Gerai, kad nors „Scanorama“ prasideda vėlų rudenį, o ne vasaros pabaigoje, nes kad ir kokie būtume šiauriečiai (labiau savo charakteriais), žiema nėra lengvas metas. Kaip yra teisingai pastebėjusi Havajuose gyvenanti lietuvė, mes net vasarą nelabai atsipalaiduojame, skubame, nes ruduo, vėsa ir šaltis ateina per greitai, nespėjame padaryti, ką suplanavę, kai, tarkime, tuose pačiuose Havajuose taip nebūna, niekas neskaičiuoja vasaros dienų, visi atsipūtę žino, kad vasara niekur nepabėgs.
Kad jau taip išėjo panirti į netolimus atsiminimus, neįmanoma nepaminėti ir Kauno kino festivalio. Atsimenate puikų šūkį: „Kaune kaip kine“? Et, ir Kaune buvo išskirtinio kino, dabar jo gauname tik tiek, kiek mums duoda Vilniaus festivalių rengėjai, nes paprastai atveža toli gražu ne visą programą. Kauno kino festivalis buvo užėmęs savo nišą – unikalią, kiek kitokią nei besisvečiuojančių festivalių. Įdomiausia, kad jame buvo įmanoma pamatyti itin retų filmų, dažnai be jokio komercinio šleifo, tai buvo festivalis, kuris labiau pritiktų sostinei, dideliam miestui dėl savito unikalumo ir net angažuotumo, todėl beprasmiška būtų kalbėti apie žiūrovų skaičių, juk kai kurie kultūros reiškiniai prasmingi patys savaime, jie kuria miesto kultūros veidą, ugdo žiūrovą platesniam žvilgsniui, jo kantriai laukia, o tie vienetai, ne masės, vėliau miestui atneša naujų vėjų. Dėl šios priežasties jis nesustingsta savo įprastuose, dažnai nunešiotuose drabužiuose, kuriuos visaip mėgina perdažyti.
Taigi, turime nuostabiąją „Romuvą“, bet nekomercinio kino laukiame iš sostinės. Visa laimė, kad sulaukiame. Neseniai gero kino alkį malšino „Kino šortai“ – 19-asis trumpųjų kino filmų festivalis.
Trumpametražio filmo formatas – gana keistas: reikia per trumpą laiką pasakyti esmę. Juk panardinti į jausmų, emocijų jūrą nelabai pavyktų dėl trukmės. Gal todėl kino šortai nėra labai populiarūs – žmonės kine ieško užsimiršimo, nori panirti į kitą laiką, kitą gyvenimą, neišgyventus, bet trokštamus jausmus ar tiesiog realybėje nelabai įmanomą nuotykį. Paradoksalu, bet net ilgesnio feisbuko įrašo dažnas neįveikia, o štai kine neblėsta ilgos trukmės filmų, viršijančių dvi valandas, tendencija. Įdomu, kad anksčiau jie būdavo iki pusantros valandos ir prodiuseriai nesutikdavo su ilgesne filmo trukme – esą bus nepatrauklu žiūrovui.
Atrodo, šiandien visi turėtų žiūrėti vien trumpametražius, bet ne, dominuoja dviejų valandų ir ilgesni filmai, o trumpametražiai sudomina mažiau. Tačiau turbūt baisiausia, kai aukštesnės prabos kultūra – šiuo atveju nekomercinis kinas – vertinama masiškumo kriterijumi. Juk tikroji kultūros, meno gyvybė pirmiausia remiasi įvairove, o ji nėra masiškumo sinonimas.
Tikrieji meno kūriniai, kurie dažnai iš pradžių būna net nesuprasti arba beveik nepastebimi garsiame savireklamų triukšme, gimsta ne iš pigaus populiarumo, noro išgarsėti ar lengvo uždarbio geismo. Kiekvienas miestas geriausiai save atskleidžia ne masiniuose renginiuose, o gebėjimu palaikyti įvairovę, nišinius renginius, keistus menus. Deja, dažniausiai tą sugeba didieji miestai, o kiti paprastai patys pasirenka masiškumo kriterijų, pagal kurį bet kokį jomarką galime vadinti kultūra.
Dėl formato trumpieji filmai jau savaime papuola į nekomercinio kino sritį, jie iš dalies susišaukia su performanso menu, kai per gana trumpą laiką turi parodyti neilgą spektaklį, kuriuo nušauni žiūrovą arba ne. Šiame mene – itin daug spekuliacijų, kai menininkas, o dažniausiai tik save juo laikantis, nelabai turi ką pasakyti, bet galvoja, kad prasisuks su bet kokia, ne visai brandžia ar net tuščia mintim ar idėja. Juk iš pirmo žvilgsnio tai labai lengvas menas jau vien dėl savo trukmės: jei nepavyks, tai bent nesukels nuobodulio ir pojūčio, kad laikas praleistas beprasmiškai.
Trumpame filme reikia meistriškai išgryninti scenarijų ir kartu palikti būtinas filmui detales, kad pasibaigęs jis dar ilgai liktų žiūrovo atmintyje.
Panašiai, regis, galvoja ir kai kurie trumpųjų filmų autoriai, nors iš tiesų performansas – itin sudėtingas, sunkus menas, kuriame mintis turi būti koncentruota, išgyventa ir išgryninta. Tai kalbėjimas ne apie nieką, o apie esmę iki gyvuonies.
Trumpame filme taip pat reikia meistriškai išgryninti scenarijų ir kartu palikti būtinas filmui detales, kad pasibaigęs jis dar ilgai liktų žiūrovo atmintyje. Tai labai sunku, todėl nieko keisto, kad gana daug garsių režisierių pradėjo nuo trumpametražių kūrinių: juos įvaldžius, ilgos trukmės filmą sukurti kur kas lengviau.
19-asis trumpųjų filmų festivalis supažindino su puikiu lietuvių režisieriumi Rinaldu Tomaševičiumi, kuris, be jokios abejonės, ateityje dar nustebins ir ilgo metro kūriniu. Festivalyje parodytas filmas „Po fentanilio“ stipriai atitrūko ir skyrėsi nuo kitų nepriekaištingu scenarijumi, kino meno išmanymu, o svarbiausia – kalbėjimu iš širdies. Deja, skaudančios širdies. Pribloškiantis R. Tomaševičiaus filmas – apie narkomanus, siaubingą jų gyvenimo pusę, tačiau be pasmerkimo ar bjaurėjimosi, o su atjauta ir liūdesiu, egzistenciniu liūdesiu: juk tie žmonės – šalia mūsų, jie sūnūs ir dukterys, broliai ir seserys, buvę draugai, kaimynai, jie – mūsų visuomenės grandis, paliečianti kiekvieną mūsų.
Taip pat labai įdomus ir šiųmetį Europos kino apdovanojimą pelnęs režisierės Saros Rajaei iš Nyderlandų filmas „Poetų miestas“. Kūrinyje pasakojama apie miestą, kuriame iš pradžių visos gatvės buvo pavadintos poetų vardais, bet miestas plėtėsi ir vardų nebeužteko, taip įsiliejo rašytojai, literatūrologai, menininkai, sportininkai, garsūs veikėjai ir t. t., galiausiai visi užmiršo, kad kadaise čia buvo poetų miestas. Įdomiausia, kad filme imta pasakoti kita intriguojanti istorija apie šilkmedyje apsigyvenusią dvasią ir galiausiai visi pamiršome, jog filmas buvo apie poetų miestą. Jei ne pabaigoje vėl atsiradęs pavadinimas, niekas turbūt ir nebūtų prisiminęs. Puikiai susukta juosta atskleidžia, kodėl šiandien reikia tų neva skandalingų istorijų: kad pamirštume senąsias, neretai ne itin patogias, kad žmogus nuolat maitintųsi, o iš tikrųjų – būtų maitinamas neva naujomis aktualijomis, kuriomis galima plastiškai keisti jo paties mąstymą, užtušuojant atmintyje esančius įvykius, patyrimus, išmintį, gebėjimą individualiai samprotauti.
Beje, pirmą festivalio dieną parodytas Johno Smitho „Būti Johnu Smithu“ buvo puikus savotiškas atidarymo filmas. Autorius – neabejotinai talentingas, garbaus amžiaus, susidūręs su rimtomis sveikatos problemomis, bet jo žinios apie trumpo metro kiną – neįkainojamos. J. Smithas jas ne tik pademonstruoja, bet ir sukuria nepamirštamą trumpametražį kūrinį, paliesdamas bene jautriausią mūsų asmenybės dalį – mūsų vardą, kuris gyvenime ne tik svarbus, bet ir dažnai – lemtingas.
Taigi 19-asis trumpųjų filmų festivalis iš Vilniaus vyko „Romuvoje“, jau be garsiai burzgiančio kaloriferio, nereikėjo saugotis, kad neužliptumėme ant jo laido, nereikėjo ir arbatų termose. Puiku. Tačiau iš atminties neišsitrynė kadaise, dar prieš atsiimant ir renovuojant „Romuvą“, ambicingai, su tikslu kurti filmus, įsteigtas Kauno kino centras. Ilgu ir Kauno kino festivalio. Lietuvių kūrėjų konkursinėje programoje rodomuose filmuose matėme Vilniaus gatves ir stogus, o viename filme veikėjui prisipažinus, kad studijuoja Kaune, kitas nusijuokė ir mestelėjo, kad ten nėra ką veikti. Tai buvo tik filmas ir jaunuolių pašnekesys, ne festivalio, ne redakcijos, ne mano nuomonė. Tačiau. Kino centru pavadinome kino teatrą „Romuva“, tad ambicijos tarsi išliko.
Naujausi komentarai