Pereiti į pagrindinį turinį

Restauratorių dirbtuvėse atgimsta senoji Lietuva

2013-03-26 05:00
Restauratorių dirbtuvėse atgimsta senoji Lietuva
Restauratorių dirbtuvėse atgimsta senoji Lietuva / Artūro Morozovo nuotr.

Restauruota Kauno arkikatedra, Pažaislio vienuolyno tapyba ir lipdyba, Kauno rotušės, Liaudies buities muziejaus ir senųjų dvarų restauracija – tai tik maža dalis darbų, kurią atlieka trylikos žmonių komanda Aleksote.

Valdovų durys

Tik įėjus į jų dirbtuves, galima pastebėti ant stalų paguldytas ąžuolines, geležimi kaustytas duris. Viduramžius savo stilistika menančios durys papuoš Vilniuje vis dar įrengiamus Valdovų rūmus. Pirminiai durų gamybos darbai baigti, dabar beliko jas dekoruoti kaltu metalu.

„Būtent tokios kalto, o ne lieto metalo lietuviškos heraldikos puošmenos bus tvirtinamos ant šių durų. Nors durys atrodys kaip senovinės, gaminant jas neapsieinama be modernių technologijų. Jos bus sutvirtintos specialiais vokiškais varžtais, kurie nebijo nuo temperatūrų skirtumo besitraukiančio ar besiplečiančio medžio“, – rankose vartydamas nedidelį Vyčio modelį sakė 35 metus restauratoriumi dirbantis bendrovės „Restauracija“ metalo ir medžio restauravimo dirbtuvių vadovas Raimondas Bridikis.

Nors dirbtuvės įkurtos dar sovietmečiu, besikeičianti ekonominė ir politinė situacija bendraminčius privertė suremti pečius ir įkurti bendrovę.

Jo teigimu, nėra tokio dalyko, kurio restauratorius negalėtų atkurti čia esančiose metalo ar medžio dirbtuvėse.

Nors metalo dirbtuvės primena eilines šaltkalvių darbo vietas, visi čia dirbantys žmonės – turintys specialųjį aukštąjį išsilavinimą, atestuoti Kultūros paveldo departamente. Pasak R.Bridikio, restauratorius turi ne tik mokėti amatą, tačiau tiksliai išmanyti ir laiko kontekstą, kuriame vienas ar kitas dirbinys buvo sukurtas. 

„Šiuo metu kalvio amato pas mus mokosi skulptorius, o kitas patyręs kalvis turi aukštąjį juvelyrikos išsilavinimą. Kaip matote, kalviai turi ir savo patarlių, priežodžių, kuriuos užrašo ant sienų“, – išgraviruotas sienas rodo restauratorius.

Žino ir užsienyje

Vienas paskutinių metalo dirbtuvėse plušančių meistrų darbas – atkurta 1922 m. seifo viršaus žalvarinė puošmena.

Pastarasis seifas, kaip meno kūrinys, anuomet buvo pelnęs net šešis tarptautinius apdovanojimus, o 1935 m. atvežtas į Kauno savivaldybę, kur ir leido savo dienas. Senoji, iš paauksuoto ketaus pagaminta puošmena nuo laiko sutrupėjo, tad dabar išlietas iki menkiausio išraitymo analogas iš žalvario.

Darbų restauratoriams nestinga – restauruojant įvairius paveldo objektus, tiesiog nelieka laiko privatiems užsakymams.

Iš metalo čia liejamos ir skulptūros. Viena įsimintiniausių – susimąsčiusio lietuvių kalbininko Juozo Balčikonio trijų metrų ilgio skulptūra Panevėžyje, atidengta dar 1996 m.

Prieš kelerius metus visa restauratorių komanda sukūrė skulptūrą Braitone, Anglijoje. Čia kartu su žmona išlietas ant suoliuko sėdintis žymus golfo žaidėjas.

„Šia skulptūrą sutuoktiniai užsisakė dar būdami gyvi. Šalia yra jų įkurta golfo mokykla. Padarėme ąžuolinį suolą, ant kurio išliejome natūralaus dydžio sutuoktinius. Išliejome ir į suoliuką atremtą golfo lazdų krepšį. Dabar esame kviečiami dirbti į Italiją“, – sakė R.Bridikis.

Ąžuoliniai dvarai

Antrame dirbtuvių aukšte įrengta ir nedidelė ekspozicijų salė. Jos lubos nukabinėtos atkurtais senųjų Lietuvos dvarų ir vienuolynų šviestuvais. Didžioji dalis jų greitai iškeliaus į restauruojamus objektus. Vieni jų tik restauruoti, kiti – sukurti pagal senųjų kopijas.

Ant grindų puikuojasi anatomiškai tikslus meškos skeletas iš metalo – tai vieno iš meistrų laisvalaikio kūrinys.

„Populiariausia Lietuvos dvarams statyti naudota mediena – spygliuočių. Ąžuolas buvo laikomas prabangiu medžiu. Pavyzdžiui, viena dvaro pusė pastatyta iš spygliuočių, o kita – iš ąžuolo. Vienoje – barokas, o kitoje – jau klasicizmas, nes, ko gero, dvaro valdytojai tuo metu turėjo daugiau pinigų, tad ir darė iš ąžuolo. Kiek tenka restauruoti dvarų, matome, kad mūsų Lietuvėlė buvo gana neturtinga, lyginant su Italija ar Vokietija. Ten pastato prabangą galima įžvelgti net priėjus prie lango – raižytoje brangaus medžio apdailoje atsispindėdavo, kad jį valdo tikrai turtingas didikas“, – apie dvarus pasakojo restauratorius.

R.Bridikio teigimu, prabangiausiai dvarų laikotarpiu Lietuvoje gyveno Tiškevičių giminė – visus baldus, dvaro puošybos detales jie atsiveždavo iš Prancūzijos.

Šiuo metu restauratoriai dirba su Vilkaviškio Paežerių dvaru – visas XVI a. menantis rūmų ansamblis restauruojamas ir pritaikomas viešojo turizmo reikmėms.

Veržiasi diletantai

Tarp gausybės darbų ekspozicijos salėje galima rasti ir Kauno Perkūno namo langinės kopiją. Gan nesunkiai ją pakėlęs R.Bridikis pasakoja, kad kai kurias langines pavyko restauruoti, tačiau kai kurias teko gaminti iš naujo.

18-os metų į dirbtuves įžengęs restauratorius neslėpė apmaudo, kad nemažai senovinių kūrinių nukenčia dėl sau naudos siekiančių restauratorių.

Jam ne kartą įvairiuose konkursuose teko susidurti su jaunimo grupelėmis, kurie prisistadydavo kaip puikūs restauratoriai. Pasiūlę mažiausią konkurso kainą pastarieji juos laimėdavo, tačiau darbus atliekdavo atmestinai, nes neturėdavo nei tinkamų įgūdžių, nei technikos.

„Restauracija – ne odontologija, kur gali rinktis pigesnį gydytoją. Čia reikia aukščiausios kokybės“, – sako R.Bridikis.


Kiti restauratorių darbai

Šiluvos švč.Mergelės Marijos bazilikos sienų tapybos (šventųjų portretų) ir skulptūrinio interjero dekoro restauravimas.

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblio bokštų tvarkyba, Kauno rotušės stogo, fasadų, didžiosios salės sienų ir lubų dekoro restauravimas.

Kauno ryšių muziejaus, Kauno IX forto, Kražių ir Zapyškio bažnyčių stogo restauravimas.

Kauno pilies pietrytinio bokšto atkūrimo darbai, Kauno geležinkelio tunelio 208 m autentiško akmenų ir plytų mūro ruožo restauravimas ir pritaikymas eksponuoti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų