Kai 33-ejų Miroslavas Monkevičius tapo Vilniaus mero Artūro Zuoko rinkimų į prezidentus štabo vadovu, jo dienotvarkė gerokai pasikeitė. Vargu ar greitai jis vyks nardyti į Raudonąją jūrą, nors savo kailiu patyrė, kad nardymas ir politika turi daug bendra.

Lydi merą į susitikimus

"Prisidėjo daug papildomų darbų. Po oficialios darbo dienos prasideda mano – kaip rinkimų štabo vadovo – darbas. Visi savaitgaliai suplanuoti ir užimti. Pagrindinė mano užduotis – štabo darbą organizuoti taip, kad šis funkcionuotų kaip gerai suderintas šveicariškas laikrodis", – sakė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretorius M.Monkevičius.

Jis lydi A.Zuoką į susitikimus su rinkėjais. Nemažai susitikimų jau įvyko Vilniuje, Kaune, kituose miestuose.

Ar štabo vadovas turi įtakos formuojant kandidato į prezidentus įvaizdį?

"Pats kandidatas, padedamas profesionalių, didelę patirtį turinčių politikų, puikiai išmano įvaizdžio formavimo dalykus. Komandoje turime ir šios srities profesionalų. Ir apskritai kiekvienas komandos dalyvis vienaip ar kitaip prisideda prie kandidato į prezidentus įvaizdžio formavimo. Apie kandidatą galima spręsti iš jo aplinkos", – mano pašnekovas.

A.Zuoko rinkimų štabe dirba apie 40 žmonių. Taip pat šiuo metu yra apie 2000 pagalbininkų, kurie už šį kandidatą, prasidėjus rinkimų kampanijai, padės rinkti parašus. Netrukus jų bus trigubai daugiau.

Kokios, M.Monkevičiaus nuomone, Vilniaus mero galimybės laimėti rinkimus ir tapti prezidentu?

"Geros. Daugiausia sėkmės priklauso nuo paties kandidato. Ir, aišku, nuo rinkėjų. Mums svarbiausia, kad kandidatas galėtų išsakyti savo idėjas, mintis, pabendrauti su žmonėmis. Tada rinkėjai turės galimybę apsispręsti", – dėstė rinkimų štabo vadovas.

Norėjo dirbti Lietuvoje

M.Monkevičius yra baigęs politikos mokslų bakalauro studijas bei Europos studijų magistro programą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Kodėl jis nusprendė dirbti Vilniaus miesto savivaldybėje, o ne Užsienio reikalų ministerijoje ar kurioje nors ambasadoje?

"Praktinis politikos darymas Lietuvoje man įdomesnis už diplomato darbą ambasadoje kurioje nors šalyje. Mane traukė darbas ne už Lietuvos, o Lietuvoje. Aš nenoriu pusę savo gyvenimo, kaip dauguma diplomatų, praleisti užsienyje", – sakė Miroslavas.

Studijuodamas jis įstojo ir į nevyriausybinę organizaciją "Lietuvos liberalusis jaunimas", pradėjo savanoriauti Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje. Šioje organizacijoje dirbo septynerius metus. Dvi kadencijas iš eilės buvo jos prezidentas.

"Viskas vyko vienu metu – studijavau, domėjausi politika, dalyvavau formuojant jaunimo politiką", – pasakojo M.Monkevičius.

Nesigaili pasukęs į politiką

Kurį laiką dirbęs Vidaus reikalų ministerijoje ministro patarėju nevyriausybinių organizacijų klausimais, Miroslavas nusprendė, kad norėtų pradėti savo verslą.

"Iškeičiau šiltą vietelę ministerijoje į privačiojo verslo vandenis. Kelerius metus dirbau konsultacijų versle, taip pat turėjau kelias mažmeninės prekybos krautuves. Bet, kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi. Norėjosi ko nors svarbesnio, reikšmingesnio. Norėjosi prisidėti prie Vilniaus miesto kūrimo", – pasakojo politikas.

Vieną dieną su A.Zuoku ir dar keliais asmenimis M.Monkevičius įsteigė visuomeninį judėjimą "Taip". Su A.Zuoko koalicija jis kandidatavo į Vilniaus miesto savivaldą ir buvo išrinktas tarybos nariu.

"Paskui gavau mero pasiūlymą tapti savivaldybės tarybos sekretoriumi. Kodėl pasiūlymą? Todėl, kad ši vieta priklauso nuo mero asmeninio politinio pasitikėjimo", – paaiškino M.Monkevičius.

Pašnekovas nesigaili pasukęs į politiką. "Šiuo metu jaučiuosi, kad esu savo rogėse. Man patinka tai, ką dabar darau. Norėčiau dirbti Vilniaus miesto labui, nes jaučiu to darbo prasmę. Kaip savanoris nevyriausybinėse organizacijose esu dirbęs be jokio atlygio. Šiuo metu turiu galimybę dirbti ir gauti už tai atlygį.

Manau, tai – didžiausia kiekvieno žmogaus laimė, kai jis dirba tai, kas jam tuo metu patinka. Kas bus po kelerių metų, kalbėti apie tai dar anksti. Bet manau, kad dirbsiu tai, kas man patinka", – vylėsi M.Monkevičius, artimiausią savo gyvenimo dalį įsivaizduojantis politikoje.

Raudonojoje jūroje matė ryklių

Tačiau 24 valandas per parą politika negyvensi. Reikia ir atsigauti nuo jos, pailsėti. Sakoma, kai žmogus nepaiso ribos tarp darbo ir laisvalaikio, šeimoje viskas baigiasi skyrybomis.

"Nemanau, – nusijuokė Miroslavas. – Mano žmona Asta – gana ambicinga, daranti ir nuosavą verslą, ir karjerą. Ji – tikrai užimta moteris. Man tai – kaip ir pliusas. Nėra taip, kad žmona visuomet sėdi namie ir laukia, kol vyras grįš iš darbo. Neretai ir aš jos laukiu su blynais."

Linksmo būdo Miroslavas mėgsta ruošti valgius. Nors moka pagaminti ir koldūnus, ir balandėlius, ir cepelinus, juodu su žmona labiau mėgsta sveikesnį maistą. Todėl jis dažnai abiem paruošia po didelę lėkštę salotų.

Vyras pasidžiaugė, kad su žmona turi bendrų pomėgių – abu yra aistringi nardytojai. Lietuvoje jiems labiausiai patinka nardyti Asvejos ežere prie Dubingių, tik reikia nerti tuo laikotarpiu, kai vanduo būna skaidriausias.

Taip pat sutuoktiniai stengiasi bent kartą per metus savaitę "pabūti" po vandeniu Raudonojoje jūroje. Nuskridę į Egiptą, Šarm aš Šeichą, Monkevičiai anksti rytą visai dienai laivu išplaukia nardyti, o vakare grįžta į viešbutį. Tokio nardymo būdo, kai visą savaitę turistai gyvena laive, jie nesirenka, nes nori apžiūrėti ir šalies įžymybes.

"Kai papasakoju kolegoms ir draugams, kad per atostogas keliamės 6-ą ryto, o 7-ą autobusiukas mus jau veža laivo link, visi juokiasi: "Tai galėjote darbe likti, jei atostogų dienotvarkė nuo darbo dienotvarkės beveik niekuo nesiskiria", – pasakojo Miroslavas.

Trokšta nubėgti maratoną

Po vandeniu vyrui labiausiai patinka stebėti dideles žuvis. Yra matęs ir ryklių. Tik norint juos stebėti reikia laikytis saugumo reikalavimų. Povandeninį pasaulį jis mėgsta fotografuoti.

"Pavyzdžiui, nardydamas Lietuvoje po vandeniu randi seno tilto polių, virš kurių iškilęs naujas tiltas. Ant tų polių arba šalia jų spiečiasi didelės lydekos arba dideli ešeriai. Būna labai gražios jų nuotraukos", – pasakojo Miroslavas.

Politika ir nardymas – tarp tų dalykų tikrai yra nemažai bendro. Miroslavas prisiminė pasakymą, kad politika – kompromisų menas. Kad sprendimas būtų priimtas, reikia surasti tokį, kuris būtų tinkamas daugumai. Taigi, reikia genialiai laviruoti. O kas yra toks laviravimas, jei ne nardymas?

Kitas M.Monkevičiaus pomėgis – bėgiojimas. Praėjusiais metais jis nepraleido nė vieno Vilniaus miesto bėgimo renginio. Esą jo įveikti nuotoliai galbūt ir nėra jau tokie dideli, bet jis – pakeliui į maratoną. "Mano tikslas šiais metais – gerai nubėgti pusmaratonį, – atviravo pašnekovas. – O kitąmet, jeigu viskas bus gerai, nubėgsiu ir maratoną."

Vadinasi, kai A.Zuoko kadencija – jeigu jis taps prezidentu – baigsis, M.Monkevičius, jeigu leis jo amžius, galės kandidatuoti į šį postą? Miroslavas skambiai nusijuokė: "Taip. Nėra tokio kareivio, kuris nenorėtų tapti generolu, o tarp jų – ir aš. Bet prieš puolant į didelius vandenis reikėtų pradėti nuo mažesnio telkinio. Todėl šiuo metu dar norėčiau panardyti Vilniaus mieste. Nuoširdžiai siekiant savo tikslo, manau, sėkmė lydi kiekvieną. Padarysiu viską, kad ji lydėtų ir mane."