"Stovime vietoje, kur istorija galėjo pasukti visai kita kryptimi", – prie Vilniaus Aušros vartų tarė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.

Galėjo žūti didis karvedys

Karybos specialisto rankose – XVIII a. piešinys, kuriame prie vartų miestiečių rankomis iškastas gynybinis griovys. Per jį 1794 m. rugpjūtį ropštėsi carinės Rusijos batalionas, vadovaujamas tuomet dar tik kylančio karininko karjeros laiptais Barclay de Tolly. Kai Vilnių kelis mėnesius laikę sukilėliai netikėtai išstūmė pabūklus, jo ir viso bataliono gyvybė pakibo ant plauko. Tik atskubėjęs pastiprinimas leido rusams prasiveržti į miestą.

Lietuvoje, Pakruojo rajone, gimęs B.de Tolly vėliau tapo Rusijos karo ministru ir feldmaršalu. Būtent jam priskiriami lemtingi manevrai, padėję įveikti Napoleono Prancūziją. Todėl, anot A.Pociūno, jeigu jis būtų žuvęs prie Vilniaus Aušros vartų, Rusijos ir Prancūzijos karas galėjo turėti visai kitokią atomazgą.

Sostinę gynė puodais

A.Pociūnas grįžti į 1794-uosius siūlo nuo Gedimino bokšto papėdės, Lietuvos nacionalinio muziejaus kiemo, kur patrankos šūvis vieną balandžio vidurnaktį paskelbė sukilimo pradžią. 300 sukilėlių žaibiškai paėmė miesto sargybos pastatą, anuomet stovėjusį prie Šv. Kazimiero bažnyčios, suėmė generolą Nikolajų Arsenjevą ir popiet jau visiškai kontroliavo miestą. Paskirtas Vilniaus komendantu, Jokūbas Jasinskis Rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą.

Jau po keleto mėnesių, 1794-ųjų liepą, Aušros Vartų ir Subačiaus gatvėmis į miestą veržėsi rusų kariuomenė. Bet paimti Vilniaus iš pirmo karto nepavyko.

"Gyventojai pro langus mėtė į kareivius baldus ir puodus. O štai iš ten, – A.Pociūnas rodo Šv. Teresės bažnyčios langelį, – kunigas iš dvivamzdžio nušovė rusų bataliono vadą."

Rusijos pajėgoms teko trauktis, bet maždaug po mėnesio, rugpjūčio viduryje, Vilnius galiausiai kapituliavo.

Tyriausias laisvės sūnus

Šiuos įvykius ir istoriniuose dokumentuose užfiksuotas detales A.Pociūnas padėjo atkurti 2004 m., kai 1794-ųjų sukilimo metinės buvo minimos mūšių inscenizacijomis sostinės gatvėse. Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas žada jas pakartoti ir kitąmet, kai sukilimui sukaks 220 metų.

Pasivaikščiojimas sukilimo takais Vilniuje istorinių sentimentų kelia ne tik sostinės gyventojams, bet ir jame dalyvavusiems JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariams. Jiems gerai žinomas šio sukilimo vadas Tadas Kosciuška, XVIII a. antroje pusėje dalyvavęs kare už JAV nepriklausomybę kartu su taikliausiais šauliais iš Pensilvanijos ir kitų valstijų.

"Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę", – tokie JAV tėvu vadinamo pirmojo šalies prezidento George’o Washingtono žodžiai apie T.Kosciušką užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose.

– Ar amerikiečiai gerai žino ir prisimena šią istorinę asmenybę? Ar T.Kosciuškai skirta derama vieta JAV istorijos vadovėliuose? – redakcija pasiteiravo ekskursijoje dalyvavusio Pensilvanijos nacionalinės gvardijos vado majoro generolo Wesley Craigo.

– Jo vardas tikrai minimas mūsų istorijos vadovėliuose ir gerbiamas už įtvirtinimus, kurie sustabdė britų generolo Johno Burgoyne’o puolimą. T.Kosciuška buvo vienas labiausiai pasižymėjusių karininkų, kurie atvyko į mūsų šalį iš Europos. Jis buvo labai svarbus generolui G.Washingtonui, kuris labai vertino T.Kosciuškos inžinerinius sugebėjimus ir juo pasitikėjo. Pelnyti G.Washingtono pasitikėjimą nebuvo lengva, reikėjo įrodyti, kad esi to vertas, ir T.Kosciuška tai padarė ne kartą.

Jo vaidmuo buvo labai reikšmingas, nes jis padėjo laimėti Saratogos mūšį – vieną svarbiausių JAV nepriklausomybės kare.

– Tolimus laikus siekiantys ryšiai tarp Lietuvos ir Pensilvanijos labai sustiprėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Šiemet sukako 20 metų, kai Lietuvos kariuomenė bendradarbiauja su Pensilvanijos nacionaline gvardija. Ką spėta nuveikti per šį laiką, ir kokius pasiekimus galėtumėte įvardyti?

– Tai buvo nepaprasta ir malonu. Mažos Lietuvos pajėgos išaugo, tapo NATO dalimi, ir dabar mes kartu dislokuojame savo pajėgas bendruose daliniuose. Lietuviai ir amerikiečiai iš Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kartu tarnavo Afganistane, petys petin, vadovaujami Lietuvos karininko. Nedaug kas žino, bet amerikiečių kariams niekada nėra vadovavęs niekas kitas, tik Amerikos karininkai. Šis atvejis buvo išskirtinis.

Afganistane kartu tarnavome beveik penketą metų, mūsų misija buvo mokyti šios šalies policiją. Tai buvo labai sėkmingas darbas.

Mokymo misijas tęsiame iki šiol, jos vyksta ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Valstijose. Per 20 metų atlikome maždaug 500 mainų, tiek mažų, po du tris žmones, tiek būrių bei kuopų.
Labai džiugina pažanga, kurią padarė Lietuvos kariuomenė, ir faktas, kad Lietuva yra NATO narė. Tikimės ir ateityje tęsti bendradarbiavimą, dar mažiausiai 20 metų.

– Kaip atrodo šis bendradarbiavimas? Tai vien kariniai mokymai, ar ne tik?

– Kariuomenių bendradarbiavimui skiriama daug dėmesio. Taip pat dirbame kartu su jūsų Vidaus reikalų ministerija, o konkrečiau – su Priešgaisrine tarnyba. Jungtinėse Valstijose kiekvienos nacionalinės gvardijos pagrindinė užduotis yra pagalba nelaimių atveju, tą patį Lietuvoje daro Priešgaisrinė tarnyba. Gegužę nemažai šios tarnybos pareigūnų vyks į Jungtines Valstijas ir dalyvaus stambiose Pensilvanijos nacionalinės gvardijos pratybose.

Taip pat dedame bendras pastangas ir civiliniuose projektuose. Pensilvanija netrukus taps skalūnų dujų eksportuotoja, o jūsų šalyje yra didelis susidomėjimas šiomis dujomis. Lietuva stato suskystintųjų dujų terminalą, taigi galbūt jau po metų kitų mes eksportuosime dujas pas jus. Pagyvensime, pamatysime.