Algio Žikevičiaus Saugaus vaiko mokykla ir Kauno kelių policijos valdyba paskelbė rašinio „Laiškas vairuotojui“ konkursą. Jame dalyvavo Kauno mokyklų 7–8 klasių moksleiviai.

Bus iškabinti įmonėse

„Mes tikrai nesitikėjome tokio aktyvumo. Konkursas buvo paskelbtas pirmą kartą. Sulaukėme net 43 rašinių“, – džiaugėsi Saugaus vaiko mokyklos direktorė Rasa Šerpytienė.

Pasak jos, pusėje rašinių vairuotojai buvo barami, kituose – dėkojama ar primenamos jų pareigos.

Rašiniai rodė, kad vaikai siekia būti išgirsti. Regis, taip ir įvyko: bendrovių „Kauno autobusai“, „Autrolis“ ir „Kautra“ vadovai pažadėjo, kad konkursą laimėjusių moksleivių laiškai bus iškabinti jų įmonėse.

Piktinosi ir prašė

Komisija atrinko septynis geriausius rašinius. „Laba diena, 22 mikroautobuso Vairuotojau“, – tai antrą vietą laimėjusios moksleivės Skaistės Januševičiūtės kreipinys. Ji kategoriškai išklojo nepasitenkinimą.

„Mes, keleiviai, už jūsų paslaugas mokame pinigus ir tikimės gauti kokybišką aptarnavimą. Deja, aš važiuoju ne tik be bilietėlio, dūmų apsuptyje, kurtinama necenzūrinių žodžių, bet dar esu priversta sėdėti ant nešvarių, sulaužytų sėdynių“, – piktinosi moksleivė.

Kauno Rokų vidurinės mokyklos moksleivė Daiva Sorokaitė nepažįstamam vairuotojui rašė: „Staigiai išbėgau į gatvę, net nepažvelgusi, ar nematyti netoli mašinos. Dėl savo žioplumo dabar guliu ligoninėje. Ant jūsų tikrai nepykstu, juk esate dėl to nekaltas, negalėjote taip staigiai stabdyti automobilio. Nesijaudinkite, jaučiuosi pakankamai gerai.“

„Kreipiuosi į Tave, vairuotojau. Tiesiog prašau atkreipti dėmesį į pėsčiuosius, o ypač į mus – vaikus, – rašė Dominykas Tamulaitis. – Mes taip dažnai galvojame apie pamokas, testus, einame į mokyklą nuleidę galvas, nes nepadarėme namų darbų ir visiškai nekreipiame dėmesio į jūsų, vairuotojų, veiksmus.“

Prisipažino ir fantazavę

Konkurso dalyviai buvo ne tik apdovanoti garbės raštais. Miesto gatvėmis moksleiviai važinėjosi specialiai pramogoms perdarytu „Linksmuoju troleibusu“. „Čia tik 18 sėdimų vietų“, – nusišypsojo troleibuso vairuotoja, kai nužvelgė sausakimšą troleibusą.

Tilpo visi norintieji. Važinėdamiesi vaikai prisipažino, kad daugelio istorijos – sugalvotos. „Tai nebuvo sunkus konkursas. Rašinėlį mokykloje parašyti sunkiau“, – atviravo pirmosios vietos laimėtojas Gediminas Morkūnas.

Labiausiai kritikuojami buvo mikroautobusų vairuotojai – už trūkčiojantį vairavimą, smarvę, nesiskaitymą su keleiviais. Kritikos netrūko ir pėstiesiems. „Aš manau, kad labai dažnai neteisūs būna ir pėstieji. Atsargūs turėtų būti visi“, – sakė moksleivė Daiva Sorokaitė.

Konkurso nugalėtojo laiškas

Gediminas Morkūnas, VšĮ Kauno „Vyturio“ katalikiška vidurinė mokykla, 8 klasė

Gerbiamas vairuotojau, Jūsų vardo nežinau, bet šiuo laišku noriu išreikšti padėką bei papasakoti Jums savo (ir Jūsų?) istoriją.

Ėjau takeliu iš mokyklos ir nešiau mamai ir tėčiui gerą žinią: jų sūnus (aš) – respublikinio konkurso pirmosios vietos laimėtojas. Neslėpsiu, didžiavausi.

Beniūniuodamas priėjau perėją, kuria einu kiekvieną dieną nuo pat septynerių. Kelias buvo neįtikimai slidus. Apsidairiau? Ne. Juk tai išskirtinė diena, nieko blogo negali nutikti. Išdidus buvau: kas man tos mašinos. Drąsiai kirtau gatvę. Išlaikydamas pusiausvyrą ant slidaus ledo, ryžtingai drožiau pirmyn.

Perėjos vidurys. Cypimas, kurį mano ausys ir protas atpažino kaip stabdžių garsą. Atsisukau, o ten Jūs, vairuotojau, bandantis suvaldyti nesuvaldomą mašiną. Pajutau panišką baimę, automobiliui artėjant prie manęs. Dešimt... devyni... aštuoni metrai. Atstumas nenumaldomai trumpėjo. Septyni... šeši... penki... Suakmenėjau, balsas įstrigo gerklėje, tik mintyse tuksėjo: „Prašau, vairuotojau, sustokit, labai prašau, sustokit, juk tokia graži diena“. Keturi...trys...du: „Vairuotojau, aš noriu gyventi...“

Užsimerkiau nesitikėdamas ir tikėdamasis stebuklo: vėl išgirdau cypiančius stabdžius. Vienas, vienas metras... Mašina sustojo, vos palietusi mano ranką. Smegenys atgijo. Ar atgijo? Nežinau. Tik pasiutusiu greičiu puoliau bėgti, bėgti namo, bėgti pas tėvus, ten, kur saugu.

Vėliau supratau, jog už tai, kad esu gyvas, už tai, kad džiaugiuosi kiekviena diena, turiu būti dėkingas Jums, o aš taip bailiai pabėgau net nepadėkojęs. Todėl ir rašau šį laišką. Iš visos širdies sakau Jums, nepažįstamam, bet tokiam brangiam žmogui, ačiū ir atsiprašau, jog buvau toks neatsargus. Nežinau, kas Jūs, bet Jūs išgelbėjote man gyvybę. Ačiū.

Gediminas Morkūnas,

Kauno „Vyturio“ katalikiškos vidurinės mokyklos aštuntokas