Bičiulio netektis, švieži išgyvenimai, atsivėrusi tuštuma ir mintys apie kalnus – vietą, kur jautiesi laisvas, nepriklausomas, gyvas ir savotiškai saugus. Kaip sakė alpinistas Saulius Damulevičius, jei kas nors juos iš jo atimtų, vadinasi, atimtų džiaugsmą gyventi.

Vos prieš kelias dienas po kraupiai pasibaigusios ekspedicijos iš Pakistano namo pagaliau sugrįžo S.Damulevičius, kartu su juo – ir alpinisto Ernesto Markšaičio palaikai. Suvokti to, kas įvyko, rasti atsakymų į klausimus, kaip teigė S.Damulevičius, dar nepavyko.

"Galbūt pavyks vėl išvykus į kalnus", – sakė 30-metis vyras ir dar kartą pabrėžė, kad šis teroro aktas neturi nieko bendra su alpinizmu. Esą visi tai suprantantys alpinistai šią situaciją vertina būtent taip ir tokie dalykai jų aistros bei gyvenimo būdo taip lengvai nepakeis.

Kaip leido dienas iki žiauriosios šeštadienio nakties? Kokios mintys sukosi galvoje laukiant grįžimo namo? Kodėl taip traukia kalnai? Ar alpinistai tikrai pasveria visas rizikas ir nestokoja atsakomybės? Koks buvo E.Markšaitis ir už ką visi jį taip mėgo? Tai prabėgus porai dienų nuo akimirkos, kai kirto Lietuvos sieną, S.Damulevičius papasakojo "Vilniaus dienai".

– Per pastarąsias dienas patyrėte tiek, kiek veikiausiai gyvenime dar neteko. Pagaliau grįžote namo, tik vakar (pirmadienį – red. past.) į paskutinę kelionę palydėjote savo bičiulį, bendražygį E.Markšaitį. Ar nors kiek palengvėjo?

– Ne... Šiandien (antradienį – red. past.) tik pradėjau skaityti, kaip visas tas įvykis buvo pateiktas spaudoje. Ten būdami apie tai kalbėjomės tarpusavyje, o kas buvo rašoma, iš principo – kas nutiko, nes mūsų juk ten nebuvo, nematėme, nežinojome. Vyksta žudikų paieška, tyrimas, įdomu sužinoti, kaip seksis toliau. Ernesto ir mano daiktai tebėra ten. Tikiuosi, per savaitę dvi jie sugrįš. Svarbiausia buvo atgauti juos iš bazinės stovyklos. Baisu buvo, kad išvogs arba jie dings, bus sunaikinti. Palaikau ryšį ir su kitais ekspedicijos dalyviais. Viskas dar tokia besisukanti karuselė: tik vakar palaidojome, vos spėjau šiek tiek pabūti su šeima, užpuolė televizijos ir pan. Dar net nebuvo laiko ramiai apie viską pagalvoti.

– Praėjusią savaitę, kaip pats minėjote, teko miegoti ir lėktuve, ir mašinoje, o pabudęs tikėdavotės išvysti Nanga Parbato bazinės stovyklos vaizdus. Jau dvi naktis praleidote namie, ar jausmas vis dar tas pats? Ar sava aplinka jį pakeitė?

– Pakeitė, bet, sakyčiau, į tokią pusę, kurios nesitikėjau, – atsivėrė tuštuma. Dabar jau nebežinau, kur noriu atsibusti.

– Grįžkime į savaites iki nelaimės. Papasakokite, kaip leidote laiką, kuo užsiėmėte?

– Bazinėje stovykloje praleidome daugiau nei dvi savaites. Kai ten atėjome, buvo puikus oras, bet trūko aklimatizacijos. Pradėjome dirbti prie maršruto: sunešiojom virves, svorius, įkūrėme pirmą stovyklą. Tada prasidėjo blogo oro savaitė. Snigo gana smarkiai, vieną naktį kaip trinktelėjo kokį pusmetrį sniego. Ant kalno jo buvo dar daugiau. Porą dienų laukėm, kol nueis lavinos. Tada bėgom į pirmą stovyklą atkasti, ieškoti savo daiktų, palapinių, viskas buvo užversta sniegu. Ant Ernesto palapinės užkrito dar viena lavina. Jis manė, kad jau viskas baigėsi, pasistatė ją šiek tiek šone, o dalis atskilusios lavinos ir užvirto.

Iš dalies dėl to, kad negalavo, iš dalies ir dėl sulūžusios palapinės jam teko grįžti į bazinę stovyklą. Aš irgi sirgau, bet išgėręs vaistų pasijutau geriau ir nusprendžiau eiti į viršų. Irgi keistas dalykas, nes pats šiaip labai saugausi, kol visiškai nepagyju, niekur neinu ir kitiems patariu neiti, bet šįkart viskas buvo kitaip. Dar sakiau, kad nueisiu iki pirmos stovyklos, jei blogai jausiuos, grįšiu. Ir kaip tik būčiau grįžęs tą vakarą. Bet jaučiausi gerai ir kopėm į viršų.

– Nanga Parbatas – viena sudėtingiausių viršukalnių pasaulyje. Ernestas turėjo ketinimų tapti pirmuoju lietuviu, įveikusiu šį "kalną žudiką". Kokios buvo jūsų ambicijos, tikslai?

– Man tai būtų buvusi aukščiausia viršūnė. Iki šiol aukščiausiai esu įkopęs į dvi 7500 km viršūnes. Čia viskas keitėsi. Ekspedicinis stilius kitoks, reikėjo keisti batus, drabužius, prisiderinti įrangą, viską lengvinti. Vien pasiruošti šiai ekspedicijai buvo didelis iššūkis. Tai man buvo didelis šuolis į viršų ir tai labai motyvavo. O ir pati viršūnė – ji labai graži. Ateini – ir prieš tave didžiulė siena...

Man dar labai svarbi ir maršruto bei viršūnės estetika. Nanga Parbatas yra tokia kombinacija, kurią sunku kitur rasti. Ir visur tavęs laukia kabliukai: perlipti sieną, paskui klampoti sniego laukais, žinojome, kad tai reikalaus siaubingai daug energijos, paskui dar gana stačiai lipti kilometrą. Ir nuolat turi galvoti, kaip ką darysi.

Be abejo, visada smagu būti pirmam, padaryti ką nors, ko kitas nepadarė. Šitam kalne tikrai buvo galima tai padaryti, iki šiol į jį tėra įkopę vos trys šimtai žmonių. Tai kai ką pasako ir apie patį kalną, kad jis tikrai sudėtingas ir ne kiekvienam.

– Sakėte, kad kalnais jus dar vaikystėje užkrėtė tėvai. Kur ir ko su tėvais vykdavote į kalnus?

– Dažniausiai važiuodavome slidinėti ir sutikti Naujųjų metų. Kai buvau dvylikos, pirmą kartą išėjome į Aukštuosius Tatrus, perėjome kalnų masyvą. Tėvai tikrai neskatino, net gal, sakyčiau, nelabai norėjo, kad užsikabinčiau, bet mokantis universitete tai sugrįžo ir paskui jau nebepaleidau.

– Kada gimė mintis, kad norite tapti alpinistu?

– Mano tėvai, jų draugai, amžinatilsį krikštatėvis – visi vienaip ar kitaip susiję su kalnais. Nuo vaikystės, kiek skaičiau apie kalnus, girdėjau pasakojimų, apie alpinistus susidarė toks beveik tobulo žmogaus įvaizdis – drąsaus, draugiško, padedančio, stipraus. Eina dviese susirišę virve, ta draugystė, komandos dvasia, grįžta namo, pasakoja nuotykius. Ir atrodė, jei noriu būti geras žmogus, turiu tai pabandyti, galbūt taip įgauti tų gerų savybių, apie kurias girdėjau iš kitų.

– Klausimas banalus, bet kas jums yra kalnai? Ir dėl ko traukia į juos grįžti?

– Ten yra viskas. Ta pati estetika – daug fotografuoju, kad galėčiau parodyti kitiems. Savęs išbandymas, savęs, aplinkos, stichijos pažinimas, gebėjimas iškęsti sunkumus. Bet kai ateina palengvėjimas, tai irgi kelia malonumą.

Nuo mažens pagrindinė vertybė buvo laisvė, daryti tai, ką nori, kaip nors kitaip, savaip. Ir kalnuose tu tai visada gali, turi visišką laisvę. Nanga Parbatas – čia jau aukšto lygio alpinizmas. O kalnai gali pasiūlyti viską: eiti takeliu, fotografuoti gėlytes, grožėtis vaizdais, gali pasiimti virvę, batelius ir lipti Kroatijoj ant sienos saulei kepinant, paskui išsimaudyti jūroje be jokio pavojaus. Galima lipti ledu, į viršūnes, į labai aukštas viršūnes. Alpinizmas, apie kurį kalbame, yra žiauresnis, čia klaidos kaina kur kas didesnė.

– Kokio pasirengimo reikalauja šis sportas? Alpinistai treniruojasi kasdien ar tik ruošdamiesi ekspedicijai?

– Labai individualiai. Vieni juokaudami sako, kad treniruojasi tik silpni, kitiems tai yra gyvenimo būdas. Aš į viską žiūriu kaip į treniruotę. Stengiuosi sportuoti kuo įvairiau, visąlaik palaikyti tam tikrą organizmo fizinę būklę. Profesionalūs alpinistai, jei dalyvauja dviejose ekspedicijose per metus, ruošiasi nuolat. Prisideriname viską: maratono programą – ištvermei, laipiojimo – raumenims stiprinti ir t. t. Džiaugiamės, kai kas nors paprašo užnešti sofą į penktą aukštą, nes tai irgi treniruotė. (Šypsosi.)

– O slidinėjimui laiko dar randate?

– Poliarinėse ekspedicijose, kurios man taip pat patinka ir net porą kartų teko būti, yra slidžių alpinizmas. Beveik visą dieną su slidėmis lipi į viršų, kartais tenka ir alpinistinę įrangą panaudoti, o paskui leidiesi žemyn kaip su kalnų slidėmis. Tik darai tai su 20 kg kuprine. Taigi slidžių nepaliekame.

– Ar alpinistai turi kokių nors prietarų, ritualų? Filme "Into Thin Air" (apie ekspediciją į Everestą) teko girdėti frazę, kad pasiekęs viršūnę pamatai Dievo veidą. Kaip reikėtų interpretuoti šitą frazę?

– Manau, kiekvienas ką nors turi. Anksčiau, kai dar kalnų tiek nepažinojau, turėjau daugiau prietarų. Iš principo pats turi viską jausti. Kaip sakome, eiti į kalnus yra kiekvieno sprendimas. Ir pats turi pasakyti, ar esi pasiruošęs, ar nori tądien lipti, ar nenori, ar nori leistis žemyn. Tai labai svarbu. Kartais būna ta vidinė nuojauta, kurios paaiškinti negali. O kartais atvirkščiai, jauti tarsi vidinį palaikymą, net atrodo, kad su tavimi kas nors eina, nors eini vienas.

Tokiame aukštyje haliucinacijų būna rimtesnių, nors man nepasitaikė. Pavyzdžiui, prieš 60 metų Nanga Parbatą pirmasis įveikęs austras Hermannas Buhlis viršūnę pasiekė vienas. Jo partneriai apsisuko ir grįžo, o jis toliau kopė. Visą naktį praleido nenusileidęs į palapinę daugiau nei 8 km aukštyje. Visi stebėjosi, kaip jis išgyveno. Nusileidęs pasakojo, kad visą laiką buvo su draugu. Iki pat tos akimirkos, kol nusileido ir įkvėpė daugiau oro, jis nesuprato, kad buvo vienas.

Nežinau, kaip dėl Dievo, labiau tikiu žmogumi. Užkopęs į tas aukštas viršūnes beveik matai kosmoso ribą: šviesą, ateinančią nuo žemės, ir tamsumą – iš viršaus. Tai susilieja, matai, kad Žemė apvali. Tas jausmas tikrai ypatingas. Yra kažkas, matyt, dėl to ir grįžtame. Nežinau, ar Dievo veidą, ar paties kalno veidą ten pamatai. Nes būtent į kalną daugelis kreipiamės kaip į gyvą būtybę, eidami su juo kalbamės, kad jis priimtų, būtų nuolankus ir paleistų.

– Minėjote, kad šis įvykis Pakistane neturi nieko bendra su alpinizmu ir tai suprantančių alpinistų negali sustabdyti toliau siekti savo svajonių bei tikslų. Tai pasakykit, kas sustabdo?

– Būna, atbaido nelaimingi atsitikimai. Kartais alpinizmas susijęs su gyvenimo etapais, atsiranda šeima, galbūt tai pakoreguoja, darbai, finansai ir panašiai. Kartais tiesiog pereinama prie kitų pomėgių – slidinėjimo, dviračių sporto, bėgimo. Galbūt paskui vėl prie to grįžtama. Ta liga susirgus išgyti sunku.

Žinome, kad kalnai pavojingi ir kad nuo mūsų sprendimų bei rizikos pasirinkimo laipsnio priklauso, ar kelionė bus sėkminga.

– Ar alpinistai įvertina visas rizikas? Ar sėkmę ištrūkti iš pražūties gniaužtų vertinate kaip ženklą, kad galbūt reikėtų pristabdyti, sumažinti tempą? Ar vis dėlto daugelis to nepaiso?

– Alpinizmas labai siejamas su pavojais. Alpinistai vadinami adrenalino fanatikais. Man išvis keistas tas posakis, nes alpinistai pripratę prie aukščio. Adrenalinas, kaip ir kiekvienam žmogui, išsiskiria tik tada, kai yra ypatinga situacija pačiam organizmui, – tai fiziologinė reakcija į pavojų. Jis padeda išgyventi. Ir tai nutinka tik tada, kai krenti, kai praskrenda pro galvą akmuo, o tokie atvejai būna gana reti. Turi būti kuo labiau susikoncentravęs ir kuo labiau atpalaidavęs kūną. Nes jei raumenys visą laiką įtempti, iškart vargsti.

Alpinistus vadina mirtininkais, rizikuojančiais savo gyvybe. Jei grįžta, gerai, jei ne, taip jiems ir reikėjo. Čia, ant žemės, mūsų laukia tie patys pavojai. Tavo didelė mašina ar namas tavęs neapsaugos. Avarijų įvyksta kasdien, žmonės suserga, kyla gaisrai ir panašiai. Sakyčiau, žmonės turi susikūrę saugumo iliuziją ir apie tuos pavojus nesusimąsto.

O būdamas ten, jei lipi sudėtingu maršrutu, visąlaik apie tai galvoji, žinai, kad esi rizikos zonoje, stengiesi numatyti, aktyviai priešiniesi rizikingam įvykiui. Manau, kalnuose ir atsiranda mirties bei gyvenimo pusiausvyra. Čia atrodo, kad mirties nėra, kol tai įvyksta. Ten tu žinai, kad mirsi. Ten nėra tokio klausimo. Tiesiog žinai, kad žmogus mirtingas. Lipant į aukštus kalnus, organizmas 6 km aukštyje jau taip nebefunkcionuoja, žaizdos negyja, jei atsisėsi ant sniego ir užmigsi – mirsi. Nuolat turi ką nors daryti, kad būtum gyvas. Gal tai ir palaiko norą vykti į kalnus, nes ten visą laiką jautiesi gyvas.

– Su Ernestu patys artimiausi draugai nebuvote, tačiau nemažai bendravote. Kalbinti jį pažinoję alpinistai beveik sutartinai pabrėžė jo charizmą. Koks jums buvo Ernestas ir už ką visi jį taip mėgo ir mylėjo?

– Ernestas, viena vertus, buvo labai tvirtas, kietos nuomonės. Gindavo ją iki nukritimo. Aš irgi turiu tvirtą nuomonę, bet jau kartais vengdavau debatų su juo, nes galėdavome kalbėti apie tą patį ir vis tiek nė vienas nepasiduos. (Šypsosi.) Aišku, jis labai domėjosi alpinizmu, pasaulio naujienomis, jo nuomonė buvo pagrįsta.

Kita vertus – draugiškas, besidomintis kitais, bendraujantis. Iš kur jis žinojo tiek anekdotų, ir dabar nesuprantu. Galėdavo visą vakarą juos pasakoti, ir vis nauji, negirdėti. Susirinkdavom bazinėj stovykloj prie stalo, ir taip būdavo linksma, bet jei būdavo Ernestas, tai klegėdavo visa virtuvė.

Manau, jis buvo realistas. Suprato pavojus, į juos drąsiai ėjo, buvo netekęs savo partnerių, užgrūdintas. Bet jis visąlaik ramiai į tai žiūrėjo. Ir mes po laidotuvių su draugais kalbėjome, kad mūsų žliumbiančių jis tikrai nenorėtų matyti, tad geriau pakelkim taurelę, palikim lašą jam ir šypsodamiesi prisiminkim.

– Kaip manote, ar kada nors ryšitės grįžti į Nanga Parbatą?

– Labai norėčiau. Nepatrauksi tų viršūnių iš Pakistano. Žinoma, ruošiantis ten dar kartą reikės gerai viską apgalvoti, ypač saugumo klausimą. Bet toks planas ar bent noras yra. Dar būdami ten visi nutarėme, kad kitąmet reiktų sugrįžti ir pastatyti atminimo lentą ar paminklą.

– Dėl šios ekspedicijos metėte darbus, tai dabar esate visiškai laisvas. Ką veiksite?

– Šiek tiek pailsėsiu, o paskui gal jau vėl kur nors vyksiu. Ernestas po šios ekspedicijos planavo kopti į K2, aš turėjau savų planų ir jie išliko. Ten, kur planuoju, bet dar neatskleisiu, yra mano geri draugai, gražios viršūnės, gal ten rasiu atsakymus į klausimus ir užpildysiu tą tuštumą.

– Turite viršūnę, kurią svajojate įveikti?

– Turiu jų visą sąrašą. (Šypsosi.)