Vilniuje prisiekusiems alaus mėgėjams įdomių vietų mažoka, tačiau alaus revoliucija jau prasidėjo ir tikrai užsuks į sostinę – tuo įsitikinęs nepriklausomas alaus ekspertas vilnietis Vidmantas Laurinavičius.

Pats V.Laurinavičius juokauja turįs idealų darbą – tą, kuris ne tik leidžia, bet ir įpareigoja ragauti daug rūšių alaus.

– Kaip susidomėjote alumi?

– Pasakyčiau, kad tai į lietuvių kraują įaugę. Pažintis su alumi prasidėjo seniai – esu tikras vilnietis, bet atostogoms tėvai mane išsiųsdavo į alaus kraštus: Pakruojį, Pasvalį, Panevėžį. Alų darydavo seneliai, giminės. Susidomėjimas alumi kilo studentavimo, prasiblaškymo su draugais laikais, o rimtu užsiėmimu alus tapo 1998 m., kai dirbau viename verslo leidinyje ir mano pasirinkta tematika buvo barai bei alus.

Susipažinau su daugybe aludarių, dirbau įmonėje, kur su kitais rengdavome tarptautinę alaus šventę "Tris dienas, tris naktis" Vingio parke, įkūriau tinklalapį. Taip ir iki šiol gyvenimas sukasi apie alų.

– Ar pats gaminate alų?

– Taip, su žmona namie pasigaminame. Bet tikrai ne tiek daug, kad nebepirktume alaus. Mėgstame eksperimentuoti – pastarąjį kartą virėme bananų alų. Mūsų alus gal labiau suvenyrinis, skirtas draugams, taip pat nusivežti į renginius, kuriuose dalyvaujame.

– Nepagalvojate apie alaus gamybą kaip apie galimą verslą?

– Ne. Pernelyg gerai išmanau Lietuvos įstatymus, kurie susiję su alkoholio gamyba. Į tą liūną nenoriu lįsti. Geriau gaminsiu tik sau. Sakau, kad dabar atidaryti alaus daryklą, barą gali tik labai didelis entuziastas arba idiotas. Reikia turėti geležinę kantrybę, nes iš tokio verslo daugiau vargo nei pelno.

– Ar atžalas stengiatės sudominti alaus kultūra?

– Turiu tris vaikus, bet nė vienam iš jų nekišu nei savo religijos, nei savo darbo, nei požiūrio. Jie patys pasirinks savo kelią. Kaip ir aš.

– Vis dar gyvas mąstymas, kad keli alaus gurkšneliai vaikams net labai sveika, gerina apetitą ir pan. Kokia jūsų nuomonė?

– Taip nemanau. Esu griežtai nusiteikęs prieš nepilnamečių girdymą ir savo paties vaikams alaus neduodu. O jei prie kokio kiosko ar parduotuvės nepilnamečiai paprašo manęs nupirkti alaus, tai paimu pinigus ir nuperku už juos "Buratino" ar kokio kito limonado. Ir tada bandau kuo greičiau bėgti iš tos vietos, nes kartą Pašilaičiuose gana ilgai būrelis vijosi. Esu ir pieno vietoj vyno pirkęs.

– Tikriausiai tenka girdėti kalbas, kad po alaus mėgėjų vardu tiesiog slepiama yda. Ką atsakote?

– Yda yra besaikis alkoholio vartojimas. Alaus vartotojų, kurie tiesiog geria alų, yra daug, o alaus mėgėjas – žmogus, kuris ragauja ir žino ką, išsirenka kokybišką produktą ir žino, kada sustoti. Alaus kultūra yra daug platesnė ir įdomesnė, turinti gerokai ilgesnę istoriją nei vyno kultūra. Tik apie ją dar kalbama mažai, kažkodėl plačiau paplitęs požiūris, kad alus – prisigerti skirtas, krepšinio "atributas" ir pan.

Su Alaus brolija, kurios seniūnas esu, stengiamės tai pakeisti ir parodyti, kad pasaulyje alaus kultūra laikoma lygiaverte vyno, viskio kultūrai. Alaus brolijos nariams įdomu ne išgerti kelis bokalus alaus, o paragauti keliolika, keliasdešimt rūšių alaus, susipažinti su naujomis jo rūšimis, daryklomis.

– Ar susidomėjimas alaus kultūra gali tapti pragyvenimo šaltiniu?

– Taip. Pagrindinis mano verslas, iš kurio užsidirbu mokesčiams už butą ir dešrai, yra alaus turizmas. Esu alaus gidas, vežioju turistus po įvairius rajonus – tai Biržai, Pakruojis, Pasvalys ir kt. Taip pat rengiu alaus degustacijas.

– Ar alų tiktų vadinti moterų gėrimu?

– Mūsų brolijoje yra gal net trečdalis moterų. Alų istoriškai pradėjo gaminti moterys. Alus iki viduramžių, kol atsirado vienuolynai ir vienuolių tradicijos, buvo eilinis jų namų ruošos darbas. O atsiradus vienuolynams, kur moterų nebuvo, vyrai buvo priversti pradėti gaminti alų. Moterys geriau jaučia skonį bei aromatus ir reikia pripažinti, kad jos yra geriausios aludarės Lietuvoje bei pasaulyje.

– Koks būtų jūsų maršrutas po Vilnių alaus mėgėjui?

– Panašus kaip "Alutinio maratono 2013" žemėlapyje – 21 vieta. Žmones, pavyzdžiui, praleidžiančius vieną vakarą Vilniuje, nuvedu į vietas, kurios įdomios ne tik dėl gero alaus, – tokias kaip "Būsi trečias", "Prie Katedros", "Šnekučio" barai, "Špunka" ir t. t.

– Kaip manote, Vilniuje galėtų klestėti alaus turizmas?

– Tikrai taip. Tačiau Vilniuje alaus šventės baigėsi, kai merijoje pasikeitė valdžia. Norėjome šiemet Vilniuje padaryti alaus festivalį, deja, valdžia neišdavė leidimo. Tačiau jį sėkmingai surengėme Pakruojyje: dalyvavo 20 aludarių, buvo beveik 40 rūšių pilstomo alaus, miesto, kur gyvena 5 tūkst. žmonių, šventėje sulaukta apie 10 tūkst. lankytojų.

Manau, Vilniuje alaus festivalis galėjo pritraukti ir 100 tūkst. žmonių. Kitais metais numatome alaus festivalius ne tik Pakruojyje, bet ir Biržuose bei dar poroje miestų. O Vilnių vėl kol kas, matyt, teks aplenkti. Sostinė iš alaus turizmo galėtų turėti nemažų pajamų, o dabar jas praranda. Be jokio pagrindo aiškinama, kad dėl to visi prasigers, pridarys problemų, nuostolių. Pažvelkim į Prahą, kur alaus turizmas klesti: alumi mėgaujasi ir vietiniai, ir turistai, ir dėl to miestas toli gražu neturi prastos reputacijos.