Iki 1940 m., kai įvažiavo sovietų tankas, mieste vertėsi kaip kas išmano, Vilniuje vyravo baisus skurdas, tačiau vietos valdžia sugebėjo su juo susidoroti. Netrukus į miestą viena po kitos įsiveržė okupacijos, nacionalizacija, tremtis ir baimė...

Išsprendė maisto problemą

1940 m. formuojant naują 12 asmenų miesto tarybą į ją buvo skiriami įvairių tautybių asmenys. Jos nariais tapo 4 lietuviai, 3 lenkai, 2 žydai ir gudas.

Miesto burmistru liko Konstantinas Stašys, viceburmistru – Alfonsas Pimpė.

Vilniaus savivaldybėje pirmiausia pertvarkyti kadrai: skyrių viršininkais buvo paskirti lietuviai, dirbti atėjo nemažai vietos lietuvių, gerai žinojusių miesto problemas.

Miesto valdybai teko sunkus uždavinys: po keturiasdešimties sovietų okupacijos dienų miesto būklė buvo apverktina, maisto ir degalų atsargos iššluotos, transportas, ūkinės ir finansinės įstaigos sunaikintos, valiuta ir auksas pagrobti.

Reikėjo pamaitinti miestiečius, atkurti pramonę, viešąją tvarką. Jau pirmomis dienomis lietuviškoji administracija visos Lietuvos padedama ėmėsi priemonių padėčiai taisyti. Į Vilnių pajudėjo maisto gurguolės, bendrovės "Pienocentras", "Maistas", "Lietūkis", "Rūta", "Sodyba" ir atidarė parduotuves. Lapkričio 6 d. įvestos maisto kortelės, o jau mėnesio pabaigoje, kaip rašė to meto spauda, maisto problema buvo įveikta. Išnyko eilės, liko tik cukraus, riebalų ir druskos kortelės.

Darbo užteko visiems

Vaclovas Zagorskis rašė: "Kioskuose yra daug gerų lietuviškų poperosų, "Maiste" – lentynose puikiausios mėsos, "Pienocentre" – krūvos sviesto, sūrių, kiaušinių." Visa bėda, kad miestiečiai neturėjo litų, tik beverčių zlotų. Tad mieste vyko pusiau legali prekyba. Apylinkių valstiečiai su maisto produktais važinėdavo miesto gatvėmis, pavartėse kiaulieną, bulves, miltus keitė į stalus, fotelius, krėslus.

Miesto valdžia pasirūpino bedarbiais. 1939 m. gruodžio pradžioje Vilniuje įsiregistravo 100 tūkst. bedarbių, o 1940 m. balandžio 26 d. lenkiškas laikraštis "Nowe słowo" pranešė, kad visi darbo biržoje įsiregistravę asmenys gavo darbą.

Lietuviškų užrašų problema

Pareikalauta, kad visos iškabos mieste būtų rašomos tik valstybine – lietuvių – kalba. Nemažai miestiečių lietuviškai mokėjo prastai, todėl iškabose mirgėdavo klaidos. Humoristinis leidinys "Kuntaplis" 1940 m. žinutėje "Naujos pajamos" rašė: "Vilniaus miesto burmistras grįžęs iš kelionės po Latviją (ten gyveno žmonos tėvai) tuoj nubaudė visą eilę prekybininkų ir firmų už tai, kad jų iškabose buvo daugiau klaidų nei savivaldybės raštuose."

Pasirūpinta viešąja tvarka. 1940 m. pirmomis balandžio dienomis įvairiose miesto dalyse patikrinti viešnamiai, sulaikyta nemažai jų lankytojų, kitų įtartinų asmenų. Pagauti nusikaltėliai ir elgetos išsiųsti į darbo stovyklą. Nuo 1940 m. organizuoti darbai prie Turniškių elektrinės. Magistratas rūpinosi miesto viešuoju transportu, vandentiekiu, gatvių apšvietimu. Numatyta dalį gatvių asfaltuoti, dalį iškloti betono plokštėmis, klinkeriu. Daugumą gatvių numatyta išgrįsti akmenimis, jų paviršius turėjo siekti 1,87 mln. kv. m. Deja, šių planų dėl sovietų okupacijos įgyvendinti nepavyko.

1940 m. birželį juodojoje rinkoje išaugo dolerio, markės kursas. Iš parduotuvių lentynų miestiečiai šluote šlavė prekes, ėmė trūkti cukraus, mėsos, net pieno. Spekuliantai kaupė atsargas. Mėgindama stabilizuoti padėtį miesto valdžia nurodė, kad perkantys manufaktūrą, o nuo rugpjūčio pradžios – ir galanteriją, privalėjo pateikti pasą, o pardavėjas – į sąskaitą įrašyti paso numerį.

Vėl sovietų tankai

Netrukus Maskva Lietuvą apkaltino nedraugingumu, sovietų karių grobimu, žudymu ir pateikė ultimatumą. 1940 m. birželio 16 d. Vilniuje vėl pasirodė sovietų tankai.

Iš miesto savivaldybės išvyti nelojalūs, nors ir kompetentingi tarnautojai pakeisti ištikimais, mažaraščiais, nekompetentingais darbuotojais. Birželio 28 d. K.Stašys buvo nušalintas, Vilniaus burmistru paskirtas Antanas Krutulys, o liepą – Jonas Kęstutis Drūtas. 1940 m. lapkričio 12 d. paskelbtas įsakas dėl vykdomųjų komitetų sudarymo.Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku tapo A.Kazanavičius.

Tą patį mėnesį A. Kazanavičių pakeitė Juozas Vitas, vykdomojo komiteto nariais paskirti Povilas Baltuška ir Davidas Bajkovas.

Remiantis Liaudies seimo 1940 m. liepos 23 d. dekretu Vilniuje prasidėjo nacionalizacija. Nacionalizuotiems namams, transporto, prekybos ir paslaugų įmonėms valdyti prie Vykdomojo komiteto sudaryta Butų ūkio valdyba.

Senieji savininkai iš butų iškeldinti arba varyti į pagalbines patalpas.

Tremtis ir naciai

Miestiečius kaustė nuolatinė baimė, vyko areštai, 1941 m. birželį prasidėjo masiniai trėmimai. Sovietinio genocido auka tapo ir burmistras K.Stašys. Jis 1941 m. areštuotas išvežtas į Barnaulą (Altajaus krašte), apkaltintas "antitarybine nacionalistine agitacija ir žvalgybine veikla prieš TSRS", nuteistas ir viename iš Vorkutos lagerių sušaudytas.

1941 m. birželio 22 d. naciai, pradėję Sovietų Sąjungos puolimą, subombardavo Vilniaus aerodromą Kirtimuose. Birželio 23 d. prasidėjo Lietuvių aktyvistų sukilimas, sovietai paniškai traukėsi. Aktyvistai sudarė Laikinąjį Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą. Jo pirmininku paskirtas Stepono Batoro universiteto docentas Stasys Žakevičius-Žymantas. Komitetas turėjo vykdyti miesto valdžios funkcijas. Senieji valdininkai, tarnautojai, policininkai paraginti eiti savo pareigas. Birželio 24 d. į miestą įžengę vokiečiai Laikinąjį komitetą pripažino, jis ėmėsi Vilniaus apygardoje organizuoti lietuvišką administraciją. Tačiau vokiečiams pradėjus masiškai naikinti vilniečius 1941 m. rugsėjo 3 d. komitetas komendantui pulkininkui Zehnfenigiui laišku pranešė veiklą nutraukiantis.

A Hitlerio 1941 m. liepos 17 d. dekretu suformuotas komisariatas "Ostland", vadovu paskirtas Heinrichas Lohse. Vilniaus kraštas padalytas į dvi generalines apygardas. Miesto savivaldos šefu paskirtas Stasys Žakevičius, burmistru – pulkininkas Karolis Dabulevičius.

Miestas skęsta skurde

Miesto administracijos įtaka vokiečių okupacijos metais Vilniaus gyvenimui buvo minimali. Tvarką mieste prižiūrėjo vokiečiai.

1941 m. liepą įvestos maisto, aprangos ir avalynės kortelės. Miestas turėjo badu išmirti, tačiau neišmirė. Miestiečius gelbėjo maisto kontrabandininkų apsukrumas, drąsa, moterys, dirbančios vokiečių įmonėse, specialiose prie apatinių prisiūtose kišenėse, nepaisydamos gresiančios mirties bausmės, nešė sviestą, kiaulieną. Rizikavo apylinkių ūkininkai veždami maisto produktus į turgavietes, rizikavo ir miestiečiai jose apsipirkdami. Muilą miestiečiai virė namie, skalbinius skalbė su pelenais, kavą virė iš cikorijų ir gilių, gėrė morkų ar žolelių arbatą. Mieste plito "auksarankių" pagamintos maisto kortelės.

Net ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis miestas buvo tvarkomas. Buvo remontuojami gatvių grindiniai, šaligatviai, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, pašalinti karo sugriauti namai.

Antroji sovietinė okupacija

1944 m. frontui priartėjus Vilnius paties fiurerio įsakymu turėjo būti ginamas iki paskutinio kraujo lašo. Gynybai sukaupta 17 tūkst. karių, 40 tankų, 270 pabūklų. Prieš apsuptą miestą Stalinas metė I.Černiachovskio vadovaujamą armiją – 254 tūkst. karių, 2,6 tūkst. pabūklų, 700 tankų, 1,8 tūkst. lėktuvų. Po atkaklių mūšių vokiečiai, netekę 14 tūkst. karių, iš miesto pasitraukė. Liepos 13 d. pavakarę kautynės miesto gatvėse baigėsi. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija.

Liepos 14 d. LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu sudarytas Vilniaus miesto vykdomasis komitetas. Per pirmuosius pokario metus net tris kartus keitėsi jo vadovybė.

Magistrato pastatas Dominikonų ir Vilniaus gatvių kampe po sovietų aviacijos atakų buvo išdegęs, tad miesto valdžiai atiduoti buvę Pirklių klubo rūmai Gediminio pr. 35 / 1. 1947 m. pagal architekto Vladislovo Mikučianio projektą rūmai pertvarkyti ir į juos įsikėlęs miesto Vykdomasis komitetas čia dirbo iki 1990-ųjų.

Taryba neturėjo teisių

1948 m. sausio 18 d. įvyko pirmieji miesto tarybų "rinkimai", jiems buvo numatytos atstovavimo normos: vienas atstovas 1 tūkst. gyventojų į Miesto vykdomąjį komitetą ir vienas atstovas 500 gyventojų į rajonų vykdomuosius komitetus, kuriems tam tikrose srityse buvo leista veikti savarankiškai.

Gamyklose rengtuose mitinguose kelti kompartijos komiteto aprobuoti kandidatai. Kaip įprasta, vienoje iš apylinkių kandidatu į miesto tarybą buvo siūloma "visų tautų tėvo ir mokytojo" Stalino kandidatūra. Aišku, paskui "dėl užimtumo" jis šios garbės atsisakydavo.

Gausėjant gyventojų išaugo ir Vilniaus DŽDT tarybos deputatų skaičius: 1959 m. į miesto tarybą išrinkta 830 deputatų. Taryboje pagausėjo darbininkų.

Tačiau iš tikrųjų miestą valdė ne taryba, o komunistų partijos Vilniaus komitetas. 1969 m. Miesto vykdomojo komiteto pirmininku tapo Vytautas Sakalauskas ir pareigas ėjo iki 1974 m., kol tapo LKP Vilniaus komiteto sekretoriaus pirmuoju pavaduotoju. 1983 m. pastačius naujus LKP Centro komiteto rūmus Lenino (dabar Gedimino) pr. 11 Miesto vykdomasis komitetas įsikėlė į tuščias patalpas. Paskutiniuoju sovietinio Miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo Algirdas Anatolijus Vileikis.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".