Savitarnos principas – puikus dalykas, kai gerai žinai, ko nori: tuomet tarp lentynų naviguoji tikslingai ir užtikrintai. Jei (dar) nežinai, kas tau tikrai patinka, kas svarbu, telieka pasikliauti atsitiktinumu – patrauklia pakuote ar iš pasąmonės iškilusiu reklamos įteigtu vaizdiniu. Aišku, atsitiktinumas gali tapti atradimu. Arba jau išrasto dviračio išradinėjimu.
Besirenkantieji knygą pas mus neretai priversti išradinėti tą dviratį, ypač jei ieško ne žinyno ar vadovėlio, o grožinės literatūros. Juk tik nedidelė dalis knygynų ir bibliotekų lankytojų ragavo humanitarinio išsilavinimo, kuris – nelygu, kokie dėstytojai įvedė į literatūros pasaulį – pažymi vieną kitą atskaitos tašką ir nubrėžia vieną kitą ryškią liniją didžiuliame pasaulinės literatūros žemėlapyje. O jei, kad ir nebūdamas humanitaras, žmogus įsitikinęs: laiko ir taip nedaug, neverta jo gaišti greito vartojimo skaitalui? Jei nori tiesiog geros knygos, nors dar negali tiksliai įvardyti savo literatūrinio skonio, nes jis tik ryškėja? Kokios navigacijos sistemos ieškoti, kad neklaidžiodamas neišvaizdžiais aplinkkeliais greit pasiektum tikslą: gilias įžvalgas (į pasaulį, istoriją, žmones ar į patį save), pagaulų pasakojimą, įsimenančius personažus, autentišką atmosferą, kalbos skonį? Su kuo pasitarti, kieno nuomonės išklausyti, jei jau turi skaudžios patirties, kad žodis "bestseleris" ar "perkamiausia knyga" nebūtinai reiškia kokybę?
Nusprendusiesiems pažinti gero vyno skonį Lietuvoje gerokai paprasčiau: specializuotose parduotuvėse nerasi perkamiausių vynų stendų, užtat drąsiai gali klausti, kokio skonio tikėtis atkimšus tą ar kitą butelį. Ar daug rasime knygynų, kur kompetentingai rekomenduotų, tarkim, stiprų psichologinį, gerai sukaltą istorinį romaną, gerai išverstą tos ar anos šalies klasiko kūrinį ar dvylikametei svajoklei tinkančią knygą? Pasitaiko, kad, net pasakius autorių ir pavadinimą, knygyno darbuotojai toli gražu ne išsyk suranda, kur toji knyga padėta...
O knygų degustacijos – skaitymai – šiose erdvėse yra itin reti, išskirtiniai renginiai. Leidyklos, kaip ir visi gamintojai, giria savo prekę, pabrėždamos jos pranašumus – tai jų neginčijama teisė, leidykloms svarbu parduoti. O nepriklausomų skaitytojų – pradedančių ar pažengusių – nuomonės praktiškai nebeliko... Šiuolaikinio gyvenimo tempas beveik nepaliko erdvės šnekučiavimuisi su bendraminčiais ar oponentais skaitytojų klubuose. Toks jau šių laikų ženklas – daugybė veiklų, ne vien skaitymas, tapo itin individualios. Visa bėda, kad rimtas recenzijas jau baigia pakeisti vadinamieji anonsai Tad vis rečiau užtiksi ir svariais argumentais pagrįstų ar emocingų, kelių prieštaringų, bet užtat labai asmeniškų akcentų knygų aptarimuose, vis mažiau orientyrų, padedančių susivokti, kas iš Lietuvoje kasmet išleidžiamos grožinės literatūros gausos būtų artimiausia, priimtiniausia, o gal netgi reikalingiausia būtent tau. Galų gale nebelieka progų apčiuopti geros knygos kriterijus neinant ilgu mėginimų ir klaidų keliu, o tiesiog pasitelkiant tai, ką jau atrado kiti. Kad skaitymas būtų ne vien knygos vartojimas.
Parankinė knyga apie literatūrą žaliems tikrai būtų sutikta kaip diktatūros, vienų pažiūrų primetimo visiems apraiška – laimė, nuomonių įvairovė jau tapo savaime suprantamu dalyku. Negi komentaruose apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rekomenduojamas 2012 m. verstines knygas perskaitysi pasipiktinimą, kad kažkas drįsta rekomenduoti, juk "ką noriu, tą ir skaitau". Antra vertus, kai leidžiami specializuoti žurnalai apie išties vienaplanes prekes – kompiuterius, automobilius ir pan., kur tie produktai lyginami, vertinant pranašumus ir trūkumus, prie literatūros pasaulio prisilietusiajam norisi bent jau panašaus ir nuolatinio dėmesio šiai vertybei. Juo labiau kad plačiajame knygų pasaulyje glūdi gerokai didesnė įvairovė. Be to, literatūrinis skonis ne piktžolė, kad sudygtų savaime. Jam reikia paruoštos dirvos ir puoselėjančios rankos. Reikia ne didelių renginių, o kasdienės ir nenuasmenintos kertelės: laikraštyje, žiniatinklyje, radijuje...
Naujausi komentarai