Vilniečiai žemės ūkiu verstis negalėjo. Jie naudojo atvežtinius produktus, todėl miestą aprūpinti maistu buvo labai svarbu. Visų reikalingų produktų vilniečiai įsigydavo turguose. Jų mieste buvo daug ir įvairių.

Duona ir pyragai

1511 m. Žygimantas Senasis leido Vilniaus pirkliams visoje Lietuvoje laisvai pirkti ir parduoti kiek nori grūdų: rugių, kviečių, miežių sėmenų, o 1542 m. uždraudė imti rinkliavą Bistricoje ir Nemenčinėje už vilniečių plukdomas prekes – grūdus, šieną, avižas, kiaušinius, sūrius, žuvis ir kitus maisto produktus. Daug grūdų supirkdavo Kepėjų cechas, vilniečius aprūpindavęs duona ir pyragu.

Vilniuje XVI a. viduryje ant Vilnios buvo pastatyti didžiojo kunigaikščio ir vyskupo malūnai. Naujo malūno negavus valdovo sutikimo nebuvo galima pastatyti. Grūdus rankinėmis girnomis maldavo Kepėjų cecho nariai ir miestiečiai, tačiau pastarieji duoną galėjo kepti tik savo reikmėms. Į rinką duonos atveždavo ir artimesnių apylinkių valstiečiai.

Be duonos, XVI–XVII a. Vilniuje kepdavo nemažai pyrago. Magistratas ėmė mokestį net iš 68 pyrago pardavėjų. Be to, magistratas mokestį ėmė iš 41 prekeivio kruopomis, 16 prekiautojų žirniais.

Turgus – aplink Rotušę

Pagrindinė Vilniaus prekyba koncentravosi rinkoje, aikštėje prieš Rotušę ir apie ją stovinčiuose namuose. Pirkliai savo krautuves ir sandėlius stengėsi įkurti palei rinką. Abipus rinkos aikštę stovėjo dvi nedidelių krautuvėlių eilės. Vienoje eilėje buvo prekiaujama audiniais, kitoje – galanterija. Sprendžiant iš senų paveikslų šios krautuvėlės buvo panašios į mūsų dienų veikiančius gėlių turgelio J.Basanavičiaus gatvėje uždarus paviljonus.

Stambesnieji pirkliai turėjo privačias krautuves ir mūrinius sandėlius, vadinamus "tamsiaisiais kromais". Smulkesnieji pirkliai, neturėdami nuosavų krautuvių ar sandėlių, patalpas nuomojo iš magistrato, kuris 1647 m. čia turėjo 5 sandėlius, 839 įvairaus dydžio krautuvėles ir 390 prekybos vietų rinkoje.

Kuo prekiauta šiose 839 krautuvėlėse? 113-oje prekiauta druska, silkėmis ir džiovintais grybais, 104-iose – duona. 112 krautuvėlių nuomojosi mėsininkai, 28 – prekiautojai paukštiena, 16-oje prekiauta aliejumi, 40-yje – kiaušiniais, 68-iose – kepiniais, 11-oje – sūriu, vienoje – apyniais. Be to, prekiauta kailiais, kepurėmis, audiniais. Devynios "alkūnės buvo skirtos prekybai sena geležimi".

Nuomos kaina – už "alkūnę"

Iš šių prekybos vietų magistratas surinkdavo nemažia pajamų. Prekybos ploto "alkūnės" (atstumas nuo sugniaužto kumščio iki alkūnės – maždaug 65 cm) nuomos kaina svyravo nuo vietos ir prekių asortimento. Rinkoje ir apie ją kaina buvo aukštesnė, o nuošalesnėse gatvėse gerokai mažesnė.

Antai duonos pardavėjai prie Rotušės mokėjo po 2 kapas grašių (apie 2 zlotus) už "alkūnę", o Žemaitijos gatvėje buvusiuose duonos kioskuose – tik po 16 grašių. Dar mažiau, tiesiog simbolinį vieno grašio mokestį, mokėjo krautuvėlių prie miesto sienos turėtojai, prekiautojai druska, silke, vašku, sviestu.

Be jau minėtų magistratui priklausančių prekybos krautuvėlių turgavietėse, už miesto sienos, senosios Arklių gatvės gale, greta dabartinės Halės turgavietės, nuo seno veikė Arklių turgus, kažkur greta, bene prie miesto sienos, jos vingyje – sendaikčių (kai kuriuose dokumentuose įvardytame kaip vogtų daiktų) turgelis.

Didžiausias Lukiškių turgus

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo carinė administracija ėmėsi reglamentuoti prekybos tvarką turgavietėse, jas specializuoti.

1819 m. balandžio 26 d. nustatytas aštuoniolikos turgaviečių išsidėstymas. Duonos produktais ir javais leista prekiauti buvusios Arklių turgavietės vietoje, teritorijoje, išsidėsčiusioje tarp Aušros ir Rūdninkų vartų, ir Užupyje. Daržovėmis – bulvėmis, burokėliais, kopūstais – prie Rūdninkų vartų, šalia Latušinskio namo. Paukščiais, daržovėmis ir įvairiais žalumynais leista prekiauti už Subačiaus vartų. Šienu prekiauti leista aikštėje prie Šv. Stepono bažnyčios.

Kruopomis ir miltais – greta žydams tuo metu priklausiusios skerdyklos, arkliais ir galvijais – prie Šv. Jokūbo bažnyčios. Į Lukiškes (greičiausiai į Šieno aikštę, ten kur dabar V.Kudirkos aikštė) iškelta ir prekyba šienu bei šiaudais. Prekybai vynu skirta vieta Vilniaus gatvėje. Prekybai žuvimi numatyta vieta prie Bernardinų tilto, tarp Vilnios ir Šv. Mykolo bažnyčios tvoros. Dėvėtais drabužiais ir sendaikčiais leista prekiauti prie Pilies vartų.

Statybinėmis medžiagomis (mediena) ir malkomis leista prekiauti malkų turguje, prie Hilzenovos smuklės. Dabar šioje vietoje, Pylimo ir Naugarduko gatvių kampe, yra skveras. Kitos malkų turgavietės buvo numatytos Šnipiškėse, tuoj už Žaliojo tilto, ir Užupyje, buvusios žuvų turgavietės vietoje. Mediena ir malkomis buvo galima apsirūpinti ir "Miško biržoje", buvusioje tarp Žaliojo tilto ir Lukiškių, ir kitoje Neries pusėje, priešais Vilnios žiotis.

Matyt, ne visos aikštės, skirtos prekybai, pasiteisino, nes 1850 m. mieste veikė tik penkios – duonos, daržovių, žuvies, malkų ir Užupio – turgavietės. Imtasi dar labiau reglamentuoti jų paskirtį.

Populiarus žuvies turgus

1833 m. buvo planuojama žuvies turgų "Safjanikuose" (Tymo kvartale) įrengti bernardinų vienuolyno žemėje netoli Vilnios. 1837–1843 m. vyko susirašinėjimas dėl Vilnios krantinės, ardomos potvynių, tvarkymo. Amžiaus viduryje netoli – Užupyje – veikusi nedidelė žuvies prekyvietė Vilniaus gubernatoriaus Ivano Šestakovo nurodymu turėjo būti panaikinta. Miesto galva Cylovas 1869 m. kreipėsi į gubernatorių su prašymu atsižvelgti į prekiautojų žuvimi prašymus ir prekyvietę palikti. Savo prašymą jis motyvavo tuo, kad smulki prekyba žuvimi šioje vietoje būtina. Varguoliai čia perka žuvį už 1–2 kapeikas. Iškėlus iš čia turgavietę esą būtų pailgėjęs kelias iki jos ir sugaištas laikas neatpirkęs žuvų pigumo. Prašymas paveikė – prekyvietės gubernijos valdyba dar dvejus metus nelietė, tik 1871 m. ji uždaryta, prekyba perkelta į Aleksandro (Maironio) gatvę – į Tymo kvartalą, kur gyvenamaisiais namais apsuptoje aikštėje, jau veikė žuvies turgavietė.

Tymo žuvies turgavietę apžiūrėjusi Vilniaus sanitarinė komisija savo 1878 m. gegužės 26 d. protokole konstatavo, kad ši "turgavietė, nors jau išgrįsta ir ne tokia purvina, kaip metų pradžioje, tačiau ji neatitinka sanitarinių reikalavimų. Iš gyvenamųjų namų į aikštę metamos šiukšlės ir maisto atliekos, per langus į aikštę pilamas nešvarus vanduo ir pamazgos. Aikštės viduryje yra gana didelė gili stačiakampė duobė, likusi panaikinus, kaip manoma, šulinį. Duobė užpildyta lietaus vandeniu, joje prekiautojai plauna savo indus, kuriuose laiko žuvį. Patys indai netvarkingi, užpildyti drumstu vandeniu, jame su ledo gabaliukais laikomos užsnūdusios žuvys. Šį vandenį prekiautojos pila į aikštę arba į nutekėjimo kanalus, išeinančius į gatvę. Žuvimi prekiauja žydės, sėdinčios aikštėje po atviru dangumi ant kažkokių sulaužytų medinių dėžių arba aplūžusioje, pusiau supuvusioje pavėsinėje".

Dūmos komisijai pasiūlius, Vilnios pakrantėje pastatytos dvi medinės pavėsinės prekiautojams, dvi – medinė ir mūrinė – ledainės, medinė sargybinio stoginė, teritorija aptverta tvora su užrakinamais vartais, įrengta nauja žuvies turgavietė. Gyvai žuviai laikyti įrengti baseinai, į juos nuo miestui priklausančių šaltinių Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos sode, Subačiaus gatvėje, atvestas kanalas, per jį permestas tiltelis. Prekyvietė išgrįsta.

Viską pakeitęs karas

XIX a. pabaigoje Lukiškėms sparčiai vystantis, pastačius Apygardos teismo ir Imperatorienės Marijos merginų gimnazijos (dabar Muzikos akademijos) rūmus, triukšminga ir purvina Lukiškių prekyvietė čia tapo nepageidautina. Joje numatyta pastatyti reprezentacinius pastatus. Tarp būsimo teatro ir Šv. Jokūbo bažnyčios šventoriaus planuota įrengti nedidelę maisto produktų ir žalumynų turgavietę. Prasidėjęs karas aikštės likimą išsprendė savaip. Teatras nepastatytas, turgavietė išliko.

Tarpukariu veikė Lukiškių, Kalvarijų, Halės turgavietės, dar keletas smulkių prekyviečių Antakalnyje, Užupyje, Šv. Stepono ir Naugarduko gatvėse. Daliai jų mirties nuosprendį pasirašė karas. Antrojo pasaulinio karo metais turguose vis dar susirinkdavo kelios senos pardavėjos, tačiau jie nebuvo gausiai lankomi.

Turguose vokiečiai dažnai gaudydavo darbams į reichą, konfiskuodavo arklius ir prekes. Visai nunyko prekyba žuvimi. Hitlerininkams žydus sugrūdus į getą nebeliko pagrindinių pirkėjų, beje, ir pardavėjų. Jei kas ir turėdavo ką nors pagavęs parduoti, nešdavo ne į turgų, o į pažįstamų namus. Paplito mainai – miestiečiai drabužius, baldus, siuvimo mašinas, kitą turtą su ūkininkais keitė į lašinius, miltus, bulves.

Nedideli rytmečio daržovių turgeliai vykdavo Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžoje ir prie Baltųjų stulpų S.Konarskio gatvėje. Tuoj frontui praslinkus jis tapo garsiu sacharino turgeliu, paskui, tarsi netyčia, išvirto į gėlių turgų. Vėliau čia pastatyti gėlių kioskai.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".