Jie skirtingi ir Vilniuje atsidūrė nevienodomis aplinkybėmis. Tačiau juos vienija meilė Lietuvos sostinei. Vieni čia išmoko vertinti retai pasirodančią saulę, kitus įkvepia pažintis su mūsų šalies istorija.

Nusprendė likti Lietuvoje

Cristiana Barbierato Vilniuje gyvena jau devynerius metus, dėsto italų kalbą.

„Lietuvoje atsiradau ir atsitiktinai, ir ne visai. Nepasakyčiau, kad daug žinojau apie šią šalį, tačiau čia buvo draugų, gavau pasiūlymą dirbti ir dvejiems metams atvykau į Vilnių. Bent jau taip iš pradžių maniau, kad atvykstu dvejiems metams“, – prisiminė Cristiana.

Pirmieji Lietuvoje praleisti metai nebuvo lengvi. Pašnekovei, nemokančiai nei lietuvių, nei anglų kalbos, buvo sunku bendrauti su aplinkiniais. Tačiau po dvejų metų, kai pagal sutartį ji jau galėjo grįžti į Italiją, viskas pasikeitė.

„Tuos dvejus metus pagrindinis barjeras buvo kalba, o kadangi labai mėgstu bendrauti, tai man buvo labai sudėtinga kliūtis. Ir štai po dvejų metų, kai išmokau lietuvių kalbos, galėjau išvažiuoti. Bet kodėl? Išvažiuoti tuomet, kai jau moki kalbą, būtų buvusi tikra nesąmonė. Tik tuomet ir prasidėjo naujo gyvenimo etapas. Išmokusi lietuvių kalbos, sugebėjau įvertinti savo gyvenimo čia grožį“, – pabrėžė pašnekovė.

Dabar jos gyvenimas mūsų sostinėje atrodo gana įprastas: darbas, namai, pasivaikščiojimai, savaitgaliai su draugais, išvykos į užmiestį.

Bendravo su užsieniečiais

Nuo 2004 m. Vilniuje gyvenantis prancūzas Volodia Eyot taip pat sėkmingai įveikė kalbos barjerą. Iš pradžių, kol gyveno tik su Vilniuje besimokančiais užsieniečiais studentais, bendravo tik su jais. Tačiau šiuo metu vyras puikiai kalba lietuviškai.

„Kalba yra labai svarbus barjeras ir aspektas. Jeigu nori visavertiškai bendrauti, turi mokėti kalbą. Kol nemokėjau lietuvių kalbos, su vienais bendraudavau angliškai, su kitais – prancūziškai“, – prisiminė V.Eyot.

Tokios pat nuomonės laikosi ir į Vilnių iš Austrijos savanoriauti Holokausto muziejuje prieš metus atvykusi Nadine Tauchner. Jai, kaip ir daugeliui neseniai į sostinę atvykusių užsieniečių, iki galo nepavyksta įveikti kalbos barjero. Tiesa, mergina pripažįsta, kad dauguma vilniečių gana neblogai kalba angliškai ar bent jau sugeba šia kalba minimaliai susišnekėti.

„Du mėnesius mokiausi lietuvių kalbos, tačiau mano žinios labai paviršutiniškos. Tad lietuviškai susikalbėti su žmonėmis negalėčiau, bet parduotuvėje, pašte ar panašiose įstaigose dažniausiai pakanka gestų“, – teigė N.Tauchner.

Pamatė viską, ką norėjo

N.Tauchner nesigaili, kad savanoriauti atvyko būtent į šį miestą. Iki tol ji neturėjo supratimo, kaip atrodo Lietuva ir Vilnius. Dabar ji netgi linkusi Vilnių dėl senamiesčių panašumo palyginti su Austrijos miestu Gracu.

Mūsų pašnekovei Lietuvos sostinėje labiausiai patinka senamiestis. Čia mergina gyvena, praleidžia daugiausia laiko.

„Įdomūs ir pastatai anapus Baltojo tilto, jie modernūs ir tuo gražūs. O sovietiniai daugiabučiai, aišku, neįspūdingi“, – pabrėžė ji.

Sostinėje mergina praleis dar kelis mėnesius, o paskui grįš į tėvynę. Ar ji norėtų ilgėliau pagyventi Lietuvos sostinėje? Ar šis miestas merginą taip sužavėjo, kad ji negalės jo pamiršti?

Norėdama būti visiškai atvira, N.Tauchner prisipažino: „Ko gero, ne. Vilnius gražus, ypač vasarą. Jame daug parkų, daug žalumos. Čia yra kur važinėti dviračiu. Tačiau tai nedidelis miestas. Tai nėra Viena, Londonas ar Berlynas. Metai yra optimalus laiko tarpas, kurio pakanka Vilniui pažinti, nežinau, ar norėčiau čia likti ilgiau.“

Pažvelgė iš viršaus

Visiškai kitaip į Vilnių žvelgia Cristiana. Atrodytų, jos gyvenimą visiškai užvaldžiusi rutina. Kaip ir daugelis vilniečių, ji daug dirba: skaito paskaitas Italų kultūros institute, Užupio gimnazijoje, Dailės akademijoje. Tačiau yra dalykų, kurių Cristiana niekada nepamiršta – net praleidusi devynerius metus Vilniuje ji nenustoja žavėtis šiuo miestu, kasdien atranda ką nors naujo.

„Labai mėgstu fotografuoti. Visuomet turiu su savimi fotoaparatą. Eidama per miestą po darbo ar išėjusi pasivaikščioti savaitgaliais kaskart surandu nuostabių, iki šiol nematytų vietų“, – teigė pašnekovė.

Ypač Cristianai Vilnius patinka iš viršaus. Ji dar nespėjo apsilankyti aukščiausiame Senamiesčio statinyje – Šv. Jonų bažnyčios varpinėje, tačiau labai pamėgo į miestą žvelgti iš Bernardinų bažnyčios palėpės.

„Dažnai žmonės eina, skuba ir žiūri tik sau po kojomis. O aš mėgstu žiūrėti į viršų arba iš viršaus matyti miestą“, – pasakojo Cristiana.

Pasakoja apie istoriją

Italą, pasak Cristianos, sunku nustebinti architektūros arba istorijos paminklais. Pati Italija yra tarsi vienas istorijos paminklas. Vis dėlto Vilniuje gyvenanti moteris į Lietuvos sostinės statinius žvelgia ne mažiau susidomėjusi, nei į Romos Koliziejų ar Pizos bokštą.

„Italija pilna paminklų, tačiau jeigu pas mane atvažiuoja draugų iš Italijos, visuomet turiu ką jiems parodyti Vilniuje. Ir labiau man rūpi ne vienas ar kitas pastatas, bet pastatas kaip Lietuvos istorijos ženklas. Per architektūros paminklus stengiuosi italams papasakoti mažai žinomą Lietuvos istoriją, ypač naujausiųjų laikų istoriją“, – teigė Cristiana.

Moteris būtinai paminėjo sovietmečiu ateizmo muziejumi buvusią Šv. Kazimiero bažnyčią, Bernardinų bažnyčią, kuri dar prieš 20 metų buvo Dailės akademijos sandėlys.

„Vilniuje yra daug nuostabių dalykų, atspindinčių lietuvių tautos istoriją. Čia pat Vilniuje – Aušros vartų Dievo Motina – Lietuvos globėja. Taip pat nedaug kas žino, kad antrame Aušros vartų aukšte ant sienos kabo velionio popiežiaus Jono Pauliaus II kepurės: viena balta – popiežiaus ir viena raudona – kardinolo. Abi jas popiežius yra padovanojęs šventovei“, – pasakojo Cristiana.

Aplanko KGB muziejų

Dar vienas svarbus objektas Cristianos kelyje – KGB muziejus. Pašnekovės nuomone, šioje vietoje turėtų apsilankyti kiekvienas, nes būtent čia galima suprasti, kokia tvirta ir ryžtinga yra lietuvių tauta.

„Žinau, kad ne visi lietuviai mėgsta čia eiti, nes ši vieta primena skaudžius jūsų tautos puslapius, tačiau visuomet čia atvedu į svečius atvykusius italus. Nors tai keistai skamba, ir gal šis žodis ne visai tinkamas, man gražu pamatyti, kaip lietuvių kova už tėvynę sutapo su kova už religinę laisvę. Mane labai žavi ši vienybė“, – lietuvius gyrė pašnekovė.

Tame pačiame muziejuje, pasak Cristianos, galima pamatyti ir tai, kaip lietuviai, nepaisydami visų patiriamų sunkumų, troško gyventi.

„Italai mažai žino apie trėmimus į Sibirą. O čia jie sužino, kad lietuviai visais laikais troško gyventi. Net būdami už tūkstančių kilometrų nuo namų, gyvendami atšiauriomis sąlygomis, jie nepamiršo savo tradicijų, savo istorijos. Lygiai kaip namie rengdavo krikštynas, vestuves. Ir tarp lietuvių savižudybių būdavo gerokai mažiau nei tarp kitų tautybių ištremtų žmonių“, – teigė Cristiana.

Lietuvą pasirinko atsitiktinai

Doktorantūrą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete planuojantis studijuoti prancūzas į Lietuvą pirmą kartą atvyko prieš aštuonerius metus ir nuo to laiko čia apsistojo.

„Labai gerai prisimenu savo pirmą kartą Lietuvoje. Lėktuvas nusileido Vilniuje 2004 m. sausio 31 d. vidurnaktį. Atvykau čia gavęs penkių mėnesių stipendiją mokytis lietuvių kalbos. Norėdamas gauti šią stipendiją dalyvavau konkurse ir... pralaimėjau. Iš iš visų pretendentų į dešimt vietų buvau vienuoliktas. Tačiau vienas žmogus atsisakė galimybės vykti į Lietuvą, ir tuomet vietoj jo pakliuvau aš. Tai stebuklas“, – pradėjo savo pasakojimą V.Eyot.

„Kurį laiką susirašinėjau su Voronežo universitetu, siūliausi dėstyti pas juos prancūzų kalbą, tačiau šis projektas nepavyko. Tada gavau pasiūlymą ir atvykau į Vilnių“, – prisiminė pašnekovas.

Pamėgo „barakų“ gyvenimą

Volodia Prancūzijoje Sorbonos universitete buvo baigęs istorijos magistro studijas, tačiau pramokęs lietuvių kalbos nusprendė studijuoti istoriją Vilniaus universitete.

„Gyvenau tikrą studentišką gyvenimą. 1,5 metų praleidau Saulėtekio bendrabučiuose, kur gyvena dauguma užsieniečių. Tai buvo labai simpatiška publika. Iš pradžių daugiausia ir bendravau tik užsieniečiais“, – dėstė pašnekovas.

Dabar V.Eyot ilgesniam laikui apsistojo Naujamiestyje.

„Yra dveji skirtingi Naujininkai. Šioje pusėje, šalia Burbiškių miško, labai saugu. Čia visi vieni kitus pažįsta, visi bendrauja, labai malonūs žmonės. Ir man pačiam ne kartą tekdavo vidury nakties grįžti namo, bet jaučiausi visiškai saugus. Niekas ir niekada nebuvo man nė pusės žodžio pasakęs. Tačiau pačiame miške esu matęs ir prekeivių narkotikais“, – tikino pašnekovas.

Lankosi Kalnų parke

Pasak V.Eyot, kalbėdami apie Vilnių daugelis, ko gero, pasakytų tą patį. Visiems patinka senamiestis, Naujamiesčio rajonas. Daug kas žavisi autentiška Vilniaus architektūra.

„Man labai patinka visas regionas. O Vilniuje patinka senovės dvasia. Šio miesto praeitis yra žavinga jau nuo Gedimino laikų“, – pasakojo Volodia.

Tačiau viena vieta V.Eyot Vilniuje yra ypatinga. Tai Kalnų parkas, kurį jis vadina šventuoju kalnu. Čia jis mėgsta ateiti pasivaikščioti, sudėlioti į vietas savo mintis.

„Čia yra ir Trijų kryžių kalnas. Visa ši vieta, esanti pačioje sostinės širdyje, yra neįtikimai rami, todėl ir visą parką vadinu šventuoju kalnu. Ateinu čia pasivaikščioti, neretai ir naktį“, – pasakojo V.Eyot.

Nevalgo lietuviško maisto

Nors V.Eyot tėvynėje saulės gerokai daugiau nei pas mus, šilumos jis visiškai nepasiilgsta. Greičiau priešingai. Jį žavi tamsa ir ypač ilgi žiemos vakarai.

„Labai mėgstu tamsą ir ilgas naktis. O ypač gražu naktį stebėti žiemą, kai snyguriuoja ir baltos dėmės leidžiasi ant žemės juodame fone“, – dėstė pašnekovas.

Saulės, pasak Volodios, trūksta nebent lietuviškam maistui. Jis pataria lietuviams gaminant naudoti daugiau „saulėtų“ produktų: kinkanų, žaliųjų citrinų, mandarinų. O maistas turėtų būti ne toks riebus.

„Žiemą man patinka valgyti cepelinus, tačiau taip ir nepripratau prie lietuviško maisto. Mes, prancūzai, mėgstame ilgai valgyti, o Lietuvoje maistas yra sotus. Jo greitai prisivalgai ir tuomet malonumai išgaruoja. Manau, kad lietuviškam maistui trūksta saulės. Tačiau žemėje augančios daržovės Lietuvoje ypač skanios, labai mėgstu ridikėlius, skanios bulvės. Ir labai skanūs šaltibarščiai, nes burokėliai skanūs“, – pabrėžė pašnekovas.

Įvertino gamtos grožį

O ko Lietuvoje gali trūkti italui? Ko gero, saulės ir šilumos. Saulės mūsų šalyje kartais ilgisi ir Cristiana. Tačiau šis ilgesys neužgožia noro grožėtis gamta.

„Italijoje labai dažnai geras oras, ir tu nekreipi į tai dėmesio. Tai atrodo savaime suprantama. O čia viską pradedi vertinti kitaip. Kai tris savaites būna apsiniaukę ir išlenda saulutė, labai ja džiaugiesi, jauti jos šilumą tarytum iš naujo. Lietuvos gamta išmokė mane džiaugtis tokiais, atrodytų, paprastais dalykais“, – pasakojo pašnekovė.

Dar vienas gamtos stebuklas, žavintis užsienietę, – dangus. Lietuvoje jis, pasak Cristianos, labai mėlynas.

„Be Vilniaus, Lietuvoje esu aplankiusi daug vietų: Nidą, Kryžių kalną, Dzūkijos miškus ir ežerus. Ir galiu pasakyti, kad čia labai gražus dangus. Jis būna toks mėlynas, jog, rodos, yra arčiau tavęs, ir todėl tiesiog gali durti į jį pirštu ir pasiekti. Todėl fotografuodama taip pat esu padariusi nemažai dangaus nuotraukų. O labiausiai mėgstu fotografuoti saulėlydžius“, – dėstė pašnekovė.

Į Italiją – tik atostogų

Dabar Cristiana į Italiją sugrįžta tik kartą per metus – atostogų. Ir jau po kelių savaičių vėl skuba atgal į Lietuvą, nes Vilniuje – jos namai.

"Kai grįžtu į Italiją atostogų ir šiek tiek pabūnu, vėl jaučiu tą norą važiuoti į Lietuvą. Vėl noriu grįžti čia, valgyti cepelinų.

Lietuviai mane išmokė patriotizmo ir tėvynės meilės. Niekada anksčiau nekreipdavau dėmesio, kad italų kalba yra graži, niekada tiek nesigilinau į Italijos istoriją. Savo pavyzdžiu, savo tėvynės meile lietuviai privertė ir mane labiau domėtis savo gimtine", – šypsojosi pašnekovė.