Menas yra sukurtas žmogaus, todėl jam ir reikalingas

Įprastai šventė suvokiama kaip išskirtinė proga: jai ruošiamasi, apgaubiama lūkesčiais, kokia ypatinga, nuostabi, neužmirštama turėtų būti. Tačiau parodos pavadinimas suponuoja alternatyvią interpretaciją – šventiškumą galima rasti kasdienoje. Tokia perspektyva perkelia akcentą nuo iš anksto suplanuotų šventinių ritualų prie momentinių įspūdžių.

Šventė nebūtinai turi būti didelė ar ilga. Ji gali trukti akimirką, bet suteikti dienai intensyvių, pakilių emocijų. Šventė – tai vidinė būsena.

Įžengus į R. Marcinauskaitės parodą, žiūrovą pasitinka malonus spalvų srautas, motyvų įvairovė ir žaismingai erdvėje išdėliotos instaliacijos. Kuriama aplinka skatina pažvelgti į kasdienybėje slypinčius netikėtus, gal net truputį stebuklingus momentus, kurie ir sukuria šventę.

Interviu su tapytoja kalbame apie kasdieną, emocijas, vidinį pasaulį ir norą, kad kūryba pasiektų kuo platesnę auditoriją, nes dalijimasis pozityviomis emocijomis yra neatsiejama R. Marcinauskaitės profesionalios meninės praktikos dalis.

– Baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete nepradėjote intensyviai kurti ir dalyvauti parodose. Aktyviai pristatyti savo kūrybą Lietuvos meno lauke ėmėte prieš aštuonerius metus. Tad personaline paroda „Švęskim gyvenimą“, galima sakyti, prisistatote Kauno publikai. Kas lėmė kūrybinę pauzę ir kas paskatino grįžti prie tapybos?

– Ne vienas iš mūsų pereiname etapą, kai bandome susirasti „rimtą darbą“. Suradę suprantame, kad džiaugsmo jis neatneša. Apie metus niekur nedirbau; nusipirkau drobę ir dvi akrilinių dažų tūbeles. Pradėjau tapyti ir pasijutau be galo gerai, nuostabiai. Tada apsisprendžiau eiti šiuo keliu. Nuo vaikystės užsiimu kūryba. Tai man natūralu. Tai teikia džiaugsmą. Kurti man – duotybė.

Sąmoningai pasirinkau tai daryti ir prie tapybos grįžau 2019 m. Nuo to laiko aktyviai rengiu personalines parodas Vilniuje, Druskininkuose, Gelgaudiškio dvare (Šakių r.), Kaune. Priklausau menininkų grupei „Dailės ratas“, kurios vadovas Artūras Slapšys aktyviai organizuoja parodas. Šiuo metu Kaune galite aplankyti dvi grupės „Dailės ratas“ parodas: „Aukso pjūvio“ galerijoje vyksta paroda „Gamta“, Lietuvos politinių tremtinių sąjungoje – „Laisvė“.

Laiškas Kalėdų Seneliui: Nenoriu.

– Esate apibūdinama kaip menininkė, kurios „tapyba alsuoja galinga emocine ekspresija ir autentišku žvilgsniu į kasdienybę.“ Ar Jus kasdienybė inspiruoja? Ar esate linkusi nuo jos atitrūkti?

– Mano manymu, žmogus negali atsiriboti nuo to, kaip jis mato ir jaučia pasaulį. Jis negali atsiriboti nuo paties pasaulio (nebent anestezija jam padeda). Kasdienybė yra viskas, kas mus supa ir tai, kaip mes interpretuojame pasaulį. Į mano kasdienybės sampratą įeina viskas: tiek aplinka, tiek mes su savo protu, emocijomis, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, visa istorija, menu, religijomis ir filosofijomis – visa tai yra kasdienybė. Žinoma, tai įkvepia! Aš, stebėtojas ir visa aplinka – nedaloma visuma. Tačiau jeigu kalbame apie buitinę rutiną, asmeniškai šis dalykas neskatina kurti, nors ir jis yra kasdienybės dalis, su kuria reikia susigyventi.

Šioje parodoje eksponuojamas ne vienas paveikslas, kuriame vaizduojami motyvai iš mano aplinkos, kūrybinės studijos. Inspiracijų yra įvairių, visos jos ateina iš kasdienybės. Nemanipuliuoju metafizinėmis temomis. Mano drobėse – kasdieniai dalykai, gyvenimo patirtys.

Pradėjau tapyti ir pasijutau be galo gerai, nuostabiai. Tada apsisprendžiau eiti šiuo keliu. Nuo vaikystės užsiimu kūryba. Tai man natūralu. Tai teikia džiaugsmą. Kurti man – duotybė.

– A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus laikinai tapo Jūsų namais, kuriuose žiūrovas kviečiamas jaustis tarsi būtų svečiuose. Ar šis svetingumo siekis turėjo įtakos kūrinių atrankai, parodos architektūrai muziejaus ekspozicijų erdvėje?

– Priimu žmones atvirai ir noriu, kad čia jie jaustųsi kaip svečiuose, todėl kilo idėja ekspozicijų erdvėje sukurti namų aplinką. Kadangi A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus yra išlaikęs art deco stiliaus dvasią, o praėjusio amžiaus 3–4 deš. vykdavo intelektualų susibūrimai namuose, organizuojant poezijos skaitymus, muzikos vakarus, personalinėje parodoje man norėjosi prikelti to laikotarpio dvasią. Parodoje norėjau sukurti aliuziją į to laikmečio aplinką, bet dėl techninių dalykų planus teko pakoreguoti. Tačiau labai džiaugiuosi, kaip viskas susidėliojo.

Esu labai dėkinga A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorei Jurgitai Rimkutei-Vainiuvienei ir komandai už nuoširdų bendravimą ir pagalbą rengiant ekspoziciją. Išryškinome pagrindinę parodos temą – žaidimus, kurie sujungia žmones, skatina būti kartu. Visus kitus kūrinius eksponavome derindamos tematiškai ar vizualiai. Žinoma, visada galima geriau.

Senas televizorius.

– Galima, bet ar tobulumą įmanoma pasiekti?

– Tobulumui ribų nėra. Michelangelo, sulaukęs 87-erių, sakė: „Ancora imparo“ (liet. „Aš vis dar mokausi“). Siekiu profesionalumo. Jis man asocijuojasi su kasdiene savo darbo praktika, gebėjimu suprasti save, būti atvirai sau ir pasauliui. Gebėti jungti gyvenimiškas patirtis su profesionaliu įdirbiu – toks yra mano siekis.

– Grįžkime prie Jūsų kūrybos santykio su žiūrovu. Ar siekiate, kad žmogus, žiūrėdamas į Jūsų darbus, patirtų tam tikrų emocijų, ar kad atpažintų jas Jūsų tapybos darbuose ir individualiai reflektuotų?

– Mano siekis – kad žiūrovas pajaustų. Kai žiūrovas pastebi tai, apie ką aš nebuvau pagalvojusi, įvyksta dialogas. Apsikeičiame patirtimis, taip dar giliau kiekvienas individualiai pažįstame save ir pasaulį. Kam apskritai yra reikalingas menas? Menas yra sukurtas žmogaus, todėl yra skirtas žmogui. Tai yra aukščiausio lygio emocinė kalba, padedanti susikalbėti skirtingų tautybių, sluoksnių, išsilavinimo žmonėms. Tikrasis menas paliečia kiekvieną. Menas turi kelti emocijas, o kiekvienas menininkas apsisprendžia, kokias.

Kurdama nesiekiu užsiimti savigyda, manau, visus gyvenimo iššūkius ir skausmus reikia susitvarkyti iki kūrybinio akto. Jie gali būti įkvėpimo šaltiniu, bet galutinis rezultatas, kurį perduodu kitiems žmonėms, turi turėti gilesnę prasmę nei mano pačios išgyvenimai. Galiausiai niekam jie ir neįdomūs. Galbūt tik artimam žmogui, kad galėtų geriau mane pažinti. Noriu skleisti pozityvias emocijas. Yra paveikslų, kuriuos sukūriau po tam tikrų sukrėtimų. Tačiau visada dirbu su savimi, kad sunkias emocijas transformuočiau į teigiamas. Aišku, pasitaiko tapyboje aštresnių potėpių, bet galutinis rezultatas turi būti harmoninga paveikslo visuma.

Liūtas pusiau dėlionėje.

– Ar kūryboje būna pauzių, kai išgyvenate sudėtingesnį etapą?

– Jei klausiate, ar būna kūryboje pauzių, nes kartais tampa per sunku kurti, – ne. Vyksta nuolatinis procesas. Pauzių būna tarp minties susikristalizavimo, t. y. išgryninimo, ir kūrybinio veiksmo. Pasitaiko, kad darbas techniškai sudėtingas, tuomet duodu sau laiko pailsėti ir vėl prie jo sugrįštu.

– Jūsų emocijos neturi įtakos kūrybai?

– Pačios emocijos, žinoma, turi įtakos, bet mano tapyba nėra emocinė. Neišsilieju čia ir dabar. Paveikslus (ir ne tik juos) konstruoju ir tai yra ilgas procesas. Sakraliausias, švenčiausias momentas įvyksta, kai atsisėdu prieš tuščią drobę, palieku visus apmąstymus užnugaryje ir po tylos minutės pajaučiu impulsą, o kūnas pradeda veikti. Tuo metu užtepu pirmąjį potėpį ar nubrėžiu pirmąją piešinio liniją. Tas momentas tarp apmąstymų ir veiksmo (potėpio) yra transformacija.

– Save išreiškiate ne tik tapydama. Kuriate dar ir grafinio dizaino darbus.

– Šioje parodoje nėra videografikos, animacijos, kuri šiuo metu mane labai domina. Esu baigusi grafinio dizaino ir maketavimo kursus ITMC centre, ten pat dėstau kompozicijos pagrindus. Kompiuterinės programos man patinka. Tapyba yra dvimatis, sustabdytas laike dalykas, o šiuolaikinės kompiuterinės programos suteikia daugiau laisvės. Man patinka fotografija, videomenas, instaliacijos, eksperimentiniai ieškojimai – visos raiškos priemonės.

– Ar Jums tenka ieškoti balanso tarp intymumo ir noro savo kūryba dalytis plačiai, kad ji būtų pasiekiama, prieinama kuo platesniam žiūrovų ratui?

– Atvirai kalbu ir atvirai veikiu. Atsiremiame į kiek anksčiau aptartą klausimą, kam apskritai reikalingas menas. Menas reikalingas žmonėms. Intymumui užtenka dviejų. Menininkas su savo kalba ir žiūrovas sudaro intymų dviejų tandemą. Tačiau jei menininkas (kompozitorius, dailininkas, režisierius, dainininkas ar rašytojas) teigia nenorintis pasiekti didesnės auditorijos, jis, ko gero, meluoja pats sau.

Paskambink man.

– Emocijos, išgyvenimai, patirtys formuoja mūsų vidinį pasaulį. Savo kūryba Jūs skatinate atrasti ne paviršutiniškus, o savus vidinius pasaulius ir tapti atviresniems.

– Žmonių pasaulis tampa paprastas, kai pažįsti žmogaus prigimtį. Tam reikalingas spiralinis cikliškumo procesas – nuo mokymosi iki normų sulaužymo, nuo normų sulaužymo iki pagarbos, nuo pagarbos iki meilės. Šio proceso metu mokomės būti atviri sau ir kitiems. Kad suprastume vienas kitą, turime kalbėtis. Pabandykite įsivaizduoti pasaulį tokį.