Vilniuje – vairuotojų streikas: į gatves neišvažiavo daugiau nei pusė autobusų

Bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) pirmadienio ryto duomenimis, prasidėjus streikui į gatves išvyko mažiau nei pusė VVT aptarnaujamų autobusų, tačiau didžioji dalis troleibusų reisų vykdoma.

Išvakarėse buvo prognozuojama, kad į gatves gali neišvažiuoti iki ketvirtadalio visų viešojo transporto priemonių.

Įmonė ir savivaldybė informuota, kad streikuoti ketina apie 520, arba beveik pusė įmonės vairuotojų, daugiausiai – autobusų. Naujausiuose sąrašuose pranešta apie 489 streikuojančius darbuotojus.

Nuo 6 val. bendrovė pranešė tinklalapyje stops.lt, programėlėje m.Ticket skelbsianti atnaujintus viešojo transporto grafikus, juos patariama tikrinti likus mažiau nei valandai iki išvykimo, o keliones planuoti su laiko atsarga. Tvarkaraščiai realiu laiku pateikiami ir „Google Maps“ ir „Trafi“ programėlėse.

„Noriu pakviesti vairuotojus pergalvoti savo sprendimą ir nestreikuoti, užtikrinti paslaugas vilniečiams“, – penktadienį vairuotojus pakeisti planus ragino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Streikuojantys darbuotojai atlyginimo negaus, jiems VVT profesinė sąjunga žada mokėti po 40 eurų kompensacijas už kiekvieną dieną.

Streikas rengiamas VVT administracijai ir profesinei sąjungai nesutariant dėl darbo apmokėjimo sistemos. Ši kraštutinė protesto akcija planuota prieš metus, iš pradžių streikas atidėtas dėl teisme vykusių ginčų, vėliau – dėl laikinai pasiekto susitarimo rugsėjo pabaigoje. Jį VVT galiausiai nutraukė nepavykus deryboms su profesine sąjunga.

Nė vienas darbuotojas nežino, kokį darbo užmokestį gaus rytoj, nes jis reguliuojamas vienadieniais direktoriaus įsakymais.

Darbuotojų atstovai reikalauja atlyginimų sistemą įtraukti į kolektyvinę sutartį, joje įtvirtinti 10 proc. algų augimą ir iš esmės nebloginti 2018-ųju kolektyvine sutartimi pasiektų susitarimų.

Tačiau nesutariant dėl detalių, VVT administracija naują algų apmokėjimą patvirtino vienašališkai, pažadėdama darbuotojų algas pakelti 10–20 procentų. VVT kolektyvinėje sutartyje taip pat siekė mažesnio sprendimų derinimo su profesine sąjunga. Pastaroji su sąlygomis nesutinka.

Daugiausiai nesutarimų kyla dėl pakoreguotos darbo kokybės priedų tvarkos. Iki šiol įmonėje taikyta vadinamoji išskaitų sistema, kai minėtas priedas buvo mažinamas už nepunktualumą, keleivių skundus ir kitus darbo drausmės pažeidimus.

Nuo gruodžio galiojanti sistema numato motyvacinį priedų mokėjimą, paremtą „taškų sistema“, pridedant jį prie fiksuoto atlyginimo. Anot VVT, pavyzdingiems darbuotojams šis priedas gali siekti daugiau nei 250 eurų per mėnesį.

Profesinė sąjunga sako, kad apie 80–100 eurų šio priedo gali būti mokama simpatijų ir antipatijų principu, nes į kriterijus įtraukti subjektyvūs kriterijai, kaip „komandiškumas, įtrauktumas“.

„Nė vienas darbuotojas nežino, kokį darbo užmokestį gaus rytoj, nes jis reguliuojamas vienadieniais direktoriaus įsakymais“, – tvirtino VVT profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius.

Profsąjunga taip pat reikalauja atsisakyti priedo už kilnojamąjį darbą, įtraukiant jį į normalų valandinį atlyginimą.

VVT sostinėje aptarnauja 76 iš 105 maršrutų: penkis greituosius, 17 troleibusų ir 54 autobusų. Keleivių vežimo paslaugas vykdo dar du vežėjai – „Transrevis“, ir „Kautra“, jos keleivius veš įprastu grafiku.

Iš viso VVT dirba 1830 darbuotojų, per 1100 iš jų – vairuotojai.

Antras per daugiau nei 20 metų

Sostinėje pirmadienį prasidėjęs neterminuotas troleibusų ir autobusų vairuotojų streikas yra antras toks Vilniuje per daugiau nei du dešimtmečius.

„Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) skaičiuoja, kad dėl to į miesto gatves gali išvažiuoti iki ketvirtadalio mažiau transporto priemonių nei įprastai.

Troleibusų ir autobusų vairuotojai siekia didesnio darbo užmokesčio ir geresnių darbo sąlygų.

Įmonė teigia parengusi naują darbo apmokėjimo sistemą, tačiau profsąjunga tvirtina, kad iki šiol nesutariama dėl esminio reikalavimo – įtraukti darbo apmokėjimo sistemą į kolektyvinę sutartį, todėl pirmadienį prasidės neterminuotas streikas.

Panaši situacija sostinėje buvo 2000-aisiais. Tuomet sausio viduryje surengę įspėjamąjį dviejų valandų streiką, troleibusų ir autobusų vairuotojai visus vilniečius pasivaikščioti dar kartą privertė gegužės viduryje.

J. Elinsko / BNS nuotr.

Streikuojantys visuomeninio transporto darbuotojai tada reikalavo laiku mokėti atlyginimus, juos padidinti bei nemažinti darbo vietų.

Vilniaus valdžia anuomet aštriai kritikavo darbuotojų sprendimą streikuoti. Prieš įspėjamąjį streiką tuometis miesto vicemeras Algirdas Čiučelis sakė, jog tai yra „politinis agitavimas bei užsakymas, kuris kažkam yra naudingas“.

Tikrojo streiko išvakarėse tuometinis Vilniaus meras Rolandas Paksas kreipėsi į viešojo transporto darbuotojus, ragindamas juos netapti „įkaitais politikuojančių profsąjungos vadovų ar apskritai politiniais įkaitais“.

Per 2020-ųjų gegužės 18 dieną trukusią akciją į miesto gatves išvažiavo tik du troleibusai ir 18 autobusų. Paprastai Vilniuje tada važinėjo 243 troleibusai ir 202 autobusai.

Šimtai streikų

Po šio streiko Vilniaus valdžia pradėjo bylinėjimąsi su viešojo transporto darbuotojais, teigę, jog dėl to patyrė apie 80 tūkst. litų (23 tūkst. eurų) nuostolių.

Galiausiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) konstatavo, kad troleibusų ir autobusų vairuotojų streikas buvo teisėtas.

2009 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais penkis streikus surengė Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga. Darbuotojai protestavo prieš miesto valdžios sprendimą mažinti jų darbo krūvius ir tuo pačiu darbo užmokestį.

Vėliau LAT kauniečių vairuotojų streikus pripažino neteisėtais. Dėl šios priežasties jie nėra įtraukti į oficialią apskaitą.

Kaip BNS nurodė Statistikos departamentas, nuo 2000 iki 2019 metų iš viso šalyje vykdyta per 700 įspėjamųjų ir kiek daugiau nei 600 tikrųjų streikų.

Absoliuti jų dauguma vyko švietimo sektoriuje, daugiausia – 2016 ir 2018 metais.

Prieš ketverius metus kilęs ir daugiau kaip mėnesį trukęs mokytojų profesinės sąjungos streikas dėl etatinio darbo apmokėjimo buvo bene žinomiausias.

Tuomet dalis pedagogų Vilniuje per langus sulipo į Švietimo ministeriją ir joje kelioms savaitės apsigyveno. Po šio streiko iš pareigų buvo atleista tuometė ministrė Jurgita Petrauskienė.

Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio sulaukė metų pradžioje kilęs Jonavos azoto trąšų gamyklos „Achema“ darbuotojų streikas.

Varžo įstatymai, palaikymo stoka

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad streikas yra pati kraštutiniausia forma darbuotojams ginti savo teises, išnaudojus „absoliučiai visas galimybes susitarti su darbdaviu“.

Tačiau tokia priemonė, priešingai nei įprasta kai kuriose Vakarų šalyse, anot jos, nėra populiari Lietuvoje tiek dėl per menko darbuotojų solidarumo, visuomenės palaikymo, tiek dėl griežtų streikų organizavimo taisyklių.

„Visiems atrodo, kad darbuotojai labai mėgsta streikuoti, bet, kaip rodo ir statistika, streikų nėra labai daug, darbuotojai tikrai linkę palaikyti gerus, sveikus santykius darbovietėje, niekas nenori per daug konfliktuoti, visi nori dirbti komandoje, nori turėti darbdavį, kuris supranta, kad sprendimus reikia priimti kartu“, – BNS sakė I. Ruginienė.

Anot jos, streikai kyla, kai darbdaviui nepavyksta sukurti geros atmosferos ir „darbuotojai vergiškomis sąlygomis dirbti nebegali“.

Mūsų visuomenė taip pat privalo palaikyti darbuotojus. Nes jei to nedarysime, ta pati situacija rytoj ateis ir į mūsų darbo vietas.

I. Ruginienė pripažįsta, kad ryškiausi yra minėtieji „Achemos“ ir Vilniaus viešojo transporto streikai, kadangi likusiuosius pažabojo teismai arba patys darbdaviai.

„Buvo ir „Švyturio“ streikas, bet buvo nustatyta, kad alus – gyvybiškai svarbus produktas ir darbuotojai streikuoti negali. Yra visokių kuriozų, kurie nepadeda darbuotojams apginti teisių, bet deda kliuvinius. Jau pats streikų organizavimo reglamentavimas yra sunkus, Darbo kodekse viskas padaryta, kad tų streikų būtų kuo mažiau“, – kalbėjo profesinių sąjungų konfederacijos vadovė.

I. Ruginienė sako, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje kilus vienos srities darbuotojų streikui, prie jų paprastai jungiasi ir kitas sritis vienijančios profesinės sąjungos, bet Lietuvoje to nėra.

Anot jos, Lietuvoje trūksta pačių darbuotojų aktyvumo ir „nepasidavimo darbdavio šantažui“, nes ne visi išlaiko streiko metu kylančią didžiulę įtampą.

„Darbdavys bando papirkti, gąsdinti darbuotojus, sulaužyti streiką. Sėkmės atvejis gali būti tik kai darbuotojai nepasiduoda tam. Tą demonstruoja Vakarų valstybės, pas mus trūksta šių dalykų“, – kalbėjo ji.

„Mūsų visuomenė taip pat privalo palaikyti darbuotojus. Nes jei to nedarysime, ta pati situacija rytoj ateis ir į mūsų darbo vietas. Tai yra kaip virusas: vienas darbdavys pabando, antras pasiima, trečias jau daro. Nepatogumas, kad galbūt nebus troleibuso – nieko baisaus, o tai, kaip mes toleruojame tuos nepatogumus, tikiuosi, padės darbuotojams apginti savo teises“, – sakė I. Ruginienė.