Tapę burmistrais ar tarėjais vilniečiai rūpinosi savo interesais, naudojosi valdžios teikiamomis galimybėmis. Be to, naujiems miestiečiams patekti į valdžią buvo be galo sunku.
Savarankiškesnis už kitus
Po vaito Mato Boržymovskio mirties 1610 m. valdovas, nepasiklausęs magistrato, atsižvelgdamas į velionio nuopelnus, Vilniaus vaitu patvirtino jo žentą kilmingąjį Aleksandrą Chaleckį. Magistratas, pajutęs, kad vaito pareigybė gali pereiti į bajorų (o ne miestiečių) rankas ir tapti paveldima, sprendimui pasipriešino.
A.Chaleckis buvo priverstas vaito pareigų atsisakyti. Tokio miesto teisių pažeidimo paskatintas magistratas 1610 m. išsikovojo teisę rinkti kandidatus į vaito pareigybę ir saugodamasis pašalinių, ne Vilniaus miestiečių, kandidatus paprastai siūlydavo iš saviškių: burmistrus, tarėjus ar suolininkus, nors šiems galimybių beveik nelikdavo. Vieną iš pasiūlytų kandidatų valdovas paskirdavo vaitu. Šiuo požiūriu Vilnius buvo savarankiškesnis už kitus LDK ar Lenkijos miestus.
Paskirtasis vaitas iškilmingai prisiekdavo, ceremonijoje dalyvaudavo pareigas einantys Vilniaus burmistrai, magistrato tarėjai, vaivada arba jo pavaduotojas pavaivadis. Vaitas prisiekdavo nepažeisti miestui duotų privilegijų, dekretų ir kitų nuostatų, visus miestiečius ir svečius, neatsižvelgdamas į tautybę, kilmę ir turtinę padėtį, vienodai teisti, neskriausti našlaičių ir našlių.
Vaitai – savi ir atvykėliai
Vaitų kilmės geografija gana plati. Be Vilniuje gimusių ir augusių, buvo nemažai atvykėlių. Pauliaus Boimo senelis buvo vengras, o jis pats atvyko iš Lvovo, kur jo tėvas taip pat ėjo vaito pareigas. Baltramiejus Cynakis buvo kilęs iš Lukos respublikos Italijoje, Andriaus Gierkevičiaus tėvas laikrodininkas Johanas Gierkė (Gierkevičius) – atvykėlis iš Vokietijos. Juozas Petravičius, Augustinas Rotundas Mieleskis ir Jonas Kazimieras Leškevičius – lenkai, Stepono Morozo tėvai – atvykėliai iš Maskvos.
Visi, be išimties, Vilniaus vaitai buvo ne tik turtingi, bet ir išprusę asmenys. B.Cynakis, A.Gierkevičius ir N.Pšemeneckis buvo stambūs pirkliai ir bankininkai. Nagrinėti baudžiamosioms ir civilinėms byloms, administruoti miestiečių ir miesto ūkiui, kontroliuoti amatams ir prekybai reikėjo gero pasirengimo ir išsilavinimo.
Nemažai jų buvo gerai susipažinę ne tik su Magdeburgo ir Lietuvos teise, bet ir su gretimų šalių teisynais, kai kurie – ir su Romos teise. Savo išsilavinimu iš kitų išsiskyrė P.Boimas, kuris buvo baigęs Krokuvos universitetą ir gavęs filosofijos ir medicinos daktaro laipsnį, gydė aukščiausius LDK didikus, bei medicinos ir filosofijos daktaras Stanislovas Sabina, Vilniaus pinigų kalyklos administratorius.
Net ir tapę vaitais jie toliau vertėsi savo amatu, teikė teisines paslaugas, gydė, per tarpininkus prekiavo, už palūkanas skolino pinigus. Po studijų Vitenbergo, Paduvos ir Feraros universitetuose įgytą teisės daktaro laipsnį turėjo A.Rotundas Mieleskis.
XVI a. antroje pusėje jam buvo patikėta taisyti Lietuvos Statutą. Universitetinį išsilavinimą turėjo ir Aleksandras Chaleckis. Vilniaus universitete studijavo ir, atrodo, laisvųjų menų magistro laipsnį gavo Steponas Morozas. Vilniaus ir Krokuvos universitetuose tikriausiai studijavo Juozapas Petravičius. Galbūt Vilniaus universitetą baigė lietuvių kilmės vaitas Steponas Karolis Bilinskis, kilęs iš senos Ragaišių giminės. Puikų jo išsilavinimą liudija asmeninė apie 80 tomų teisės veikalų biblioteka.
Burmistras 32 metus
A.Ragauskas studijoje apie valdančią Vilniaus aukštuomenę nurodo, kad 1662–1702 m. valdė 47 burmistrai, iki mirties pareigas jie ėjo vidutiniškai po 13 metų. Mažiausiai, vos metus, burmistru išbuvo Stanislovas Rebertas ir Liudvikas Šperkovičius, daugiausia – net 32 metus – Samuelis Šycikas-Zaleskis. Jei skaičiuotume, kad vidutinė burmistravimo trukmė – 13–15 metų, išeitų, kad per šimtmetį Vilniuje burmistrais galėjo pabūti apie 80–85 asmenys. Taigi nuo to laiko, kai buvo suteiktos Magdeburgo teisės, iki kol XIX a. buvo panaikinta pareigybė, Vilniuje galėjo šeimininkauti kone 350 burmistrų.
Naujiems miestiečiams patekti į miesto valdžią buvo be galo sunku. Magistrate "susėsdavo" artimi giminės, kartais tėvai, vaikai ir net vaikaičiai iš patricinių, pačių turtingiausių ir įtakingiausių miestiečių, šeimų. XVII a. antroje pusėje Vilniaus burmistrais buvo net keturi Ogurcevičiai: Mikalojus (mirė prieš 1690 m.), jo sūnus Jonas (mirė po 1687 m.), vaikaitis Andrius (miręs prieš 1706 m.) ir provaikaitis Steponas (mirė 1710 m.). 1710 m. maro epidemija išskynė šią giminę. Tad 1536 m. Žygimanto Senojo privilegijos, reglamentavusios magistrato struktūrą, nesilaikyta. Postus užimdavo savi, nebūtinai didelę kompetenciją turintys asmenys.
Savi interesai svarbiau
Dauguma burmistrų buvo pirkliai, turintys plačius prekybos ryšius krašte ir užsienyje, Vilniuje valdę nekilnojamąjį turtą – pastatus ir žemės sklypus.
Tapę burmistrais ar tarėjais jie toliau rūpinosi savo interesais, naudojosi valdžios teikiamomis galimybėmis. Vilniaus burmistrais dirbo pirkliai Florijonas Bietšas, Antanas Germanas, Jonas Gibelis, Simonas Gietšas, Jokimas ir Frydrichas Frolandai, Juozapas Klimaševskis, Karolis Kaufmanas, Aloyzas Karneris, Vincentas Minkevičius, Danielius Paškevičius-Tolokonskis, broliai Jonas ir Motiejus Rudaminos ir daug kitų. Priklausymas valdančiajai aukštuomenei kėlė jų prestižą ne tik mieste, bet ir užsienio partnerių akyse. Kai kurie iš jų paliko ryškų pėdsaką mūsų kultūros istorijoje. Petras Dubinskis 1788 m. parengė ir išleido vertingą veikalą, kuriame pateikė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniui duotas privilegijas. Burmistrų Jokūbo Babiničiaus ir Lukos Mamoničiaus namuose spausdintos knygos.
Kiek daugiau informacijos turime apie Jokūbą Gibelį (1569–1637 m.), burmistro Duchnovičiaus vaikaitį. Anksti tapęs našlaičiu užaugo patėvio Petro von der Floto namuose. Jaunystę praleido užsienyje, sėkmingai prekiavo, grįžęs Vilniui atidavė 38 metus.
Penkerius metus dirbo suolininku, 15 metų – tarėju, keturis kartus rinktas valdančiu "sėdinčiu" burmistru. Jo rūpesčiu išmūrytas tiltas per Vilnią ir Išganytojo vartai nuo pamatų pastatyti. Buvo evangelikų liuteronų bažnyčios kuratorius ir po 1624 m. gaisro jai paaukojo altorių, jo puošybą atsigabeno iš užsienio. Vilniuje tuo metu reformatų ir katalikų santykiai buvo labai įtempti. 1637 m. lapkričio 13 d. per J.Gibelio laidotuves įsisiautėjusi katalikų minia užpuolė laidotuvininkus ir iš karsto išmetusi išniekino velionio kūną.
Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".
Naujausi komentarai