Prasidėjus invazijai, J. Barbosa Paryžiuje fiksavo visas palaikymo demonstracijas. Nors neturėjo darbo karo zonoje patirties ir priklauso kartai, kuri savo šalyje nematė karo baisumų, vieną dieną jis nusprendė išvykti į Ukrainą.
Pirmą kartą į užpultą šalį J. Barbosa atvažiavo 2022-ųjų balandį – lankėsi Zaporižioje. Vėliau keliavo į šiaurės rytų (Charkivo), rytų (Sloviansko ir Kostiantynivkos), pietų (Chersono) ir kitas teritorijas. Šiuo metu yra išvykęs į Kyjivą.
J. Barbosa daugiausia dirbo su vietos humanitarinėmis komandomis, lydėjo ir tebelydi medikų komandas, – vyksta visur, kur įmanoma, kad atokių kaimų gyventojams praneštų apie teikiamą priežiūrą, kad parodytų, kokiomis sąlygomis dirbama, o pastaruoju metu taip pat fiksuoja karo sujauktą kariškių, civilių gyvenimą.
Fotografas sako norintis parodyti daugybę Ukrainoje susidariusios situacijos aspektų, pademonstruoti pagarbą tiems tvirtiems žmonėms, suteikti jiems savotišką humanitarinę pagalbą. „Jei nuotraukos gali padėti surinkti lėšų Ukrainai padedančioms asociacijoms, jei gali paskatinti žmones mobilizuotis, jei gali padėti kai kam suprasti karo mastą ir padarinius, tuomet jos yra naudingos“, – sako J. Barbosa.
J. Barbosos nuotraukų paroda jau surengta Prancūzijoje, festivalyje „BarrObjectif“, pristatyta Inišyre (Airijoje), Milane (Italijoje).
Socialiniuose tinkluose matydavau meniškas, įtaigias J. Barbosos nuotraukas, tušo piešinius. Prasidėjus karui Ukrainoje sulaukiau susirūpinimo kupinos žinutės – teiravosi apie Lietuvą, išreiškė viltį, kad Europos valstybės sureaguos į invaziją, palinkėjo laikytis. Vėliau Jérôme’as į socialinius tinklus ėmė kelti nuotraukas jau iš Ukrainos. Vieną dieną ir pasikalbėjome apie drąsius žmones ir jo paties apsisprendimo motyvus.
– Kiek kartų lankeisi Lietuvoje, ar 2015 m. buvai atvykęs pirmą kartą? Pamenu, kai vykai į Lenkiją pamatyti menininko Zdislawo Beksinskio darbų.
– Atvykau į Lietuvą pirmą ir vienintelį kartą 2015 m. rudenį. Mano draugė gyveno Vilniuje, jos dėka galėjau nuvykti į Elektrėnus (anksčiau buvau matęs Alantės Kavaitės filmą „Sangailės vasara“, kuris ten buvo filmuotas ir kuris mane giliai sujaudino). Mano viešnagę Vilniuje paženklino baisus įvykis: išpuoliai Sen Deni, 11-ajame rajone ir „Bataclan“ klube (per 2015 m. lapkričio 13–14 d. teroristinius išpuolius žuvo kone 140 žmonių, dar keli šimtai buvo sužeisti – red. past.). Ypač prisimenu vilniečius, kai jie ėjo prie Prancūzijos ambasados dėti žvakių ir gėlių aukoms pagerbti. Po kelių dienų išvykau iš Vilniaus į Sanoką (Lenkija) apsilankyti muziejuje, kuriame eksponuojami dailininko Z. Beksińskio darbai. Vėliau į Vilnių grįžau dėl literatūros: į prancūzų kalbą buvo ką tik išverstas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Jis turėjo lemiamą reikšmę norint suprasti, kas vyko už geležinės uždangos.
– Koks Tavo santykis su kitomis Baltijos šalimis? Ar teko lankytis?
– Kol kas mano ryšys su Baltijos šalimis yra tolimas, apsiriboja muzikos instrumentais, grojamais Estijoje (parmupilis) ir Lietuvoje (dambrelis). Tikiuosi, turėsiu galimybę susitikti su Albertu Bartašiumi, kuris vis dar gamina tradicinius instrumentus. Muzika, mano nuomone, yra paprastas būdas užmegzti santykį su žmonėmis, kurių kalbos nemoku.
– „Norint paliesti, pavogti truputį žmogiškos tiesos, reikia išeiti į gatves. Žmogų sukuria žmogus. Reikia pasinerti kartu su kenčiančiais žmonėmis į kančią, į dvokiančią jų būties purvo gelmę, kad iš ten išeitum gyvas, apsunkęs nuo sielvarto, pasibjaurėjimo, nelaimės ir džiaugsmo. Su kenčiančiais žmonėmis reikia gyventi petys į petį. Sumaišyti savo prakaitą su jų... Paliesti jų žaizdas penkiais pirštais, gerti iš jų taurių, verkti jų ašaromis, girdėti dejuojančias jų moteris, dalytis jų menkomis viltimis ir mažais džiaugsmais“ (Louisas Calaferte, „Requiem des innocents“). Šie Tavo tinklalapyje įrašyti žodžiai – labai taiklūs ir jautrūs. Jie atspindi tai, ko noriu paklausti: kodėl Ukraina, karas – Tau ne vis vien kas vyksta, koks bus pasaulis?
– Ši citata – iš romano, su kuriuo mane supažindino dabar jau miręs draugas, rašytojas Baptiste’as Cornet’as. Ukraina yra daugelio dalykų kryžkelėje: 1990 m. viduryje dalyvavau demonstracijoje prieš karą Čečėnijoje, todėl mačiau, kokia kryptimi tuo metu pasuko Rusijos politika. Dar buvo Jugoslavijos žlugimas, kuris mane paauglystėje labai jaudino, nes niekas negalėjo paaiškinti, kas ten vyksta, nors šie tragiški įvykiai vyko vos už dviejų valandų skrydžio nuo mano šalies. COVID-19 pandemija privertė mane apsispręsti, ką noriu veikti likusį gyvenimą. Tada mirė mano draugas B. Cornet’as. Jis buvo mano bendraamžis, talentingas, protingas ir įžvalgus žmogus. Baptiste’as mirė 2021 m. vasario 24 d., likus lygiai metams iki plataus masto invazijos. Aš tai laikiau ženklu.
Nuo tada, kai pradėjau fotografuoti, studijavau karo fotografiją iš asmeninio smalsumo: įvairius jos aspektus, iššūkius, evoliuciją, padarinius. Visada žinojau, kad vieną dieną žengsiu šiuo keliu, tiksliai nežinodamas, kaip tai bus. Galiausiai ne aš pasirinkau Ukrainą, Ukraina pasirinko mane. Mano susidūrimas su Ukrainos pasipriešinimu per jos žmones ir jų svetingumą yra mano šiandienio įsipareigojimo varomoji jėga. Tai humanistinis ir pilietinis įsipareigojimas.
– Pamažu aiškėja, kodėl vakarietis prancūzas susidomėjo Ukraina. Galbūt dar buvo gyvenimo momentų, kurie tai nulėmė?
– Dešimčiai metų buvau apleidęs fotografiją, nes nejaučiau pasitenkinimo. Norėjau įsilieti į labai uždarą pasaulį, kuriame galioja griežtos taisyklės. Man nepavyko, todėl ją apleidau. Per tuos dešimt metų išmokau piešti ir pamėgau tušą. Dešimt metų intensyviai dirbau, turėjau išmokti kadrų komponavimo disciplinos. Praleidau migracijos krizę, kuri 2015 m. Europoje pasiekė piką, ir Arabų pavasarį. Tačiau mane giliai paveikė tai, ką išgirdau apie Siriją. Po dešimties metų surengiau keletą parodų, išleidau knygą. Mano meilės romanas su piešimu pamažu artėjo prie pabaigos. Grįžau prie fotografijos, tik su kita perspektyva.
Juostinę fotografiją pakeičiau skaitmeninė, kuri pigesnė, labiau prieinama, išlaiko vaizdo kokybę. Būčiau norėjęs nuvykti į Ukrainą, nušviesti protestų Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose, bet tuo metu tai buvo neįmanoma. Pasinėriau į tai, kas įvyko Ukrainoje 2022 m., nes tai aktualu visiems europiečiams. Turėjau savo gyvenimą organizuoti pagal Ukrainos poreikius, kaip kai kurie darė 1930-aisiais Ispanijoje, kovodami kartu su „Brigades Internationales“. Liudyti galiu tik su fotoaparatu. Stengiuosi tai daryti kuo geriau.
Kai buvo brutaliai ir atvirai sulaužyti taikos ir tautų apsisprendimo principai, aš išėjau į gatvę. Dokumentavau visas palaikymo demonstracijas prieš agresiją, kuri ir toliau slepia savo tikrąjį veidą – atvirą karą. Istorija staiga vėl pajudėjo – su mirtimi, griuvėsiais ir tremtimi.
Kai buvo paskelbta apie Mariupolio gimdymo namų bombardavimą, man vis sunkiau sekėsi užmigti. Galvojau – turiu išvykti iš Prancūzijos. Turėčiau išvykti ir pamatyti, išvykti ir liudyti. Turėčiau padaryti viską, kas mano jėgoms, kad ir kaip tai tuo metu atrodytų keistai. Geranoriškos sielos bandė mane atkalbėti – veltui, nes veiksmai, kurie įvyko Ukrainoje, turi niūrius pavadinimus: karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui.
Vykdamas į Ukrainą apie ją žinojau labai mažai, vos galėjau rasti miestus žemėlapyje. Atsitiktiniai susitikimai ir netikėtos progos lėmė, kad turėjau galimybę aplankyti Zaporižią, Charkivą, Dniprą, Borovą, Kupjanską, Chersoną ir daugybę kaimų, kartais esančių labai arti fronto linijos. Svetingumui ir pagalbai, kurios iš savanorių ir vietos gyventojų sulaukiau nuo pat pirmos atvykimo valandos, neprilygsta niekas, ką iki tol gyvenime buvau patyręs.
Būdamas privilegijuotas liudytojas, turėjau subtiliai fiksuoti jų gyvenimo akimirkas. Dažniausiai buvau priimamas be žodžių. Vien tai, kad buvau užsienietis, buvo tylus solidarumo įrodymas. Kai kurie susitikimai, tuo metu atrodę kaip paprastos istorijos, vėliau gali tapti svarbiais istorijos fragmentais.
Jei nuotraukos gali padėti surinkti lėšų Ukrainai padedančioms asociacijoms, jei gali paskatinti žmones mobilizuotis, jei gali padėti kai kam suprasti karo mastą ir padarinius, tuomet jos yra naudingos.
– Tai tiesa! Labai svarbu, kad Tau rūpi mūsų šalies padėtis, kaip parašei pirmą karo dieną, o tuo labiau kad imiesi tokios atsakomybės ir iniciatyvos skleisti žinias rizikuodamas savo gyvybe. O kuo Tave žavi ukrainiečiai?
– Svetingumu. Visur, kad ir kur būčiau, buvau labai gerai sutiktas. Antra, jų išradingumas: bet kuriai problemai visada yra sprendimas. Svarbu tai, kad būdamas karą nušviečiantis užsienio pilietis, esi ir jautiesi apsaugotas žmonių, kuriuos sutinki, net jei ir sutinki trumpai akimirkai. Tikiuosi, kad Ukrainai skirtose parodose turėsiu galimybę skirtinguose Lietuvos miestuose susitikti, pabendrauti ir geriau pažinti lietuvius.
– Manau, taip ir bus, lietuviai taip pat svetingi, patyrę okupacijas ir labai palaiko Ukrainą. Kaip Tavo parodą priima skirtingose vietose, skirtinguose miestuose? Ar žmonės reaguoja skirtingai į jautrius dalykus?
– Prancūzijoje savo nuotraukas eksponavau mažuose kaimeliuose ir dideliuose miestuose. Suprantu, kad žmonės nori ir jaučia poreikį žinoti. Tačiau ne iš pompastiškos perspektyvos. Kalbėti, klausti žmogaus, kuris ten buvo, kuris atsako paprastai ir sąžiningai, – tai labai svarbu mūsų demokratijai. Kartais žiūrėdami mano nuotraukas žmonės dreba ar verkia iš jaudulio. To nesiekiu, bet tai rodo, kad mano darbai nepalieka žmonių abejingų. Turint omenyje, į tai, kas ten vyksta, abejingumas, mano nuomone, būtų blogiausia įmanoma reakcija.
– Tave visada domino socialinės-politinės, etinės ir humanistinės temos, kurios jaudina daugumą.
– Nežinau, ar tai motyvuoja daugumą žmonių, bet mane tai tikrai palaiko.
– Kaip Tave pristatyti lietuviams – esi fotografas, žurnalistas, menininkas?
– Esu fotografas humanistas – taip geriausiai apibūdinčiau savo dabartinę veiklą. Nesu studijavęs žurnalistikos, todėl nesu žurnalistas. Meną atradau kaip piešėjas, tyrinėdamas savo asmeninius apsėdimus, bet tas gyvenimas jau praeityje. Fiksuoju ukrainiečių kasdienybę – tų, kurie kovoja su barbariškumu ir fašizmu, tų, kurie, gindami savo šalį, saugo Europą.
Nesiekiu įspūdingų ar šokiruojančių vaizdų. Siekiu atspindėti kasdienybę ir jos įvairius niuansus, ryšius, kurie sieja žmones tiek įprastinėse, tiek išskirtinėse situacijose. Norint tai atspindėti su pagarba, reikia daug laiko. Pavyzdžiui, 2022 m. birželį Dnipro mieste savaitę gyvenau asociacijos „Vostok SOS“ prieglaudoje su žmonėmis, pabėgusiais iš Siverskodonecko ir Lisičiansko (Luhansko srities miestai), Kostiantynivkoje (Donecko srityje) 2024 m. vasarį galėjau savaitę gyventi kartu su 92-osios brigados ir 22-ojo bataliono kariais, 2024 m. gruodį Iziumo apylinkėse man buvo leista lydėti 3-iosios šturmo brigados medicinos stabilizavimo padalinį.
– Kaip grįždamas iš Ukrainos tvarkaisi su jausmais?
– Grįžimas visada yra sunkiausia dalis: nuovargis, darbas, kurį reikia atlikti (nuotraukų paruošimas, nuotraukų titravimas, parodų rengimas, rašymas institucijoms, dažnai neigiamo atsakymo laukimas, vėl rašymas), bendras abejingumas. Jaučiu daug pykčio. Užuot leidęs jam mane sugraužti, naudoju jį kaip degalus. Štai kodėl grįžtu į Ukrainą, štai kodėl bandau parodyti savo kolegoms prancūzams ir Europos piliečiams, koks yra šis karas, vykstantis prie mūsų slenksčio. Jei nebūsime atsargūs, jis gali peržengti slenkstį ir vienaip ar kitaip įsiskverbti į mūsų kasdienį gyvenimą (tai jau ir vyksta: žiniasklaidos propaganda, kibernetiniai įsiveržimai, politinė destabilizacija). Tie, kuriems Europa vis dar rūpi, jos istorijoje yra gausu pavyzdžių.
– Tai, ką sakai, yra labai stipru ir svarbu. Taip, turime saugoti sieną, ji labai trapi. Kiek kartų vykai į Ukrainą? Kas labiausiai įsiminė?
– Per devynias savo keliones į Ukrainą mačiau solidarumą, koordinaciją, kūrybiškumą, dvasią, išradingumą ir, svarbiausia, pasipriešinimą. Mane giliai jaudina mintis apie Ukrainos žmones, apie didžiulį dėkingumą, kurį esu jiems skolingas Prancūzijoje ir Ukrainoje, be kurių nebūčiau galėjęs paliudyti to, ką jūs netrukus išvysite.
– Organizuoji įvairias parodas – grupines, individualias. Kurias organizuoti mėgsti labiau?
– Darau, ką galiu. Neturiu jokių pageidavimų. Einu ten, kur mane priima. Tai varginantis darbas, bet neturiu kito pasirinkimo. Svarbiausia, kad visuomenė galėtų susipažinti su šiais vaizdais, kad galėčiau kuo geriau atsakyti į man užduodamus klausimus, kad galėčiau kalbėti mokyklose (vaikai dažnai yra smalsesni ir drąsesni užduodami klausimus nei suaugusieji).
– Labai įtaigios, patraukiančios akį Tavo meninės fotografijos, jos atskleidžia temą. Kokią fotografiją labiau mėgsti – meninę ar žurnalistinę (jei taip galima pavadinti)?
– Nesu žurnalistas ir nesu tikras menininkas. Mano nuomone, fotografija – tai kiek įmanoma subtilesnis efemeriškos akimirkos fiksavimas. Man labiau patinka fotožurnalistika, nes ji leidžia pasinaudoti viskuo, ko išmokau per daugelį metų. Dar yra ir susitikimai. Net jei laikui bėgant vaizdai ir neišlieka, lieka prisiminimai apie sutiktus žmones, aplinkybes. Tai neįkainojama.
– Mėgsti gamtą, portretą, teatrą? Ar pats išskirtum kokias grupes?
– Reportažas, nes jis leidžia sujungti ir ištirti visas šias kategorijas.
– Studijavai literatūrą. Kaip šios studijos Tave nuvedė iki fotografijos?
– Esu vėlyvas skaitytojas (literatūra ir istorija mane sudomino tik sulaukus šešiolikos metų), bet smalsus skaitytojas. Kaip ir kiekvieną skaitytoją, viena knyga visada veda prie kitos. Atradau Jacko Kerouaco knygą „Kelyje“. Šis romanas mane atvedė į Kanadą ir būtent tos kelionės metu susidomėjau fotografija. Kelionės metu 98 proc. mano nuotraukų buvo nevykusios. Dvi buvo beveik pavykusios. Pamaniau, kad yra ką patyrinėti. Tada atradau Henri Cartier-Bressono, Paolo Nozolino, Stéphane Duroy, Dono McCullino, Eugene’o Smitho, Marie-Laure de Decker, Cathy Leroy, Shomei Tomatsu, Mary-Ellen Mark ir kt. nuotraukas. Atradau jas tuo metu, kai Prancūzijos prezidento rinkimai atvedė kraštutinę dešinę prie valdžios slenksčio. Kalbėti apie žmones, jų kasdienį gyvenimą yra geriausias būdas pažinti kitus ir nustoti puoselėti neracionalias baimes.
– Daug kokybiškesnis gyvenimas pažįstant kitus ir neužsisklendžiant baimėse. Kiek pamenu, fotografuodavai teatrą, spektaklius. Ar dar fotografuoji teatrą? Minėjai, kad tai kaip rezistencija. Pasidalyk savo nuotraukomis apie teatro veiklas, kurios įkvepia ukrainiečius.
– Manau, kad labai skirtingos vietos ir veiklos yra kultūrinis pasipriešinimo aspektas. Rodomos teigiamos iniciatyvos yra visiškai priešinga tam, kas vyksta: smurtui, chaosui ir neapykantai. Tai gali paskatinti auditoriją pakeisti savo nuomonę apie šiuos įvykius ir galbūt imtis veiksmų.
– Tai palaiko dvasią. Žinome iš istorijos, kad ištremti žmonės meldėsi, minėjo tradicines šventes, mėgino kiek įmanoma gyventi tarsi įprastą gyvenimą. Ką galėtum pasakyti lietuviams?
– Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus komandai. Be jų svetingumo ir sunkaus darbo visa tai nebūtų buvę įmanoma. Laimei, vis dar yra žmonių, norinčių imtis užduočių, kurios pranoksta juos pačius. Tikiuosi, kad šios nuotraukos leis man susitikti su smalsiais ir įsitraukusiais lietuviais. Pasistengsiu atsakyti į jų klausimus.
– Ačiū už tai, ką Tu darai! Visada malonu bendrauti su žmogumi, kuris žiūri į pasaulį atvertomis akimis, mąsto plačiai, jam rūpi artimas.
Naujausi komentarai