Poezija su visa savo žanro įvairove disponuoja galinga priemone – išmaniuoju žodžiu. Mintyje turime meno korifėjus, mums palikusius neįkainojamų turtų. Poezija, globojama mūzos, tampa gėrio įkvėpėja ir žmogaus kelio taisytoja, todėl nebijokime ją pristatyti deklaratyviai, pompastiškai, prabangiai.
Įtaigus menas žmogui padeda formuoti pasaulėjautą, jį savaip disciplinuoja savo minkštąja galia. Kažin ar individas gali pasiekti intelektinių aukštumų ir visavertį išprusimą neįsiklausęs į tai, ką jam sako poetinė mintis?
Deja, yra ir kita – pilkoji – poezijos pusė. Ji prisistato kaip išsišokanti, su nerišlių žodžių perkrova, nesustyguota, tuščiavidurė ir bejausmė, nežinanti, ką nori pranešti, pasimetusi pati savyje. Apsimetėlė ir be polėkio arba poezija be poezijos – tai galėtų būti bene taikliausia jos charakteristika. Tokia kokybė jau įsigalėjo, tačiau bent kol kas ir, ačiū mūzai, dar visiškai nenustelbė klasikinio ar jam prilygstančio eiliavimo.
Žaisminga, šuolinė minčių kaita ar improvizacijos poezijoje yra itin pageidaujama, tačiau novatoriškumas, primenantis gaivališkas simuliacijas, įgavo keistų formų. Atsitiktiniu būdu pasigaunami žodžiai, dargi be kompiliavimo pastangų – na, kas šauna į galvą – čia pat emituojami ir siunčiami... brangiam skaitytojui. Tai minties nenumezgantis eiliavimo būdas, tolygus visuomenės negerbimui.
Tuščio pliuralizmo sangrūdose besikaupiantys eilėraščiai – jau įvykęs faktas. Visa tai kyla iš neatsakingo eiliavimo su nesveika žodžių pjautyne, persunkta beprasmiškumų, užkariavusių dalies kūrėjų protus. Rezultatas apverktinas – kūrėjai ir skaitytojai patraukė skirtingais keliais. Didelis poezijos segmentas su ydingu eiliavimu pakimba ore arba gravituoja žemyn, kuria pretekstą į poeziją žiūrėti nepatikliai, kelia padūsavimų: Ak, kurgi pradingot, posmeliai lengvi? / Gal saulė užtemo, ar protas visgi? / Nesiseka dainiui laikų sumaišty / Į natą, į taktą pramauna šaulys.
Abejingai žiūrėdami į krištolinio skaidrumo poezijos puoselėjimą, nejučia prisidedame prie širdis pavergiančio sofistikuoto meno eutanazijos, jo pribaiginėjimo. Mandagi, erudicijos nestokojanti auditorija savo tyliu pritarimu leidžia rafinuotam menui trauktis į pogrindį ar kažkur kitur, apleidžiant turėtas teritorijas. Apie tai, ir nė kiek nesivaržant, privalu prabilti atviru ir nuoširdžiu tekstu, kol pagiriamojo žodžio sulauks beatsigaunanti (anonsuojant avansu), kur kas harmoningesnė kūryba.
Atvira žanro žaizda, pristatyta kaip aktualija, prašo kūrėjų pasitempti ir intencijų korekcijos. Apeliuojant į valdančius raidę, žodį ir prasmę, norisi palinkėti lengvos rankos, bet... ne lengva ranka rašyti ir pasirašyti, kad kūrybos saviraiška įgautų naują kvėpavimą, nuaidėsiantį gyvai, plastiškai, melodingai. Palinkėjime užčiuopkime kvietimą bėgti nuo prasto eiliavimo pagundų kuo toliau. Tegul meninė kūno ir minties kalba tampa juntama subtilybe, intymia komunikavimo priemone. Tai atviras laiškas su minčių plėtojimo tąsa žemiau pateiktame rašinyje „Nerimastingos eilėdarinės mintys“.
Nerimastingos eilėdarinės mintys, arba Būvis prašosi dėmesio
Modernėjanti dabarties poezija kinta, ji tolsta nuo tradicinio eiliavimo, kuriam būdinga tvarka, melodingumas, minties aukštas skrydis, jos grakštumas. Visa tai šildo pokario kartos dvasinį pasaulį. Nostalgiškai prisimename nykstantį klasikinį eiliavimo modelį ir su tuo susitaikyti nelengva. Pasiilgimas brangintinas, mat, regint destruktyvias tendencijas ir naujas sroves, darosi neramu. Poezijos žanras sulaukė įmantrumo ir primityvumo užkrato. Kas tai: naujas standartas ar protestas dėl tradicinio eiliavimo?
Įžanginės gairės
Poezija yra mūsų jausmų karalienė, jai atitenka sentimentai, ji – tikroji nuomonės formuotoja, verta ditirambų ir tūpsnių. Ji aukščiau mūsų buities ir kasdienybės, jos misija ypatinga, sunkiai nusakoma. Juk poezija tokia pažeidžiama, ji nepakelia grubumo, nesiskaitymo. Jei tai įvyksta, ji tampa neatpažįstama.
Pajutus poetinės galios veikimą, apima didis jausmas, palaimos dvelksmas. Visa, kas jausminga, romantiška, skaidru, tauru, moralu, lyriška ir tyra, – jos valdos. Poezija veikia mūsų sensorinį pasaulį per patosą, maitindama jausmus. Žodis tampa jos veikimo įrankiu, jos detonatoriumi, jei turėsime omenyje sukrečiantį poveikį mūsų mąstymui ir elgsenai. Štai dėl ko šnairuosime į tuos, kurie puoselėja neatsakingą padrikų žodžių kultą, vaidina kietus, įsivaizduoja virtuoziškai valdantys žodį, pamiršdami, kad eilėraštis yra subtili substancija, neprisileidžianti apsimestinės, nenuoširdžios fabulos.
Tyliai apraudosime faktą, kad neturime lakmuso, parodančio tiesą – geras ar blogas autorinis kūrinys prieš mus. Todėl dabarties poetinės pakraipos neužgauliam aptarimui prireiks didelio jautrumo. Tai būtų horizontalus pasidairymas, ne nuo pakylos. Objektyvumą kažkiek paveiks subjektyvumas, tai pasitaiko tiems, kas pasišovė imtis eksperto vaidmens. Delikati interpretacija, neminint kūrėjų vardų, padės išvengti nesusipratimų, sumažins priekabiavimus.
Poezijos nuokrypius, kuriems įtaką galbūt daro madų vėjai ar lengvabūdiškumas, bus mėginama įvertinti be pykčio ir šališkumo, be aprioriškumo, pasitelkiant apdairią kritiką. Juk demokratija leidžia apsikeisti nuomonėmis, išreikšti savąją. Priekaištai nebus mieli, bet jie bus kaip poeziją gelbstintys, lygiai kaip tie nesmagūs sveikatą stiprinantys adatos dūriai. Tikėtina, kad rasis šalininkų, raginsiančių laikytis neutralumo, palikti ramybėje vargano turinio poeziją, o visokius ekscesus priskirti nebrandumui.
Pagarba konkretiems kūrėjams ir mandagus korektiškumas neleido pateikti konkrečios kūrybos, kuri iliustruotų išsakytą kritiką. Gerbiant privatumą, šiuos asmeninio pobūdžio pastebėjimus būčiau linkęs vadinti metmenimis, o ne išsamia analize.
Rašinyje nebus receptų, kaip komponuoti „teisingą“ poeziją, kaip ir nebus minimi tie gausūs Lietuvos kūrėjai, kurie rašo gilaus turinio ir aukštos tonacijos poeziją, nusipelno pagarbos ir dėkingumo, tampa laureatais, sulaukia premijų. Rašomo darbo tikslas kitoks – noras užčiuopti nūdienos poezijos tendencijų pulsą, pajusti, kuo ji kvėpuoja, ką plėtoja, kuo ypatinga, kuo nuvilia. Su minoriniu nusiteikimu perbėkime per abejotinos vertės poezijos bangą, kliudydami idiomą „dėl skonio nesiginčijama“.
Žanro nuožulnios slinktys
Dalis šiuolaikinės poezijos nesivargino pakilti į svaiginamas aukštumas, mat klajonių ir klejonių peripetijos nuvairavo, nežinia kur, su savimi nešdamos neapdorotas, bet kaip sumontuotas nerišlias raiškas. Į areną įsiveržusios blankios, anemiškos eilės, imituodamos improvizaciją, dargi nelabai vykusią, nesiliauja trikdžiusios publiką. Juk žmogaus sielą jaudina įdomūs, sklandūs, gražūs, širdį gaivinantys eilėraščiai. Būtent tokios eilės ilgai skamba sąmonėje ir pasąmonėje, o po susitikimo su jomis žmogus ilgai išlieka emociškai paveiktas.
Deja, vis labiau plinta sunkoka ir ne visiems suprantama poezija, daugiau primenanti svaičiojimus, žodžių šėliojimus, lyrinio ir romantinio komponento nebuvimą, kuris tradiciškai buvo tapęs neatskiriama padorios poezijos dalimi. Kartais tų eilių net nėra – tik išbarstyti manipuliaciniai, mums mažai ką sakantys žodžiai, o neretai – transkribavimo procese įgavę beletristinio teksto formato būvį. Čia neturime omenyje archajiškosios pasakojamosios poezijos, užsimezgusios prieš kelis šimtus metų iki mūsų eros (pvz., Homero „Odisėja“). Vėliau panašių epų sukurta ir daugiau, bet jų mėgdžiojimu nebesidomima.
Būna akimirkų, kai mėgini patikėti, kad meno kūrėją apėmė patys geriausi užmojai, tačiau greit paaiškėja, kad geri ketinimai nuplaukia, nežinia kur. Tai atvejai, kurie, perfrazavus Franką Sinatrą, tilptų kad ir tokioje eksplikacijoje: atsikandama daugiau, nei pajėgiama sukramtyti.
Jaukinantis tokias eiles, kartais vis dėlto galima pajusti momentinių nušvitimų ir autoriaus pastangų pasakyti ką nors tikra ir apčiuopiama. Taigi, kažkokių aliuzijų pasitaiko, bet jos niekaip nelemia visuminio produkto kokybės ir eilių muzikalumo, todėl ryšys su skaitytoju neužsimezga.
Eroduojanti tikrovė
Esame įpratę klasikinį eilėraštį matyti su pavadinimu ir posmeliais. Dabar nemažai jų išvis be pavadinimo, juose eilučių nenutrūkstama grandinė užima pusę ar daugiau knygos, matyt, tikintis, kad kūrinys bus perskaitytas vienu atsikvėpimu, primenančiu ištvermės maratoną. Ilgametražiai ir mažareikšmiai pasažai didesnį įspūdį, atrodo, daro pačiam kūrėjui, o ne skaitytojui, koncentruota prasminė skverbtis, jei ji pasitaiko, paskęsta trūkinėjančiose sujauktyse.
Gal skambės trivialiai, bet kūrinėlio sąranga privalo prisistatyti skaitytojui atvira širdimi ir išbaigtumu, o ne išsiveržti ekstremaliuoju individualizmu, kritikų vadinamu savitumu arba egocentrizmu.
Keisčiausia, kad padrikas eiliavimas nesulaukia kritikos, matyt, galvojant: tegu sau egzistuoja, evoliucionuoja, tegu sau žinosi. Toks menas vadintinas eksperimentine poezija, spontaniškumu, siurrealizmu, abstrakcijomis ar dar kuo nors. Pasitaiko ir kitokių kūrybos bruožų, priskirtinų neįvaldytam ekscentriškumui arba vėjavaikiškai verbalinei dėlionei. Daugeliu atvejų įspūdis toks, kad vis dėlto eiliuojama rimtu veidu, bet šnekant niekus, nejuntant klaidžiojimo miglose.
Tai, kad nėra oficialios kritikos, daro žalą – užgimusi silpna kūryba kartais dirbtinai ir nepelnytai pakylėjama neproporcingai jos vertei, tai, deja, gali paskatinti netikusio eiliavimo plitimą. Ta tyli tolerancija ilgainiui nutolina poeziją nuo skaitytojų, o kūrėjas lieka vienui vienas. Šitaip gimsta poetai atsiskyrėliai, jie minimi apžvalgose.
Kai kurie eilėraščiai eksponuojami be turinio, be raiškos ir jausmo, jau nekalbant apie ritmo ir rimo nebuvimą. „Eilėraščio forma visų pirma yra ritmas“, – sako poetė Enrika Čemolonskienė. Daugelis rašančių ritmą ignoruoja, jiems jis bereikšmis. Tikro jausminio momento – tai posmams yra didžiausia vertybė – veikiausiai nerasime, nes jis surogatinis, neįkvepiantis, dirbtinis, medinis. Jis netgi nelėkštas, kažkoks ambivalentiškas. Apie ekspresiją ir skaitytojo vidinio pasaulio praturtėjimą kalbėti netenka. Kalbėti galima apie pasimetimą, mat nebenutuokiama, kur slypi tikroji poezijos jėga ir... įsimetusi liga. O kur dar diletantizmas, svarbiausias poezijos erozijos veiksnys, rizikingu kampu pakreipiantis visą poezijos laivą? Taigi, kalbama apie ydingą eiliavimą, kurį nelabai kas imasi recenzuoti, todėl kūrėjui neįmanoma perduoti kritinių ar paskatinančių žodžių, jei tokio preteksto būna.
Kai kuriuose kūriniuose pasigendama meninės vertės ir stipraus estetinio poveikio, paisant reiklių poezijos vertinimo kriterijų. Beje, viešai vengiama abejoti vingrių minčių verte, o korektiškos užuominos apie prastos kokybės kūrinius kažkiek sustyguotų ir kūrybos procesą, ir jo padarinius.
Tikri poetai vaikosi ir originalumo, ir unikalumo, ir tik būtent toks preciziškas išskirtinumas su giluminėmis įžvalgomis, metaforų ir simbolių gausa autorių, kaip brandžią asmenybę, nuveda iki olimpo. Taip gimsta poezijos grandai ir nemari jų kūryba.
Jei visiškai atvirai
Neretai susidaro įspūdis, lyg autorius tyčiotųsi iš skaitytojų. Tokie poetai, tarsi į saują sugriebę sakinių, juos sutrupina į fragmentus, o paskui lyg sėjėjai sviedžia žodžių tiradą į baltus knygos lapus, o jūs, mielieji skaitytojai, būkite malonūs, susivokite, patys susimontuokite sakinius, dekoduokite mintis ir, galbūt, sužinosite, ką ten norėta pasakyti. Tokie verbaliniai protuberantai – be geidžiamos dermės, be įtaigos. Jie ne tik neišrikiuojami eilėmis ar posmais, bet išmėtomi kokia nors laiptuota, anarchjiška tvarka.
Skaitytojas vaišinamas betikslėmis, šuoliuojančiomis refleksijomis, praradusiomis orientaciją laike, erdvėje, bet kokiose koordinatėse. Dosnus švaistymasis žodžiais ir manieringumas negelbsti – neįstengiama atverti mums rūpimos giluminės minties.
Kitaip tariant, forma yra, bet turinio nerandi. Protarpiais, kai jau, atrodytų, užčiuopi, pasiveji ir pasigauni mintį, jau sušmėžuoja komunikacija ir įtrauktis, bet staiga viskas išslysta, pradingsta. Tuomet vėl bandai skaityti iš naujo, tačiau rezultatas – tas pats. Skaitai, vis dar tikėdamas aptikti racionalų grūdą, kartais net priekaištaudamas sau dėl negebėjimo pagauti giliamintiškumo.
Neįprastos struktūros, arba, tiksliau, bestruktūriai, eilėraščiai – gana pretenzingi, jie geidžia būti vertinami. Neapdoroti, be rezidualinės vertės verbaliniai konglomeratai patys save pasmerkia atsisveikinimui, kad galop pasidengtų užmaršties sluoksniu. Vargu ar galima ramiai kalbėti apie tam tikro poezijos segmento nuopuolį, geriau jau užaštrinti, išgaląsti išsireiškimus, adresuojamus kakofoniniam stiliui, šitaip bandant sukelti lengvą cunamį kūrybinėse dirbtuvėse, pažadinti Vezuvijų.
Sakykime tiesiai – chaosas, nusiritęs į žemumas, tampa netvarkos šeimininku. Naivus skaitytojas negerbiamas, jis gaišinamas, nors ir stengiasi pagauti keisto eiliavimo vingius, ieško loginių sąsajų, neįprastų, gal užšifruotų sugestijų ir jų neranda. Kartais pasidaro gaila tokių kūrybinių pastangų, kai kuriamos iliuzinės vizijos, nesugebant jų pagrįsti kviestinių žodžių serijomis. Žodžiais, kuriais žongliruojama dėl paties žongliravimo.
Kartais kyla įtarimų, manant, kad skaitytojas yra sąmoningai mulkinamas, jam neduodant nieko mainais. Tai atvejai, kai eilėse nerandame nei meno, nei harmonijos, nei kultūros. Tai kūryba, kuri vargu ar kada nors taps nematerialiu kultūros paveldu, jos pėdsakai tautos lobyne liks sunkiai pastebimi.
Reikia pavyzdžių, citatų ar motyvacinio pagrindimo specifinės poezijos menkinimui? Jų nesunkiai galima pateikti, kiek tik nori.
Anksčiau knygynuose, stabtelėjus ties informacine lentele „Poezija“, buvo galima peržvelgti daugybę eilėraščių ir susidaryti atitinkamą nuomonę, beje, labai artimą čia charakterizuojamai. Pastaruoju metu, bent jau Kaune, knygynuose skyrelio „Poezija“ išvis neliko. Tik ilgokai paieškojus, su knygyno darbuotojos pagalba galima sunkiai rasti vieną kitą eilėraščių knygelę, pasislėpusią skyrelyje „Lietuvių autorių kūryba“. Tokią situaciją lėmė ne kas kitas, o nieko nedominanti, savo mandrume pasiklydusi kūryba.
Kūrinio kokybės praradimas poreikio ir paklausos negeneruoja. Veikiami rinkos dėsnių, knygynai kaip įmanydami kratosi pirkėjų dėmesio stokojančių kūrinių, į kurių laviną, ko gero, patenka ir puikių eilėraščių knygelių, atsidūrusių prastos kūrybos šešėlyje. Tai niveliavimosi efektas, kai skaitytojas, daugelį metų gąsdintas slogiomis, neigiamas emocijas žadinančiomis eilėmis, ima kreivai žiūrėti į visą poeziją, nebesivargindamas ieškoti deimanto sąvartyne. Beje, pasiteiravus knygyne potencialaus pirkėjo, bevartančio poeziją, kokie jo įspūdžiai, sulaukta pikantiškos leksikos ornamentuote papuošto atsakymo, todėl nedetalizuotino.
Žvilgtelėjus praeitin, nesutupėtų eilių daigų aptinkama dar XX a. pradžioje. Dar daugiau, išdarkytos mintys darė neigiamą įtaką kitiems kūrėjams. Štai Rainerio Marios Rilke’ės, garsaus austrų rašytojo ir poeto, pastebėjimas: „Mano bėda, kad atidžiai skaitoma modernioji poezija sujaukia mano paties eiles.“ Taigi, tuomet, šio rašytojo gyvenamuoju laikotarpiu (1875–1926), poezijoje jau reiškėsi kūrybinis palaidumas, poetinis lunatizmas.
Beje, iškilus poetas ir prozininkas Sigitas Parulskis dabartinę poeziją neseniai išvadino itin nepagarbiai (lrt.lt; 2025 02 22), ją palygindamas su... fekalijų malimu, turgaus išmintimi, tuo tarpu čia bandoma kritikuoti atsargiai ir tik tam tikrą, prapulties ištiktą poezijos dalį.
Dar ne taip seniai atrodė, kad brokas šiuolaikinėje poezijoje pretendavo užimti sėdimą vietą dargi parteryje ir jau buvo besiruošiąs nustelbti tikrą intelektualiąją kūrybą, neblogai jaustis. Akivaizdu, lūžio momentas atėjo: garbingas vietas privalu rezervuoti talentingiems kūrėjams, o rašantiems nei į tvorą, nei į mietą – parodyi tikrąją vietą. Supratimas ateina pamažu.
Giliai nepermąsčius situacijos, nejaučiant laikmečio iššūkių, kažin ar verta rašyti į stalčius, į sandėlius, drumsti kūrybos vandenis.
Paradoksai, kaip be jų?
Tenka stebėti gyvenimiškuosius paradoksus. Esama nemažai mėgėjų išsisakyti pasitelkus poetinį žodį. Dauguma jų – tikri jautruoliai, kaip reta empatiški, neretai iracionalūs, šiek tiek sutrikę, nuolat ieškantys savo vietos gyvenime. Tačiau yra ir kita poetų kategorija, kuri truputį stebina. Tai išties veiklūs žmonės, nemažai pasiekusę, taigi, savo srities profesionalai, dalykiški ir įdomūs pašnekovai, realistiški visais požiūriais. Tačiau... vos tik sėda prie rašomojo stalo, iš po plunksnos ar kompiuterio klavišinio raidyno kaipmat liejasi tiesiog skilusios asmenybės eilės, faktiškai – žodžių kratinys.
Tai sunkiai paaiškinamas fenomenas, reikalaujantis gilesnių tyrinėjimų. Šitaip apyvarton leidžiami atsitiktiniai žodžiai, kurie visiškai nelinkę burtis į loginius sakinius ar prasmingas eiles. Tačiau už visa to stovi konkretus žmogus – dalykiškas, pasaulį vertinantis objektyviai, bendraujant nenusišnekantis, bet rašantis fantasmagorijas. Tai tokie atvejai, kai kūryba, užuot taurinusi ir kėlusi skaitytojų širdis aukštyn, juos sutrikdo. Pseudomenas nekuria pridėtinės vertės, o tik gausina makulatūros kalnus, nuvilia poetiškos sielos melomanus. Išties, kodėl tingima kruopščiai parinkti žodžius, juos tarpusavyje susieti loginiais, suprantamais ryšiais, kad, galų gale, prakalbintų skaitytojo sielą. Kažkodėl nesibaiminama, nesidrovima skaudžiai kliudančio rikošeto, atskriesiančio iš auditorijos, iš minios. Iš to kyla susirūpinimas, kad čia išsakyti kartūs žodžiai, neradę atgarsio, nesišlaistytų patvoriais, bet nors ką nuveiktų.
Apgailestavimas ir lūkesčiai
Gaila rašančių, patiriančių satisfakciją nuo paties proceso ir juos tenkinančio rezultato, kuris... Parnasą tempia į poetinį skurdą. Jei didaktikai neduotume per daug valios, galima pasiūlyti eiti kūrinių sanavimo keliu. Tai tampa įmanoma, kol kūrinys neišsprūdo į viešumą. Suvokiant, kad kūrinyss dar nesunokęs, pusžalis, prie jo verta pasėdėti, pasikankinti. Toks kelias, t. y. per kančias į kokybę, dažnai pasiteisina. Tai būtų atsargus patarimas bandant likti šiapus didaktikos.
Norisi tikėti, kad daugelis, susidūrę su mažaverte, negyvybinga kūryba, taip pat negatyviai vertins čia aptartą modernumą, nesiekiantį norimo skambesio. Norint kurti kokybišką poeziją nepakanka vien noro ir grafomaniško užsispyrimo, reikia jausmo, minčių skvarbos, intuicijos ir milžiniškų pastangų. Manykime, kad tik disponuojantys vulkanine jausmine energija, tikrieji poezijos kalviai pajėgs išvesti poezijos santykinį nuosmukį iš santykinės krizės, o tikrosios poezijos magija atgis ir vėl maitins amžinai nepasotinamas, meno ištroškusias sielas.
Ar galima įgyvendinti nepakantumą įnoringai poezijai? Užduotis – nelengva, bet kokį nors priešpriešinį judesį galima sukelti. Gal ir šis rašinys kiek nors prisidės prie išsikelto tikslo, atšaldys entuziastus kurti nepaklausų meną. Nepakantumas poetiniam muistymuisi ir išsidirbinėjimams turėtų būti redakcijų ir leidėjų akiratyje.
Prie geidžiamų pokyčių galėtų prisidėti atkurta kūrinių recenzijų praktika, kuri, kaip žinome, sanitariniu būdu gerina kūrybos klimatą, priverčia laikytis kūrybos higienos. Norint gerinti kokybę kartais reikalingas subtilus spaudimas, kažkoks atgrasymas, o tai būtų atsvara viešo kritinio vertinimo vakuumui. Suaktualinta tema, manykime, nuves prie trokštamų permainų, ras atgarsį poeziją vertinančių žmonių širdyse.
Meno pagairėje kūrėjas įsitvirtins ir pasijus svarbus ne tuomet, kai duos įžadus ir apsispręs nustoti kūrti menkavertybes, bet kai kūriniui parašyti skirs tiek laiko, kiek prireiks išgauti skambesiui, artimam poezijos meistrų sukurtiems šedevrams. Tuomet banalybės nunyks, o atgimusi, ištrūkusi iš dekadansą primenančio laikotarpio poezija su savo minties ir harmonijos svaiguma stebins eiliuoto meno mėgėjus. Toks tikėjimas teįsikūnija rytdienos vizijose.
Baigdamas noriu palinkėti, kad meno kūrėjai sau kelią pasišviestų šviesaus atminimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus delikačiu priminimu: „Poezija priklauso būtinosioms tautos atsargoms.“
Etiudas elegiška baigtim
Iš krantų išsiliejusios mintys
Eilėmis ir posmeliais pavirs
Ir kiekvieną lietuvį sušildys,
Išbučiuos, pamyluos, apkabins.
Tų minčių įstabiausiais viražais
Žais poetai tyliais vakarais,
Lietuvėlės veidelį išgražins
Lengvute skarele, auskarais.
Nuskambės vieną dieną varpelis,
Pasilabins tamsioji viešnia,
Leis suprasti, kad baigėsi kelias –
Užburtųjų posmelių daina.
Nebeliks rūpestėlio ant žemės,
Juodas audeklas nyks pamažu.
Užsiliks tiktai paliktas menas,
Dar ir tas nežinia, kiek brangus.
Petras Stirbys, Kaunas
P. S. Tai jokiu būdu nėra sektinas ar pavyzdinis eiliavimas, tik noras savu indėliu prisidėti prie „Poezijos pavasario“ šventės. Paskutiniai du posmeliai – atvirai minorinio atspalvio, tuo pasakant, kad nėra didelio džiaugsmo skaitant poeziją tokią, apie kurią tiek daug visko prikalbėta.
Naujausi komentarai