Už mažus ir didelius stebuklus – už tai Šv. Kristoforo statulėle prieš naujuosius metus buvo apdovanotas menininkas Gitenis Umbrasas.

Jausminga: kiekvieną pavasarį meilę prisipažįstantys krantai – vienas G.Umbraso stebuklų.

Daugelis vilniečių gal net kasdien praeina pro G.Umbraso sukurtus darbus, bet nežino, kas jų autorius. Meilę kiekvieną pavasarį prisipažįstantys Neries krantai, stebuklų plytelė Katedros aikštės grindinyje, prakalbintos buvusios KGB būstinės cokolio akmens plokštės, "Obuoliukas" S.Moniuškos skvere – visa tai atsirado G.Umbraso iniciatyva.

Mieste yra ir daugiau jo kūrinių. Kai kurie jau laiko nualinti. Pavyzdžiui, ikonos Sereikiškių parko medžių drevėse. Nudaužyti ir inkilai nuo "Čiulbančio kryžiaus" Žvėryne.

Tačiau G.Umbrasas nepailsta. Nuo idėjų jam dūzgia galva, tik reikia miesto palaikymo joms įgyvendinti. Iškart po to, kai buvo įteiktos Šv. Kristoforo statulėlės, G.Umbrasas dienraščiui sutiko papasakoti apie savo kūrybinius planus.

– Tapote Šv. Kristoforo apdovanojimų laureatu. Ką jums reiškia šis miesto įvertinimas?

– Dar kokiais 1992 m. su talka studentų, savanorių ir kitų geros valios žmonių bei padedant savivaldybei valėme Vilnelės dugną. Traukėme šiukšles, įvairias geležis ir pan. Visa tai darydamas galvojau: štai šv. Kristoforas keliaus per Vilnelę, nešdamas visą pasaulio svorį, ir neįsidurs kojos.

Esu šv. Kristoforą paišęs ir Sereikiškių parko medžių drevėje. Jo motyvą regiu ir galbūt kada nors atgimsiančio Sereikiškių parko vartuose. Šv. Kristoforo tema man labai svarbi. Turiu ir daugiau sumanymų šia tema.

Galbūt gavus tokį įvertinimą miesto valdininkai paprasčiau su manimi kalbėsis. Galbūt bus lengviau sulaukti palaikymo kitoms savo idėjoms. Apdovanojimas malonus – šventė man.

– Iš esmės visi jūsų darbai sulaukė miestiečių simpatijų. Galbūt ne visi žmonės žino, kad "Stebuklo" plytelę sukūrė G.Umbrasas, bet pro ją nesugalvojęs noro prakulniuoja retas. Nepasitikėti jūsų sumanymais miestui turėtų būti lyg ir nepadoru – esate laiko patikrintas.

– Kartais susidaro įspūdis, kad su savo pasiūlymais į savivaldybę įžengi kaip stichinė nelaimė. Visi nori, kad jų planus įgyvendintum, o ne savo siūlytum. Tačiau noriu pabrėžti, kad be palaikymo ir gerų žmonių paramos turbūt nieko nebūčiau padaręs. Naujausias pavyzdys – "Stebuklo" plytelė, neseniai suniokota vandalų. Jos remontas kainuotų apie kelis tūkstančius litų, tačiau bendrovė "Stiklo linija" pati man paskambino ir pasiūlė nemokamai atlikti montavimo darbus.

Kartais kūrinių gyvenimas gražesnis, nei pats autorius galėjo įsivaizduoti. Tarkime, kasmet vis iš naujo pražystantys "Meilės krantai" įkvepia ir kitus. Prie Arsenalo kažkada atsirado užrašas "Myliu tave, Anike". Vadinasi, yra sergančių ta pačia liga. Šilčiau pasidaro, kai susilauki palaikymo, ne toks vienas jautiesi.

Kai kurie mano buvę studentai, kurie kadaise padėjo darbuotis prie freskų medžių drevėse, dabar dalyvavo Literatų gatvės puošyboje, kituose projektuose. Procesas nesustoja.

– Sugebėjimo savo kūrinius priartinti prie žmogaus jums galėtų pavydėti ne vienas menininkas. Iš kur semiatės idėjų savo kūrybai?

– Esu vilnietis, užaugęs Antakalnyje, Oginskio gatvėje. Visą savo amžių gyvenu tame pačiame name, kuriame augau, – chruščioviniame silikatinių plytų daugiabutyje. Toje pačioje vietoje, kur vaikystėje aplink namą dariau sekretus, kur balandžius laidojom su kaimynų vaikais.

Niekada nemaniau, kad gyvensiu ten, kur užaugau. Bet taip susiklostė, kad tėveliams numirus liko butas, kuriame ir gyvenu. Ten pat ir mano dirbtuvės.

Dažniausiai po miestą vaikštau pėsčias arba važinėju troleibusais. Todėl turiu laiko pasižvalgyti aplinkui. Eidamas pro Vilnelę į Vilniaus dailės akademiją, kurioje dėstytojavau, žiūrėdavau į upės vagas. Galvojau: jei iš jūros putos gimė Afroditė, tai iš Vilnelės putos irgi kas nors galėtų gimti. Tada su draugais ant Vilnelės dugno sudėliojau akmenis, kur lūždama srovė suformuodavo tam tikrus ženklus.

Kartais besišnekėdamas su Vilnele išeini ir į Neries krantinę. Tada, žiūrėk, atsiranda "Meilės krantai". Viskas gimsta natūraliai, iš vidaus.

– Rugsėjį Tuskulėnų rimties parko kolumbariume buvo pristatyta jūsų kurta skliauto mozaika "Trejybė". Teko girdėti, kad plušote prie jos net naktimis.

– Darbai truko maždaug pusantrų metų. Jei būčiau dirbęs vienas, galbūt būtų prireikę ir penkiolikos. Daug padėjo studentai, pameistriai. Aišku, man teko juos mokyti, nes pameistrių mozaikos technologijos Lietuvoje nemokoma. Todėl juos man teko užsiauginti. Kurti mozaiką – labai kruopštus darbas. Kartais per dieną į priekį pasistumdavome vos porą kvadratinių decimetrų. Klijavome po gabalėlį.

– Ar turite numatęs, kas toliau?

– Dar anksti apie tai kalbėti, tačiau yra minčių tarp "Hanner" ir savivaldybės dangoraižių ant lynų suprojektuoti pakabinamą skulptūrą – skraidantį Vytį. Kol kas tai idėja fiks, projektą rengiame su savivaldybės architektu Tadu Balčiūnu, pasiūlysime jį sausį. Reikia, kad susitartų pastatų savininkai, reikia lėšų, reikia išsiaiškinti, ar mūsų idėjai pritars konstruktoriai.

Su architektu Rolandu Paleku parengėme Sereikiškių parko atgaivinimo projektinius pasiūlymus. Siūliau parke statyti suoliukus-skulptūras. Noriu parodyti, kad kai kuriuos dalykus galime padaryti geriau nei pasaulis, kad sugebame ne vien kopijuoti.

– Smarkiai rizikuojate. Ar nebaisu, kad Sereikiškių parko likimas toks pats, kaip niekaip nesibaigianti Lukiškių aikštės agonija?

– Labai liūdna, kad mūsų politikai mąsto ketverių metų intervalais. Jų logika primityvi: jei projekto nepadarysi per savo kadenciją, vadinasi, geriau visai nepradėti, nes laurai atiteks priešininkams. Toks mąstymas griauna valstybę, nes kai kurie projektai turėtų būti įgyvendinami dešimtmečiais. Nes forsavimas reiškia arba lėšų švaistymą, arba broką. Būna, kad miesto valdžia metų metus ką nors svarsto, o sprendimą reikia įgyvendinti per naktį. Tai neišmanymas ir nekompetencija.

Dažnai pas mus projektuojama, neatsižvelgiant į architektūrinį kontekstą, nes kam nors reikia greitai atlikti viešąjį pirkimą, užsakyti. Taip, kaip nutiko su stoginėmis Pilies gatvėje. Atviruke jos gal ir atrodo gražiai, o realybėje... Tačiau tiems, kurie pirko, tai nesvarbu.

– Tačiau bent jau skulptūrų 2009-ieji buvo derlingi – pridygo visa Neries krantinė.

– Kai kurių iš jų gal geriau nebūtų – te atleidžia autoriai. Menininkai turi daug ambicijų, duok Dieve, kad jos būtų pamatuotos ir naudingos miestui, kad menininkai ne vien saviraiška užsiiminėtų.