau. Kai kurie tokie pastatai ilgainiui tampa miestų išskirtiniais ženklais.

Komentaras

Gintautas Blažiūnas

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas

Šis pastatas, matyt, dar ilgą laiką bus prieštaringai vertinamas. Žiūrint iš šalies visada atrodo kitaip. Be to, projektai pristatomi nuotraukose, vertintojai nemato, kaip visa tai atrodo realybėje. Faktas, kad lietuvių darbas yra pastebėtas, yra labai džiugus.

Lietuviai kol kas per mažai dėmesio skiria savo aplinkai, taip pat auklėjimui ir švietimui apie architektūrą. Pasaulyje architektūra plėtojama natūraliai. Pas mus atsiranda šiek tiek iškreiptas suvokimas, kad senamiesčiuose turi būti tik seni namai, vis degame nostalgija. Sovietmečiu atsiradę senamiesčio objektų atstatymo pavyzdžiai – ne patys sėkmingiausi. Žinoma, yra ir seniai, ir naujai statytų prieštaringų objektų, kurie neprigyja, visą laiką bado akis.

Ne visada tą pačią dieną gali pasakyti, naujas pastatas prigis ar neprigis. Antai Kauno „stiklainio“ nemačiau realiai, tačiau pažvelgęs į nuotraukas galiu pasakyti, kad įdėjus šiek tiek pastangų, jį galima labai greitai pataisyti.