Pereiti į pagrindinį turinį

Metai po Garliavos šturmo: atomazga ar gilėjantis liūnas?

2013-05-18 17:25
Metai po Garliavos šturmo: atomazga ar gilėjantis liūnas?
Metai po Garliavos šturmo: atomazga ar gilėjantis liūnas? / Artūro Morozovo nuotr.

Lygiai prieš metus Lietuva laikė teisės ir žmoniškumo egzaminą – gegužės 17 d. įvykdytas Drąsiaus Kedžio dukros perdavimas mamai Laimutei Stankūnaitei. Ar išlaikė? Ar po metų prisimindami Garliavos šturmą, jame matome brutalų mūsų valstybės veidą, ar pagaliau išsklaidytas abejones?

Policijos departamentas praėjusių metų gegužės 3 d. gavo antstolės Sonatos Vaicekauskienės patvarkymą „Dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo perduodant mergaitę jos motinai". Vaiko perdavimo operacijoje gegužės 17-ąją dalyvavo 240 pareigūnų. Policijos operacija pradėta 6 val., baigta – 7.55 val. Mergaitė motinai perduota 7.20 val.

„Teismo sprendimas įvykdytas sėkmingai. Visos institucijos savo darbą atliko sėkmingai. Vaiko interesai nebuvo pažeisti", – prieš metus Kauno vyriausiajame policijos komisariate surengtoje spaudos konferencijoje šturmo Garliavoje finalą vainikavo antstolė S. Vaicekauskienė.

Vis dėlto po šios, pasak antstolės, sėkmingos operacijos visuomenei kilo daugybė klausimų. Ar pavyko mūsų valstybei, mūsų valstybės teisėsaugai per metus išsklaidyti tądien kilusias abejones?

Būdas. Garliavos šturmą visuomenė pavadino smurto akcija. Ar buvo galima kitaip?

Oficiali versija – ne. Policijos departamentas tuoj po įvykio išplatino pranešimą, kad vykdė Lietuvos įstatymus, pagal kuriuos privalo vykdyti antstolės patvarkymus. Antstolis savo sprendimą grindė teismo sprendimu. Į bet kokius svarstymus, kad gal vertėjo palaukti pedofilijos bylos baigties, mergaitės paėmimo operacijos rengėjai atsikirsdavo Kėdainių teismo sprendimu – vaiką grąžinti nedelsiant.

Mergaitės globėja, tada dar teisėja N. Venckienė, visuomet aiškino: „Aš leidau ir sudariau sąlygas savo namuose L. Stankūnaitei tai padaryti (perimti mergaitę -- red. past.), bet mergaitė nėjo."

Vaiko teisių apsaugos specialistės, dalyvavusios šiuose įvykiuose, iki šiol apsiriboja kategorišku – nekomentuosime.

Niekas tada nesiaiškino, ar N. Venckienė išties leido paimti vaiką, niekas tada nediskutavo ir apie visuomenės pasiūlymą – pirma išnagrinėti pedofilijos bylą ir tik po to spręsti vaiko grąžinimo klausimą. Sausi teisėsaugos argumentai – kaltinimai L. Stankūnaitei nepareikšti – paėmė viršų prieš moralinius svarstymus. Į klausimą, ar mergaitės paėmimo būdas galėjo būti kitoks, lieka neatsakyta ir po metų.

Vaiko interesai. Jie neturi būti pažeisti – deklaravo visos šioje istorijoje dalyvaujančios pusės. Tokią poziciją išreiškė ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai buvo ar nebuvo pažeisti vaiko interesai?

Iš karto po įvykių S. Vaicekauskienė teigė: „Mes prašėme N.Venckienės, kad sudėtų mergaitės daiktus, knygas, kad įkalbėtų mergaitę vykti su mama, tačiau ji atsisakė tai daryti."

Toje pačioje, tuoj po Garliavos šturmo surengtoje spaudos konferencijoje teigta: mergaitė sėdėjo globėjai ant kelių, globėja mergaitę laikė apsikabinusi ir nesiruošė perduoti motinai. Antstolės nurodymu kliūtimi įvardytos N. Venckienės rankos atitrauktos nuo mergaitės.

N. Venckienė tada aiškino, kad jos rankos buvo atplėštos ir užlaužtos, kad L. Stankūnaitė ant jos kelių sėdnčią mergaitę plėšė, vaikas klykė, o pareigūnas mergaitei ant galvos užmetė kažkokią kaldrytę. Visuomenė tai įvertino kaip vaiko interesų pažeidimą.

Klaipėdos apygardos teismas šiemet kovą paskelbė neginčijamą sprendimą: priverstiniame vaiko perdavime dalyvavę pareigūnai įgaliojimų neviršijo, prieš vaiką nebuvo panaudota nei fizinė, nei psichologinė prievarta.

Kaldrytė. Kam ta kaldrytė? Beje, jos visuomenė nematė. Apie kaldrytę prabilo N. Venckienė. Dar užsiminė apie galimą kaldrytės įmirkymą medikamentuose, sukeliančiuose mieguistumą.

Oficialios institucijos niekaip nesureagavo į šią abejonę ir, atrodo, niekada nė neketino paaiškinti tiesioginių vaiko paėmimo operacijos vaizdų įaudrintiems tūkstančiams žmonių, kam buvo reikalinga toji kaldrytė.

N. Venckienė visus metus pabrėždavo prieštaravimą: esą pareigūnai aiškino, kad kaldryte ketinta vaiką apsaugoti nuo šalčio. Bet automobilis, į kurį buvo įsodinta mergaitė, stovėjo vos už poros metrų nuo namo.

Visuomenę ir po metų kamuoja tos pačios abejonės. Teisėsauga šia tema atsiribojo nuo bet kokių komentarų.

Laikas. Ar nebuvo pažeisti vaiko interesai šitaip anksti pasibeldus į namų duris? Operacija pradėta 6 val. Ar nebuvo galima palaukti, kol mergaitė papusryčiaus? Ar toks masinis šturmas nesukėlė streso mergaitei, tai, ko gero, galima būtų laikyti vaiko interesų pažeidimu?

Tuo metu antstolė S.Vaicekauskienė aiškino, kad teismo sprendimus antstolis įgaliotas pradėti vykdyti 6 val. ryte. Tokį ankstyvą laiką S. Vaicekauskienė motyvavo noru, kad mergaitės globėja N. Venckienė nebūtų išėjusi į darbą.

Vaiko paėmimo operacijoje dalyvavusios Vaiko teisių apsaugos specialistės tą pačią dieną aptakiai aiškino, kad bet kuris žmogus, juolab vaikas, tokioje situacijoje patiria stresą.

Visuomenės abejonės, kad renkantis laiką apie vaiką mažiausiai galvota, nutildytos teisiniais argumentais: vaiko paėmimas vyko teisėtai.

Dalyviai. Kodėl teisėsauga ne iš karto pripažino, kad vaiko paėmimo procese dalyvavo L. Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas?

Iš pradžių teigta, kad mergaitės perdavimo momentu namo viduje buvo globėja, mama, dvi vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės, psichologė, policijos pareigūnai ir operacijai vadovavusi antstolė.

Vėliau paaiškėjo, kad perduodant mergaitę dalyvavo ir L. Stankūnaitės advokatas. Negana to, jis neslėpė, kad prieš tai treniravosi nešti mergaitę. Tiesa, G. Černiauskas tikino per paėmimą nenešęs mergaitės, N.Venckienė teigė atvirkščiai.

Tiesos visuomenė nežino ir po metų.

Objektyvumas. Kas galėtų objektyviai išdėstyti Garliavos įvykių eigą?

Vienareikšmiškai – operacijos vaizdo įrašas. Bet nuo pat pirmosios minutės teisėsauga atsiribojo vienintele fraze: „Vaizdo įrašas nebus rodomas siekiant apsaugoti vaiko privatų gyvenimą."

Visuomenei kilo abejonių, kodėl baiminamasi (tinkamai pridengus veidą) rodyti vaizdo medžiagą, jei viskas vyko teisėtai ir vaiko interesai nebuvo pažeisti? Nes filmuotą medžiagą (su tinkamai pridengtu mergaitės veidu) iš automobilio, kuriuo mergaitę išvežė iš Garliavos, išplatino (nutekino?) pati teisėsauga ar advokatas.

Per metus inicijuotos kelios bylos N. Venckienei dėl jos elgesio per Garliavos šturmą. Atsakymų laukiama.

12 sekundžių. Būtent tiek filmuotos medžiagos iš Garliavos šturmo teisėsauga pateikė Seimo nariams. Tačiau sprendžiant ne vaiko gerovės klausimą, o Seimo narės N. Venckienės neliečiamumo klausimą.

Pateiktosios 12 sekundžių dar labiau įaudrino visuomenę. Esą, siekiant savų tikslų, galima išrinkti palankią 12 sekundžių ištrauką be priešistorės ir finalo. 12 sekundžių, kuriose matyti tik vienos moters elgesys.

Žmones kiršina valdžios institucijų požiūris, kad filmuoto įrodymo, ar tikrai per Garliavos šturmą nebuvo pažeisti vaiko interesai, ar nebuvo panaudotas smurtas prieš vaiką, visuomenei pateikti neverta. Metų nepakako, kad, nuslopus emocijoms, būtų rastas būdas, kaip išsklaidyti šias žmonių abejones.

Pagarba. Ko vertas visuomenės interesas? Ar tikrai Lietuvos piliečiai nenusipelnė šioje pastaruoju metu didžiausią rezonansą sukėlusioje istorijoje žinoti tiesos?

Teisėsaugos pozicija per metus nepasikeitė, kartojama ta pati frazė: „Siekiama nepažeisti privataus vaiko gyvenimo.“ Teisėsauga turi ir dar vieną mėgstamą teiginį – vyksta ikiteisminis tyrimas. Juo teisėsauga nukerta bet kokią galimybę išgirsti abejones sklaidančius argumentus.

Atsakomybė. Profesorius V. Landsbergis, kalbėdamas apie Garliavos įvykius, retoriškai klausė: Kodėl uždrausta mirties bausmė?" Pats ir atsakė: Dėl galimybės suklysti." Jei kada nors paaiškėtų faktai, kad gegužės 17 d. vis dėlto įvyko klaida, kas atsakys?

Teismai nuosprendžius skelbia valstybės vardu. Prokurorai palaiko valstybinį kaltinimą. Policija vykdo teisėtus aukštesnių valstybės institucijų reikalavimus. Tad atsakys – valstybė?

Tiesos. Už tokį užrašą Kaune, Nemuno krantinėje, kone pusmetį teisėsauga aiškinosi – bausti paauglius ar ne. Nenubaudė, tačiau ir neįsigilino, ką vis dėlto norėta pasakyti.

Teisėsauga per metinius ataskaitinius susirinkimus deklaruoja sistemos atvirumą, siekį apsaugoti skriaudžiamą, įtariamą asmenį nuo galimų interpretacijų. Suskaičiuoja žiniasklaidai išplatintų pranešimų skaičių ir ragina atviriau bendrauti.

Kaip visuomenei susigrąžinti pasitikėjimą ir taip ne didžiausius pasitikėjimo reitingus turinčia teisėsauga? Žmonių tarpusavio santykių specialistai visuomet pataria apie visas kylančias problemas atvirai pasikalbėti. Kodėl valstybė negali atvirai pasikalbėti su savo piliečiais? Dėl savęs, dėl mūsų visų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų