Save laikanti tokia pat močiute, kaip ir kitos, 80-metė Janina Danilienė į gyvenimą žvelgia kiek kitaip – su dideliu optimizmu ir pasiryžimu gyventi sveikai.

Žvitrių akių senolė laimingai gyvena vaikų bei žolelių apsuptyje ir su pasididžiavimu pasakoja apie susitikimą su šalies Prezidente.

„Ir čiobrelių, ir mėtų, ir melisų, ir liepų žiedų turiu. Lauko gėlės, megztos kojinės, suknelės – viskas, ko tik širdis geidžia“, – taip apie savo asortimentą pasakojo Janina, kai ją sutikau Žolynų mugėje. Guvi pensinio amžiaus moteris gyrėsi žolelėmis prekiaujanti daugumoje miesto mugių ar švenčių. Tačiau tai ne vienintelė jos veikla.

– Sudėtinga verstis žolelėmis?

– Reikia rinkti kiekvieną dieną ir sekti – kaip laikrodis. Jei pražiopsojai – nebeturėsi žolelių visus metus. Aš pati vilnietė, bet visos vaistažolės surinktos Panevėžio rajone. Ten mano tėviškė, sesuo gyvena, padedu daržus ravėti: burokus, bulves. Ten man takeliai žinomi, žinau, kur ir kokios vaistažolės auga. Mėtas, melisas ir ramunėles pati auginu.

– Kiek jau laiko renkate?

– Renku apie 20 metų – kaip išėjau į pensiją, taip ir renku. Užauginau vaikus, išmokiau, taip pat anūkus užauginau. O žiemą aukle būnu – svetimus vaikučius auginu. Gal kokius 30 esu užauginusi.

– Tikite, kad žolelės išgydo nuo visų ligų?

– Pati nuo visų ligų išsigydau. Man jau tiek metų, bet nenusišneku ir dar viską padarau. (Juokiasi.)

– Dažnai tenka prekiauti?

– Žolynų turguje aš pirmą kartą. Šiemet per Kaziuko mugę prekiavau, ir Prezidentė iš manęs pirko vaistažolių. Ir nusipaveikslavome. Sakė, nuotrauką internetu atsiųs, bet aš neturiu ir nemoku naudotis, tad namų adresą užsirašė. Tik dar niekaip nesulaukiu.

Išgirdau, žmonės sako: „Prezidentė ateina.“ Žiūriu, jau ir prieš mane stovi. Ji sakė į mane žiūrėdama: „Mūsų akys susitiko. Tokia maloni močiutė, su tokia gražia šypsena.“ Ir nusipirko iš manęs vaistažolių bei margas kojines. Prezidentė iš manęs pirko čiobrelių, mėtų, melisų ir arbatžolių rinkinių.

– Koks turi būti žolelių augintojas?

– Žolelių augintojas turi mylėti žmones, mylėti gamtą. Jei kas nors apie tave blogai galvoja, reikia nekreipti dėmesio ir pasakyti, kad Dievas yra – atsirinks: už gerus darbus dangų duoda, už piktus – pragaru baudžia. (Kikena.)

– Auginote daug vaikų. Tad išauginote sveikų vilniečių?

– Sveikų. Vaikai labai greitai pripranta prie manęs, o kai tėvai grįžta, nenori su manimi skirtis, kad tik namo neišeičiau.

– Auklėjate vaikų tėvus, jie tiki žolelių nauda?

– Tiki tiki. Jei suserga, iškart iš namų nešu kokių čiobrelių ar liepų žiedų.

– Užaugote mažesniame mieste. Vilniuje vaikai kitokie?

– Dabar viskas kitaip ir kaime, ir mieste. Vaikai dabar neturi to džiaugsmo, šypsenos. Aštuonerių metų vaikų galvose dabar kažkas panašaus kaip suaugusiųjų – jau niekuo nenudžiuginsi. Mums džiaugsmas būdavo, jei nuperka batukus, suknelę ar žaislą, – net nežinodavome, kaip juos saugoti. O dabar – niekuo nesidomi. Jūs nepykite, bet atbukę. Neturi gailesčio, užuojautos, tingi dirbti.

– O suaugusieji dabar irgi tokie patys?

– Jau irgi skirtingi. Nieko nebenori daryti, viską gatavą perka, maistą – taip pat.

– Suprantu, kad jums patinka gamta. Kur mieste jos ieškote?

– Kai tik laisva diena, stengiuosi išvažiuoti. Man labai patinka Balžio ežeras, jį galima rasti važiuojant Nemenčinės plentu. Ten savo laikais netoli dirbau ir atostogas leisdavau. Kad ir dabar, jei galėčiau, bėgčiau ten ir eičiau maudytis. Kiekvienu momentu. Nors dabar jau mažiau ten važinėju, o būdavo, kad jau žolė apšerkšnijusi, o aš dar maudydavausi.

– Esate visiška sveikuolė?

– Nežinau, ar sveikuolė, bet dantys dar sveiki ir nieko bloga nejaučiu.

– Lankotės daugumoje švenčių. Miestiečiai jus jau atpažįsta?

– Gal? Kas su manimi pašneka, sako, atrodo, kad labai seniai esame pažįstami. Gal tai kokia nors trauka ar ką? O gal tiesiog gera energija? Aš juk nepavydžiu žmonėms nieko ir negailiu, kitoms senutėms vaistažolių duodu.