Atsargus žingsnis

Mintimis į praeitį, kai sūnaus gyvenime atsirado nauja veikla, sugrįžusi Kareno mama Jekaterina pasakojo, kad pastarojo pasiūlymo sulaukė visai netikėtai. „Su manimi susisiekė Evaldo Petrausko žmona ir pasiūlė Karenui lankyti nekontaktinio bokso treniruotes. Pasakiau, kad nežinau, ką atsakyti, nes turiu pasitarti su gydytojais. Žinote, aš bijojau, nes boksas tai – ne šachmatai“, – atviravo moteris.

Tačiau apie sumanymą praėjusių metų lapkritį pasakius medikams, jų pritarimas – leisti berniukui lankyti tokio tipo treniruotes buvo gautas. Tik žengusi pastarąjį žingsnį, neslėpė Jekaterina, išdrįso paklausti berniuko, ar jis norėtų savo kasdienybę praskaidrinti bokso treniruotėmis. „Parodžiau jam Evaldo vaizdo įrašą „YouTube“ kanale iš Olimpinių žaidynių ir paklausiau: „Zuiki, ar tu norėtum išbandyti?“. Pamatęs jis iškart sukliko: „Taip, mama, taip!““ – sakė Jekaterina.

Sūnaus balse išgirdusi trykštančias teigiamas emocijas, moteris atviravo – iš pradžių vis tiek jaudinosi, kaip po skaudžios nelaimės Karenui pavyks vėl įžengti į socialinį gyvenimą ir prisitaikyti. Tačiau netrukus pastarasis jaudulys išnyko, kai berniuko mama išgirdo E. Petrausko žodžius – vaiko treniruotės, padėsiančios jam sustiprėti psichologiškai, bus individualios. „Evaldas pasakė: „Mes tai įveiksime – jis sustiprės, pradės pasitikėti savimi, palaipsniui dings visos baimės““, – prisiminė moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingas lūžis

Tai, kad šis pažadas duoda realių vaisių, Jekaterina sakė pajutusi visai netrukus – mažiau nei po mėnesio. Po nelaimės, kai 2020 metų kovą šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę, vieną jo veido pusę ir abi ausis – vieną iki pat būgnelio, o kitos dalį, Kareno mama atviravo kurį laiką augindavusi sūnui plaukus, kad nesimatytų jo netektų ausų ir vaiką mažiau vertų skaudūs praeivių žvilgsniai. Tačiau berniukui pradėjus lankyti individualias bokso treniruotes, įvyko lemiamas perversmas.

Vieną vakarą jis graudžiai pravirko stverdamas sau už plaukų ir sakydamas: „Mama, aš – ne mergaitė, man nusibodo!“. Pasijutau lyg aplieta šaltu vandeniu, nes sūnus nė nebuvo užsiminęs, kad ilgi plaukai jam trukdo.

„Vieną vakarą jis graudžiai pravirko stverdamas sau už plaukų ir sakydamas: „Mama, aš – ne mergaitė, man nusibodo!“. Pasijutau lyg aplieta šaltu vandeniu, nes sūnus nė nebuvo užsiminęs, kad ilgi plaukai jam trukdo. Pajutau jo ryžtą ir tai, kad jis nebijo. Sakau: „Zuiki, aš nežinojau. Tu man tik pasakyk – mes viską padarysime kaip tik tu nori““, – dalydamasi jautrių akimirkų detalėmis graudinosi Jekaterina.

„Aš noriu kaip anksčiau. Aš esu berniukas!“ – verkdamas drąsiai savo mamai tąkart pakartojo Karenas. „Aš iš karto tuo pasidalinau su E. Petrausku sakydama: „Nežinau, ką jūs padarėte, bet sūnus užsimanė apsikirpti. Jis nejaučia baimės!“. Man tai buvo įrodymas, kad berniukas nenori slėptis“, – atviravo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingas ryšys

„Man atrodė, kad pats Dievas mums atsiuntė Evaldą, nes jis tuo metu pasimetusį, visko bijantį, savimi nepasitikintį mano vaiką apgaubė saugumo burbulu – jie kartu važiavo pirkti bokso pirštines, rinkosi apsaugas dantims, tvarsčius... Kartu su treneriu praleistas laikas, bendravimas, rūpestis – tai buvo viskas kompleksas pagalbos“, – jautriai pasakojo berniuko mama.

Iš pradžių Karenas individualias bokso treniruotes lankydavo du kartus per savaitę, tačiau vėliau jis paprašė trenerio susitikti dažniau – tris kartus, ir šis berniuko noras buvo išpildytas. E. Petrauskas, pasakojo Jekaterina, pasakė Karenui, kad jiedu susitiks sportuoti tiek, kiek vaikas panorės.

„Kai vėliau dėl karantino kontaktinės treniruotės negalėjo vykti, jie sportavo per „Zoom“ platformą net penkis kartus per savaitę iki šių metų balandžio mėnesio. Paskui norėjau, kad Karenas šiek tiek pailsėtų prieš skrisdamas ausų atkūrimo operacijai į Vokietiją, kur birželį medikai, atvėrę krūtinės ląstą, suformavo vieną kol kas poodinį sužalotos vaiko ausies siluetą“, – kalbėjo Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po kiekvienos treniruotės vykdamas namo berniukas, nors būdavo suprakaitavęs ir išsekęs, laimės ir šypsenos jo veide būdavo apstu.

„Treniruotės mums visiškai nieko nekainavo. Kai Karenas paprašė jų daugiau, pasakiau Evaldui, kad man nesmagu už užsiėmimus nemokėti, nes jis mano sūnaus treniruotėms aukoja savo asmeninį laiką. Tačiau tokias mano kalbas Evaldas tuoj pat kategoriškai nutraukė pasakydamas: „Aš būsiu šalia, aš dirbsiu su Karenu, mes viską pasieksime, viskas bus gerai. Jūs galvokite tik apie save, rūpinkitės kitais klausimais““, – E. Petrausko žodžius prisiminė pašnekovė.

Skaudi tema – nuošalyje

„Karenas į pirmą treniruotę sporto klube atėjo nedrąsiai, tačiau dideliu noru degančiomis akimis. Pradėjome judėti į priekį. Nesureikšminau to, kad jis turi po šuns sukandžiojimo likusių randų, nes man tai nerūpi – čia atėjome sustiprėti. Kalbėjomės, susidraugavome, sportavome. Berniukui labai patiko“, – pirmąjį susitikimą su Karenu prisiminė Lietuvos boksininkas, olimpinis medalininkas, prieš porą metų palikęs mėgėjų boksą E. Petrauskas.

Kalbėdamas apie pastebėtus po kurio laiko įvykusius pokyčius, vyras antrino mažamečio mamai – Karenas apsikirpo plaukus, pabrėždamas, kad nori būti toks kaip treneris. Randai, kuriuos paliko nelaimė, vaikui tapo nesvarbūs – yra jie ar ne, berniukas, pasak E. Petrausko, vis tiek jautėsi esąs stiprus.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Savo treniruotėse su auklėtiniais visada stengiuosi kalbėtis kuo pozityvesnėmis temomis – kaip siekti tikslo, nenusileisti, tapti stipriu. Į temas apie asmeninį gyvenimą mudu su Karenu nesileidome. Laiką kartu leisdavome prasmingai. Aš nė neklausiau, kas jam nutiko, mačiau, kad tai – vaikui skaudi tema, todėl daugiausia kalbėdavomės apie boksą“, – atviravo pašnekovas.

Laiką kartu leisdavome prasmingai. Aš nė neklausiau, kas jam nutiko, mačiau, kad tai – vaikui skaudi tema, todėl daugiausia kalbėdavomės apie boksą.

Dabar, po Vokietijoje atliktos jau minėtos ausies atkūrimo operacijos, bokso treniruotės berniukui nevyksta, tačiau, kai tik viskas sugis ir bus galima jas tęsti, Karenas vėl susitiks su savo treneriu sportuoti ir stiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

Negalėjo į save žiūrėti

Praėjus metams po nelaimės, 2021 metų kovo mėnesį, berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija.

„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose.

Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos.

„Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – tąkart atviravo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ausies atkūrimo operacija

2021-ųjų birželio 16-ąją Karenas su mama skrido į Vokietiją, kur buvo atlikta vienos berniuko ausies atkūrimo operacija, trukusi daugiau kaip šešias valandas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Chirurgai – prof. Ralfas Siegertas ir Alexanderis Canysevas atliko dvigubą darbą – atkūrė ir iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlės suformavo dešinę ausį bei persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant dešinės akies voko. Dabar mažamečio ausis suformuota iš kremzlinio audinio – jos siluetas yra po oda. Jei kremzlinis darinys prigis ir apaugs kraujagyslėmis, kremzlę medikai atskirs nuo kaukolės, dės ant jos odą ir tik tada suformuos vaikui išorinę ausį.

„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau vakare, kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – birželį atviravo Jekaterina.

Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.

Lyg krištolinis

Kai Karenas buvo išrašytas iš ligoninės, dar tris kartus lankėsi pas jį operavusius chirurgus. „Kai mes atėjome paskutinį kartą ir sūnus atsisveikino su gydytojais, jis tiesiog pražydo. Ir jei anksčiau reikėdavo prašyti, kad Karenas sutiktų nusifotografuoti, tai šį kartą, kai norėjau nusifotografuoti su mus apsistoti pakvietusia ir vertėjavusia moterimi, sūnus pats pribėgo, kad pakliūtų į asmenukę“, – tąkart džiaugėsi Jekaterina.

Pas specialistus Vokietijoje mažamečiui teks vykti dar ne kartą. Suplanuotos dar trys operacijos, reikalingos ausims atkurti. Artimiausia numatyta rugsėjo 29-ąją. „Gydytojai atliks lygiai tokią pat operaciją tik šį kartą atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį“, – atviravo berniuko mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pridūrė, kad iki tol Karenas turi labai saugoti jau operuotą dešiniąją ausį. „Jam visiškai negalima gultis ant dešinės pusės, reikia saugotis bet kokio smūgio, kiekvieną dieną perrišti, tepti tepalais. Mano sūnus dabar – lyg krištolinis“, – tarstelėjo ji.