Pereiti į pagrindinį turinį

Sausio 13-oji: vieni džiaugiasi, kiti tvarsto naujas žaizdas

2013-01-13 21:08
Sausio 13-oji: vieni džiaugiasi, kiti tvarsto naujas žaizdas
Sausio 13-oji: vieni džiaugiasi, kiti tvarsto naujas žaizdas / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kaip dabar vertina Sausį apgintą nepriklausomybę tie, kurie tada dar nebuvo gimę arba, būdami garbaus amžiaus, palaužti sveikatos negalių, stebi gyvenimą iš šalies? Kalbinome ant 90 metų slenksčio stovinčią Marijoną Kairiūkštienę ir dvylikametę moksleivę Danielę Filipaitę.

Kaip pasaulio pabaiga

Dabar jau baigiančią sunykti trobelę Kauno pakraštyje Marijona pasistatė su vyru jauna būdama ir dabar jokiu būdu nenori kraustytis pas vaikus.

„Noriu savo gyvenimėlį čia, savo rankomis lipdytame namelyje, užbaigti. Čia, gulėdama šitoje lovoje, tą baisiąją Sausio naktį nenuleidau akių nuo televizoriaus ekrano. Abi dukros buvo išvažiavusios į Juragius budėti prie televizijos retransliacijos bokšto.

Kai televizoriaus ekrane po vidurnakčio pamačiau Eglę Bučelytę ir jos link koridoriumi einančius sovietų armijos kareivius, pagalvojau – svieto pabaiga. Dabar jau viskas, po mūsų laisvės. Visa tirtėjau iš baimės", – prisiminė M. Kairiūkštienė, kurstydama savo virtuvėlės krosnyje ugnį.

Kritikuoja televiziją

Anot senolės, jai gyvenime nieko netrūksta, tačiau žiemą būtų riesta, jei tektų šildytis dujomis.

„Senam žmogui, jei jis neturi santaupų, malkos žiemą – tikras išganymas, – tarė Marijona. – Nesakau, kad dabar man sunkiau nei nepriklausomybės pradžioje gyventi – juk yra tokių senolių, kurie ir iš 400 litų pensijos sugeba pragyventi. Man didesnį nerimą kelia tas gyvenimas, kurį matau pro trobelės langą, televizoriaus ekrane. Televizijoje gyvenimas man atrodo tiesiog nenormalus – vien šokiai, dainos, seksas, visoks purvas. Gal tik viena kita laida šviesesnė."

„Jei tai mūsų laisvės rezultatas, tai man gėda dėl to ir, beje, užuojauta Prezidentei, kuriai daug sveikatos kainuoja karas su visokiais brudais", – teigė senolė.

Laisvės kartais per daug

Anot M. Kairiūkštienės, kai ji buvo moksleivė anoje nepriklausomoje Lietuvoje, pamokos klasėje prasidėdavo malda.

„O dabar? Matau pro langą iš mokyklos vaikus: kuprinė ant pečių, dantyse – cigaretė, rankoje – skardinė su kažkokiu gėrimu. Tik jau ne su citro (limonadas – red. pastaba)", – piktinosi žilagalvė.

„Vienoje televizijos laidoje girdėjau, kad dabar moksleiviai į mokytojus centais mėto, keikiasi. Štai kur svieto pabaiga, o ne tada, Sausio 13-ąją. Tikrai keistai dabar suprantama laisvė", – atsiduso Marijona.

Grąžinti prie žemės

M.Kairiūkštienės nuomone, nereikėjo sunaikinti Lietuvoje gamyklų, net nemėginant jų modernizuoti. Ir dar. „Reikia grąžinti žmones prie žemės, o ne monyti juos visokiomis išmokomis, kad tik jos nedirbtų“, – įsitikinusi 89-metė.

„Mano dukra Danė didelę šeimą ir mane žiemą vasarą savo daržovėmis maitina, visko priraugė, prikonservavo. Ir nebrangu, ir sveika. Tai ne ta dabartinių prekybos centrų chemija", – kalbėjo Marijona.

Ji iš patirties žino: pakėlęs prieš šviesą šviežią naminės vištos kiaušinį, matysi trynio kontūrą, o pirktinio kiaušinio – tik neaiškų juodą šešėlį.

Senolė įsitikinusi, kad ateitis bus šviesesnė, Lietuva apsivalys nuo visokio purvo ir pykčio, kurio dar apstu, anot jos, mūsų gyvenimo viršūnėlėse ir šaknelėse.

Kas džiugina ir skaudina

12 metų Danielė sėdėjo namuose prie močiutės nupirkto kompiuterio ir džiaugėsi interneto galimybėmis.

„Tas „internatas„ – taip mano prosenelė vadina internetą – tikras stebuklas. Štai, pažiūrėkite, – ir mergaitė parodė namų užduotį, kurią parengė suradusi internete reikiamą informaciją. – Be to, dabar močiutė, pas kurią gyvenu, gali kasdien pasižiūrėti mano pažymius elektroniniame klasės dienyne.“

Mergaitė pasigyrė senelio nupirktu nauju mobiliuoju telefonu „Samsung„. „Kai kas mokykloje tyčiojosi iš mano senos noškutės („Nokia“ – red. past.), man buvo labai skaudu, nemalonu. Gerai, kad senelis tai suprato ir turėjo pinigų naujam telefonui, bet yra tokių patyčių, kurių neužgesinsi nauju pirkiniu. Aš turiu galvoje vieno ar kito mokinio kokį nors, pavyzdžiui, charakterio bruožą ar fizinį trūkumą."

Danielė tiesiog dūrė pirštu į vieną skaudžiausią daugelio nūdienos vaikų patirčių – patyčias. Neslėpė ji ir kito šiuolaikinio skaudulio – ilgo išsiskyrimo su tėveliu.

Patraukė muzika

„Tėvelis, dirbdamas Lietuvoje, niekaip negalėjo užbaigti įrengti mūsų namą – vis trūko pinigų visokioms medžiagoms. Todėl išvažiavo dirbti į užsienį. Nemačiau jo nuo pernai pavasario. Labai pasiilgau tėvelio, nors man pas senelius gyventi gera. Ir dėdė Egidijus labai geras", – tvirtino Danielė.

Mergaitė neslėpė, kad turi tikrą mamą, tačiau jos nemato ir net nežino dabartinio jos adreso. „Ji net per Kalėdas manęs neaplankė ir nepaskambino. Aš irgi jos nepasveikinau, nes telefonu ji neatsiliepė – matyt, vėl pakeitė numerį", – nevalingos ašaros pasirodė Danielės akyse.

Netrukus, paėmusi į rankas kankles, mergaitė atgijo. Danielė jau antrus metus lanko Kauno 1-ąją muzikos mokyklą.

Nurungia užsieniečius

„Mane į muzikos mokyklą atvedė močiutė, kuri, nors ir amžinai paskendusi darbuose, atkreipė dėmesį į mano norą muzikuoti. Aš šioje mokykloje jaučiuosi kaip namie – čia net galima ramiai išgerti arbatos, kurią močiutė įpila į nedidelį termosą, suvalgyti jos visada skanų sumuštinį. O pagrindinėje mokykloje einu į valgyklą ir pietauju už senelių pinigus, nes tėvelis nebuvo grįžęs rudenį ir negalėjo sutvarkyti kažkokių popierių, kad gaučiau nemokamus pietus", – pasakojo apie savo kasdienybę Danielė.

„Manau, kad ji bus tarp tų, kurie važiuos į tarptautinius konkursus užsienyje – juk šiais laikais tai įmanoma, apie ką sovietmečiu, kai privalėjome mokyti sovietinių kompozitorių kūrinius, galėjome tik pasvajoti. Kaip ir, pavyzdžiui, apie Italijoje vykusiame festivalyje mūsų kanklininkų, nurungusių džiazo ir fortepijoninius ansamblius, laimėtą prizą. Tiesa, vaikai dabar labiau užimti nei prieš dvi dešimtis metų, tačiau ir mokymąsi vertina labiau. Gal todėl, kad už tai reikia šiek tiek mokėti?" – svarstė pedagogė Ona Šikšnienė.

Jei būtų Prezidentė

Danielė pastebėjo, kad jos draugai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių.

„Gal todėl, kad neturi kuo užsiimti? Bet juk mokykloje daug visokių būrelių. Ir dauguma jų – nemokami. Žodžiu, reikia tik norėti kažką veikti. Juk ne viena mano draugė lanko tokius būrelius, kur išmoksta įvairių naudingų dalykų", – tvirtino D. Filipaitė.

Mergaitė ilgai galvojo, kaip ji supranta sąvokas „laisvė„, „nepriklausomybė“.

„Seneliai sako, kad laisvė – tai galimybė rinktis. Bet, pavyzdžiui, mano tėvelis neturėjo pasirinkimo – buvo priverstas išvažiuoti iš Lietuvos, kad užsidirbtų. Nenorėčiau taip gyventi užaugusi – noriu mokytis ir dirbti čia, tėvynėje", – tvirtino Danielė.

Pasak dvylikametės, jei ji būtų šalies prezidentė, padarytų taip, kad visi vaikai turėtų abu tėvus, o šie dirbtų ir gyventų Lietuvoje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų