Šiemet švenčiame Vilniaus miesto tarybos 20-metį. Ar vilniečiai dar pamena pirmąją tarybą, kartą per savaitę tiektą karštą vandenį ir drastiškai keltus mokesčius?

Meras – samdomas darbuotojas

Kokia buvo pirmoji Vilniaus miesto taryba, su kokiais iššūkiais jai teko susidurti? Ar atkūrus nepriklausomybę šią valdžią mylėjo vilniečiai, o gal atvirkščiai? Kiek mes ūgtelėjome per šiuos 20 metų, o gal pagedome – "Vilniaus diena" teiravosi pirmojo Vilniaus miesto tarybos pirmininko Arūno Grumado.

– 1990-aisiais buvo surengti pirmieji nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimai. Kokiu principu tuo metu asmenys buvo išrinkti į pirmą Vilniaus miesto tarybą?

– Mūsų pirmoje taryboje buvo 89 nariai. Visi išrinkti vienmandatėse apygardose. Teoriškai turėjo būti 100 narių, bet ne visoms apygardoms pavyko atstovus išrinkti. Mat reikėdavo, kad apygardoje į rinkimus ateitų mažiausiai 50 proc. visų rinkėjų.

To nepavyko pasiekti studentų miestelio trijose apygardose ir Vilniaus pakraščiuose. Nėjo balsuoti studentai ir lenkakalbiai žmonės. Separatistiniais centrais buvo Šalčininkų ir Vilniaus rajonai, kuriuose gyveno lenkų tautybės žmonės. Jie kalbėjo apie autonomiją, net atsiskyrimą nuo Lietuvos, todėl balsuoti nėjo.

– Minėjote, kad tuo metu egzistavo trys politinės jėgos: sąjūdiečiai, komunistai ir jedinstvininkai. Kuri politinė jėga sudarė daugumą miesto taryboje?

– Sąjūdžio persvara buvo gana didelė, jie ir buvo dauguma, tačiau tokios kaip valdančiosios koalicijos tuo metu nereikėjo. Pirmoji miesto taryba buvo idealistinė: jokių partinių ar ekonominių interesų. Juk tuo metu nebuvo nei stambių bendrovių, nei politinių partijų. Jos susikūrė tik 1992 m.

– Taryba rinko pirmininką, o mero pareigos prilygo šių dienų savivaldybės administracijos direktoriaus pareigoms. Jis vykdydavo tarybos priimtus sprendimus. Tačiau meras būdavo ne renkamas, o samdomas. Mes skelbdavome viešą konkursą mero pareigoms užimti, nes manėme, kad tai – teisingiausias, racionaliausias būdas. Konkurse galėjo dalyvauti vadovavimo patirtį ūkio srityje bei miesto viziją turintys asmenys.

Sistema galiojo iki 1995 m., iki naujo Savivaldos įstatymo. Vokiečiai tokį samdomo mero modelį iki šiol išlaikė. Per konkursą jie pasišaukia žinomus, kompetentingus vadybininkus iš viso krašto. Šie vienoje savivaldybėje dirba tol, kol jų neperperka koks nors kitas miestas.

– Vilniaus miesto taryba savivaldos instituciją, jos funkcijas turėjo sukurti nuo nulio? Ko ėmėtės pirmiausia?

– Įsivaizduokite, nebuvo nieko, net pačios savivaldybės nebuvo. Juk sovietmečiu Vilnių sudarė keturios savivaldybės ir penktoji buvo bendra Vilniaus miesto. Iki tol sostinė buvo suskirstyta į keturis rajonus: Spalio, Lenino, Tarybų ir Naujosios Vilnios. Kiekviename jų buvo atskiri politiniai organai, atskiros komunalines paslaugas teikiančios įmonės.

Atkūrus nepriklausomybę, įstatymu visos keturios savivaldybės buvo suklijuotos į vieną, todėl reikėjo perdaryti visas valdymo gijas. Tačiau tais laikais gauti patirties buvo sudėtinga, išvažiuoti 1990-aisiais į užsienį negalėjome, nes sienas kontroliavo sovietų armijos kariuomenė, reikėjo vizos, kitų dokumentų, kurie buvo išduodami tik Maskvoje. Juk Lietuvoje iki 1992 m. pabaigos nebuvo jokių ambasadų.

Dėl to patirties, idėjų sėmėmės iš knygų. Daugiausia žiūrėjome skandinaviškus modelius. Pasirinkimas labai subjektyvus. Tiesiog tuo metu skandinavai atrodė labai garbingai. Be to, apie juos buvo galima rasti daugiausia informacijos. Kai kurias idėjas patys sugalvojome, pavyzdžiui, seniūnijas.

Seniūnija turėjo labai daug funkcijų. Jos vykdė butų privatizaciją, per jas ėjo visas aptarnavimas ir tik vėliau seniūnijoms palikome valdymą, o gamybinę funkciją perdavėme butų valdyboms, kurios dabar vadinamos namus administruojančiomis bendrovėmis.

Be to, nors nebuvo lėšų miesto plėtrai, negalėjome imtis jokių investicinių projektų, miesto ateities viziją kūrėme. Planavome, kad reikia Šiaurės miestelį paversti nauju miesto plėtros tašku, viešos paskirties. Viskas dar iki Artūro Zuoko buvo padaryta, o jis paskui tik supaišė, kur koks namas turi būti. Taip pat rengėme aplinkkelių projektus. Pavyzdžiui, dabar tiesiamų pietinio ir vakarinio aplinkkelių vietos identiškai sutampa su mūsų suplanuotomis.

– Kokių sovietinių funkcijų savivaldybei teko atsisakyti?

– Kai kurie dalykai, kurie šiandien yra savaime suprantami, anais laikais buvo naujovė. Pavyzdžiui, kad savivaldybė gyventojams nedotuoja jokių komunalinių paslaugų, o gyventojai – moka mokesčius. Mūsų visuomenei ši žinia anais laikais sukėlė šoką, todėl jiems dvejus metus už dalį paslaugų dar sumokėdavo valdžia. Sąlygos buvo sunkios: ekonominė blokada, metinis biudžetas nė 150 mln. litų nesiekė. Teko griebtis įvairių taupymo būdų.

Pavyzdžiui, žiemą Vilnius buvo nešildomas. Vidutinė temperatūra bute siekdavo apie 14–16 laipsnių šilumos. Šiltas vanduo būdavo tiekiamas kartą per savaitę pagal grafiką, rajonais. Visi žinojo, kada pas ką bus šilto vandens. Ir taip gyvenome porą metų, kol patys žmonės nepradėjo už komunalines paslaugas mokėti. O tuo metu gyventojai buvo labai nemokūs, nors, palyginti su dabartiniais mokesčiais, anie buvo labai juokingi: litas ar pusantro per mėnesį.

– Tačiau sovietmečiu valdžia ne tik komunalines paslaugas dotavo, bet skirstė ir butus, ir automobilius? Kaip gyventojai sureagavo į šio reiškinio nunykimą?

– Negalėjome ir šio proceso iš karto nutraukti. Juk žmonės stovėjo dėl butų eilėse, todėl, kol vyko statybos, juos dalijome. Tik automobilių neskirstėme, didžiąją dalį nukreipėme policijai, kitus kaip paramą skyrėme žmonėms, turintiems negalią.

Atsiradus rinkai, nebebuvo prasmės dalyti talonų ir televizoriams ar kitoms prekėms. Jų privežė į parduotuves – kiek tik nori. Tačiau šis pokytis žmonėms pasirodė nepriimtinas. Jie buvo pratę nieko neturėti, bet vienodai. Kai atsirado įvairių prekių, paaiškėjo, kad didžioji dalis žmonių negali jų įsigyti.

Išliko tik socialiniai butai. Tuo metu negalėjome privatizuoti avariniuose pastatuose esančių ar grąžintinų savininkams butų. Tie butai ir tapo rezervu.

– Kaip pavyko miestui iš skurdaus biudžeto išlaikyti tiek daug funkcijų, kurios reikalauja milijoninių lėšų: tiekti komunalines paslaugas, remti viešąjį transportą, teikti socialinę paramą?

– Teko kelti mokesčius. Per tuos metus viskas brango katastrofiškai. Ne procentais, o kartais. Infliacija buvo matuojama šimtais procentų. Tačiau mažesniu tempu kilo būtinųjų paslaugų kainos: vandens, šildymo, viešojo transporto, nes jos buvo kontroliuojamos.

Kai pirmą kartą pakėlėme viešojo transporto bilietų kainas – apskritai buvo šokas. Tačiau reikėjo autobusų ir troleibusų parkams išgyventi, darbuotojams – mokėti algas. Vis dėlto derėtų pabrėžti, kad, palyginti su Varšuva, pas mus viešojo transporto bilietai visą laiką buvo kelis kartus pigesni.

– Minėjote, kad taryboje nebuvo interesų, tačiau teko girdėti, jog po poros metų, 1993 m., būtent dėl politinių intrigų jus oponentai išstūmė iš pirmininko posto.

– Manęs neišstūmė, aš pats atsistatydinau. Galiu vadovauti tol, kol mano nuomonė sutampa su daugumos nuomone pagrindiniais klausimais. Mano nuostata buvo tokia tada, ji išliko ir dabar.

Iš privatizacijos chaoso susikūrus verslui ir atsiradus politinėms partijoms, jų bendradarbiavimas tapo glaudus. Dėl to kilo įvairios interesų kovos. Taryboje greitai susiformavo frakcijos politinių partijų pagrindu. Kaip tik tuo metu planavome įgyvendinti daug reformų ir staiga paaiškėjo, kad jų įgyvendinti neįmanoma. Susidarė kritinė masė oponentų, iškilo Nepriklausomybės partija, prie jos prisijungė dalis pavienių tarybos narių. Laikas buvo sunkus: žmonių nepasitenkinimas valdžia išaugo, o tarybos vienybė subyrėjo.

Pavyzdžiui, iškilo klausimas, kad reikia kelti viešojo transporto bilietų kainas. Oponentai tikino, kad kainų kelti negalima. Jiems nesvarbu, kad nepakėlus kainų jau kitą dieną tas transportas apskritai nebevažiuos, nes miestas neturi iš ko parkams mokėti. Atsirado populistai, kurie greitai ėmė vadovauti tarybai, o aš atsistatydinęs likau vienu iš tarybos narių.