Gelvadiškių grupinio gyvenimo namų gyventojai turi įgimtų intelekto negalių, dauguma jų iki tol gyveno specialiose įstaigose, pensionuose. Prieš atsikraustant 9 jaunuoliams ir 6 juos prižiūrintiems darbuotojams, vietos bendruomenė skundėsi įvairioms institucijoms, ir tai Lietuvoje vis dar įprasta reakcija į socialiai pažeidžiamų grupių kaimynystę. 

„Kiekvienas turi teisę į savo namus. Tai pirmoji grupė, turinti galimybę gyventi ne pensionate, o savo namuose. Jaunuoliai labai greitai priprato prie naujųjų namų. Taip ir sako – važiuojame namo, o atvykus kažkam, kviečia užeiti į namus. Patys ir tvarkosi, prižiūri aplinką, turi savo šiltnamį, augina daržoves, įsirengė gėlyną“, – pasakojo šių namų socialinė darbuotoja Violeta Medelienė.

Darbuotojų prižiūrimi, jaunuoliai patys gaminasi valgyti, lanko vilnos vėlimo, medžio darbų užsiėmimus.

Juos prižiūri ir buityje padeda vienas socialinis ir penki individualios priežiūros darbuotojai.

Įkvėpė keistis visą bendruomenę

Bendravimas su kaimynais, pasak socialinės darbuotojos, iš pradžių buvo gana sudėtingas. Kaimynai buvo nusiteikę priešiškai ir to neslėpė.

„Vos tik atsikraustę, pasikvietėme artimiausius kaimynus į svečius, susipažinome. Pati ėjau į šalia esančios sodų bendrijos „Smėlynė“ narių susitikimus, pasakojau apie grupinio gyvenimo namus. Rūpėjo išsklaidyti įvairius visuomenės mitus apie žmones su intelekto negalia“, – pasakojo V. Medelienė.

Vilniaus savivaldybės nuotr.

Ji pabrėžė, kad naujakuriai jaunuoliai labai mandagūs, geranoriški – kaimynams siūlėsi sutvarkyti aplinką, sugrėbti lapus, nukasti sniegą. Po kurio laiko kaimynai pradėjo nebe taip priešiškai žiūrėti į grupinių namų gyventojus.

Kiekvienas turi teisę į savo namus. Tai pirmoji grupė, turinti galimybę gyventi ne pensionate, o savo namuose. Jaunuoliai labai greitai priprato prie naujųjų namų.

Pasak V. Medelienės, kai kurie pradėjo džiaugtis tokia kaimynyste, nes užsimezgusi draugystė tarp grupinio gyvenimo namų gyventojų ir kaimynų paskatino pastaruosius imtis savanorystės ir gerų darbų. Sodų bendrijoje „Smėlynė“ gyvenantys menininkė Aldona Tamonytė-Dorrity ir jos vyras, pamatę, kaip vienas iš grupinių namų jaunuolių užsidegęs piešimu, netgi surengė jo parodą, nudžiugino jį pasivažinėjimu senoviniu automobiliu. Netrukus menininkė pradėjo vesti kūrybinius užsiėmimus ir kitiems jaunuoliams.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai kaimynus kviečia į savo renginius. Gruodį organizuotas Advento vakaras, kuriame lankėsi ir kunigas Ričardas Doveika.

Suplanuoti dar šeši grupinio gyvenimo namai

Grupinio gyvenimo namai – tai naujas požiūris į žmones su psichine negalia. Anksčiau buvo įprasta, kad žmonės su įgimtu intelekto sutrikimu, tokiu kaip Dauno sindromas, autizmas, gyveno specialiose įstaigose, labiau primenančiose gydymo įstaigas, o ne namus, ir buvo atskirtyje, turėjo mažiau privatumo, neįgydavo socialinių ir gyvenimiškų įgūdžių. Todėl integracija labai sudėtinga, o gyventojai vis dar turi įvairių nepagrįstų baimių ir išankstinių nuostatų. 

„Įkurdami bet kokius socialinės paskirties namus, visada sulaukiame didelio pasipriešinimo. Taip buvo ir kuriant bendruomeninius vaikų globos namus, ir nakvynės namus. Gyventojai klaidingai mano, kad kyla grėsmė, nerimauja, kad nuvertės jų nekilnojamasis turtas ar nukentės bendruomenės gyvenimas. Tačiau, kaip rodo patirtis, kaimynystėje apsigyvenus žmonėms, kuriems reikalinga socialinė pagalba, skundų nebelieka, supratus, kad šalia gyvena tokie patys žmonės. Gelvadiškių namai – puikus pavyzdys, kaip bendruomenės praturtino viena kitą“, – kalbėjo Nadežda Buinickienė, Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja.

Vilniuje iki kitų metų rudens bus įrengti dar šeši grupinio gyvenimo namai. Juose apsigyvens apie 60 intelekto negalią turinčių žmonių. Pastatai suplanuoti Vilniaus miesto savivaldybės turimuose žemės sklypuose Kadugių, Tunelio, Kiškių, Pagirio, Plytinės, Vilnelės ir Naujasodžio gatvėse.