Miesto istoriją verta pasakoti paprastai ir nuoširdžiai, o ne stengtis ją įkalti į galvas pompastiškais monumentais. Tokia idėja nuoširdžiai patiki aplankęs žymaus Lietuvos skulptoriaus Romualdo Kvinto sostinėje stovinčias skulptūras.

Žinantiems, ko nori

Vilniuje netrūksta didingų paminklų. Į praeivius žvelgia gana niūrūs kunigaikščiai, rašytojai. Kartais atrodo, tarsi miestas norėtų ne supažindinti su savo istorija, bet grūmoti ja. Gyventojų ir miesto svečių supratingumą išbando postmodernistinė vamzdžiu vadinama „Krantinės arka“ ar ant sostinės centro tiltų pakabinti meniniai objektai. Ir šalia – žmogiška šiluma alsuojantys, organiškai į aplinkos aurą įsiliejantys skulptoriaus R.Kvinto darbai.

Išprovokuoti menininko kalbėti apie kitas, ne paties sukurtas skulptūras, nepavyksta, o ir pagarba neleidžia įkyriai kvosti nuomonės apie kolegas. Vis dėlto R.Kvintas sutinka, kad Vilniuje galėtų būti daugiau puošybos.

„Galbūt miestui trūksta aiškesnės vizijos, kaip jis turėtų atrodyti, skulptūros atsiranda gana chaotiškai. Atrodytų, kad mieste vietos yra daug, o vis dėlto nelengva gauti leidimą pastatyti skulptūrą. Susiduriame su begale biurokratijos. Paprastai nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, kol įvykdomi visi formalumai, praeina mažiausiai dveji metai. Tikrai nemanau, kad yra kokių nors piktybiškai nusiteikusių žmonių, tikslingai kišančių pagalius į ratus. Tačiau taip jau Lietuvoje yra: per gerai gyvename, tad reikia susikurti kliūčių“, – juokėsi R.Kvintas.

Dauguma skulptoriaus kūrinių sostinėje atsirado inicijuojant privatiems asmenims ar organizacijoms. Pasak menininko, paskelbus konkursą paminklui statyti, procedūros užtrunka dar ilgiau, o galutinis rezultatas dažniausiai vis tiek kam nors netinka ar nepatinka.

„Paskelbus konkursą kūrinį renka komisija, kurią juk sudaro įvairūs žmonės, ir taip, kad visiems būtų gerai, nebūna. Tuomet kūrinys turi būti toks “nučiulptas„, ne visai nuoširdus. Žinoma, galų gale randamas kompromisas – jis nelabai geras, bet lyg visiems tinka. Kai iniciatyva privati, žmonės žino, ko nori, ir nori, pavyzdžiui, būtent mano darbų, tuomet norimas rezultatas pasiekiamas daug lengviau“, – aiškino R.Kvintas.

Be pompastikos

Viena tokių lengviau atsiradusių skulptūrų – paminklas žymiam praėjusio amžiaus pradžios gydytojui Cemachui Šabadui, prie kurios atsiradimo 2007 m. daug prisidėjo Litvakų fondas. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje stovinti daktaro, ištiesusio ranką į mergaitę su katinu ant rankų, skulptūra paprastai praeiviams sukelia draugišką šypseną. Tai – tarsi sustabdyta buvusio gatvės gyvenimo, taip pat reikšmingos miesto istorijos akimirka. Gydytojas dirbo Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose, o ypač išgarsėjo savo nuoširdžia bekompromise pagalba neturtingiems žmonėms, kai gyveno Vilniuje, kuriame ir gimė.

Vargšais rūpinęsis C.Šabadas tapo rusų rašytojo Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ herojaus prototipu.

„Žmonėms ši ir kitos, pavyzdžiui, J.Basanavičiaus gatvėje, stovinčios skulptūros sukelia teigiamus jausmus. Bent jau niekas nenori iš jų pasišaipyti, kaip kartais atsitinka su kitais paminklais. Tik vieną kartą buvo pavogta tuo metu prastai buvusi pritvirtinta daktaro lazdelė. Tačiau net pavogta labai gražiai, neapgadinant kitų skulptūros dalių“, – sakė R.Kvintas.

Žmogiška šiluma ir paprastumu sužavi bei daugeliui nežinotą istoriją pristato J.Basanavičiaus gatvėje į dangų žvelgianti berniuko skulptūra, skirta žymiam rašytojui, du kartus tapusiam literatūrinės Goncourt'ų premijos laureatu, lakūnui, diplomatui ir režisieriui Romainui Gary.

Rašytojas 1914 m. gimė Vilniuje, pastate netoli jam skirto minėtojo paminklo, ir čia praleido savo vaikystę. Skulptorių su rašytoju „supažindino“ aktorius Romas Ramanauskas, o idėją paminklui pakuždėjo romane „Aušros pažadas“ autoriaus aprašyta jo pirmosios meilės istorija. Nuo 2007 m. rankose kaliošą gniaužiantis berniukas net nežinantiems žymaus rašytojo istorijos sukelia simpatiją: beveik kaskart jį galima pamatyti su puokštele, įsprausta į rankas, paviene gėle ar gražiu rudens nurausvintu klevo lapu.

„Knygoje aprašyta paties R.Gary gyvenimo istorija, kaip jis, įsimylėjęs ir siekdamas atkreipti į save dėmesį, pjaustė ir valgė savo kaliošą, paveikė mane, – iš karto vaizduotėje gimė toks jo paveikslėlis. Nežinau, man taip išeina... Vieni daro vienaip, kiti – kitaip“, – vėlgi itin kukliai atsakė skulptorius, paklaustas, kaip jam pavyksta sukurti tokias emociškai paveikias ir šiluma spinduliuojančias skulptūras.

Toliau nuo gyventojų ir miesto svečių akių, Lietuvos banko vidiniame kiemelyje Totorių gatvėje Vilniuje, nuo 1997-ųjų stovi grakšti senovės graikų literatūros herojė Chlojė.

Skulptorius juokavo, kad stovėdama atviroje miesto erdvėje ji galėjo būti paskelbta „šventąja“: medžiagoje likus geležies, lietingu metu ji ėmė rūdyti, ir iš skulptūros kojos pradėjo varvėti raudonas vanduo, kuris turtingesnės vaizduotės žmonėms primindavo kraują.

„Skulptūrą nusivežiau į dirbtuves ir tą koją sutvarkiau. Jeigu ji būtų stovėjusi mieste, turbūt būtų gimusi dar viena legenda. Juo labiau kad smagu, kai skulptūrą mato daugiau žmonių...“ – kukliai nutęsė menininkas, nedažnai galintis aplankyti savo kūrinį kruopščiai saugojamoje įstaigos teritorijoje. Banko darbuotoja bent jau patikino, kad šis kiemelis – labai mėgstama personalo pietų pertraukos praleidimo vieta.

„Malonu, kai skulptūros pačios kuria istorijas, žmonės jas lanko ir perduoda tas legendas iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui, Telšiuose stovinčios meškos nosis jau nutrinta, nes žmonės deda ant jos ranką. Kaune dainininko Danieliaus Donskio pirštai taip pat jau apsitrynę. Maestro Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje, kol nebuvo perkelta į Bardų skverelį ir žvelgė į marias, nuolat buvo apsupta žmonių. Gaila, kad ji buvo perkelta, esą besirenkantieji kelia pavojų dviratininkams nudardėti į vandenį. O tas skveras apleistas, šiukšlinas... Baisu ir pagalvoti, kad ši skulptūra gali būti panaudota, pavyzdžiui, alaus buteliams atidaryti. Bet galbūt būtent tas perkėlimas ir paskatins sutvarkyti aplinką, – tikiuosi, jau šią vasarą“, – paminklų istorijas pasakojo skulptorius.

Milžinas ir vandennešys

Menininkas yra papuošęs ir savo gyvenamąją aplinką. Pačiame Vilniaus centre, netoli Katedros aikštės, esančiuose skulptoriaus namuose pasijunti tarsi patekęs į kitą – ramų, taikų, ambicijų ir skubos nevarginamą pasaulį. Žaliuojančiam kiemui dar daugiau jaukumo suteikia nedidelis fontanas – mergaitės su skėčiu skulptūra.

R.Kvintui nebuvo sudėtinga jį pastatyti – skulptūra yra be pamatų, tad privačiame kieme laikinam statiniui specialių leidimų nereikėjo. Vis dėlto, sulaukę kažkokio asmens skambučio, skulptorių aplankė miesto savivaldybės inspektoriai.

„Ši skulptūra gali bet kada būti perkelta, vadinasi, ji čia tik eksponuojama. Inspektoriai įsitikino, kad viskas gerai – tuo istorija ir baigėsi. Karštą pavasario ar vasaros dieną šis fontanas suteikia atgaivos, prie jo nuolat buriasi vaikai“, – pasakojo R.Kvintas.

Erdvioje namų svetainėje ant spintelės stovi pirminis Telšiuose planuojamos statyti skulptūros modelis – iš legendų apie kovas su kryžiuočiais tvirtai žengiantis milžinas Džiugas su žmona ant rankų.

„Nelengva atvaizduoti milžiną – reikia jo dydį palyginti su kuo nors kitu. Nusprendžiau jį pavaizduoti su žmona, tačiau ji prie galiūno atrodo tarsi vaikas, nors stengiausi sukurti kuo moteriškesnę. O čia dar tie prasidėję pedofilijos skandalai... Tiesa, privatūs rėmėjai ir miesto atstovai taip pat neranda bendro sutarimo, kokia turėtų būti skulptūra, nes finansuojanti įmonė nori ir pasireklamuoti“, – kūrybiniais rūpesčiais dalijosi menininkas.

Vilniuje R.Kvintas yra numatęs pastatyti savo sukurtą skulptūrą vandennešiui, kuris žydų kultūroje simbolizuoja ne tik vieną neturtingiausių visuomenės sluoksnių, bet yra siejamas su apsiplovimu dvasinėje plotmėje. Tačiau paminklui dar nepaskirta vieta.

„Norėta statyti Rūdninkų aikštėje, bet ten jau stovi C.Šabadas. Išeitų, kad aikštė būtų tarsi mano privati erdvė. Skulptūros tiesiog žiūrėtų viena į kitą. Kai kurie galėtų mane dėl to pasmerkti. Be to, reikalai stringa, nes artėja rinkimai, ir dabar valdininkams šie reikalai nėra svarbiausi“, – svarstė skulptorius.

Dosjė

1981 m. R.Kvintas baigė Lietuvos dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija).

1982–1990 m. buvo Lietuvos dailės instituto dėstytojas.

Nuo 1983 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 2001 m. Niujorko skulptorių gildijos narys.

2008 m. R.Kvintas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos auksinių ženkliukų apdovanojimų ir premijų laureatu. Apdovanojimas skirtas už skulptūras gydytojui C.Šabadui ir rašytojui R.Gary Vilniuje bei estrados artistui D.Donskiui Kaune.

R.Kvinto darbai viešosiose erdvėse

„Mūšis“, Trakai

„Šaltinis“, Trakai

„Šeima“, Slovakija

„Poetas A.Mickevičius“, Vilnius

„Inkliuzas“, Italija

„Chlojė“, Vilnius

„Gyvybės medis“, Vilnius

„Gyvybės medis II“, Olandija

Paminklas C.Šabadui, Vilnius

Paminklas R.Gary, Vilnius

Paminklas dainininkui D.Dolskiui, Kaunas

Paminklas maestro V.Kernagiui, Nida

„Žemaičių legendos“, Telšiai

R.Kvinto darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, Šveicarijoje, Austrijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Suomijoje. R.Kvinto skulptūras yra įsigiję Lietuvos dailės, Klaipėdos dailės, Kauno dailės muziejai, Tretjakovo dailės galerija Maskvoje.