Štai ir vėl "Gaidos" festivalis. Tobula programa, puikūs atlikėjai. Koncertai vyksta įprastose vietose – filharmonijoje, Kongresų rūmuose ir Šiuolaikinio meno centro salėse. Aš tose salėse buvau tūkstančius kartų, daugiausia, žinoma, kai vyksta mūsų muzikų koncertai, ir jaučiuosi jose smagiai. Eini į Kongresų rūmų parterį, koridoriuje prasibrauni pro koncerto pradžios laukiančius orkestrantus, pasilabini su pažįstamais muzikantais – jauku, net šeimyniška.
Ir būtent per "Gaidos" festivalį viskas pasikeičia. Jaukumas tampa akivaizdžiu skurdu, pradeda erzinti ir klaikus pastato išplanavimas, ir aptrintas vėlyvojo sovietmečio postmodernizmas, slegia mikroskopinis vestibiulis, kuriame paskutinieji prie kavos suremia nugaras su paskutiniosiomis į moterų tualetą. Šiuolaikiniame meno centre nuotaikos nepakelia erdves formuojančios užuolaidos, o filharmonijoje netikėtai akis pradeda badyti neįtikimas mūsų svarbiausios muzikinės scenos mažumas.
Žinau, kodėl taip atsitinka – festivalio intensyvumas ir kokybė akivaizdžiai disonuoja su aplinka. Muzika šį disonansą, žinoma, sumažina, bet neanuliuoja jau mažiausiai dešimtmetį aktualios problemos – sostinėje nėra nei kur groti, nei kur klausytis klasikinės ir naujos muzikos.
Ir niekada nebuvo. Per visą Vilniaus istoriją, beveik septynis šimtmečius – jei skaičiuosime nuo Gedimino laiškų, mieste nebuvo pastatyta atskira, tik muzikai skirta salė. Žinoma, nereikia utriruoti – ne aristokratams, o miestiečiams skirtos filharmonijos su orkestrais ir specialiais pastatais atsirado tik XVIII a. pabaigoje, o paplito XX a. pradžioje. Rusijoje, kuriai tuo metu priklausė Vilnius, pirmoji, Peterburgo, filharmonija pastatyta 1839 m.
Lenkijoje pirma koncertų salė pastatyta 1901 m. Varšuvoje, o po metų Vilniuje buvo atidarytas dabartinis Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas. Muzika jame svarbiausiu elementu tapo neseniai, o anuomet Miesto sale pavadintame statinyje sugyveno daug veiklos rūšių. Čia, be abejo, buvo grojama: atvažiuodavo gastroliuotojai, Lietuvių savišalpos draugijos chorui dirigavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, debiutavo Jascha Heifetzas. Kai negrodavo, salėje vaidindavo lenkų ir rusų teatro trupės, pasirodymus rengdavo imtynininkai, vykdavo visuomenės ir politiniai susirinkimai bei suvažiavimai. Rodydavo kiną. Dar buvo viešbutis. Žodžiu, ne muzikos šventovė, o greičiau ankstyvieji kongresų rūmai.
Vilniaus kongresų rūmai taip pat nebuvo pritaikyti muzikai. Suprojektuoti kaip LTSR Politinio švietimo namai, jie buvo skirti paskaitoms, plenumams ir kitokiems partinio aktyvo veiksmams. Komfortiškai koncertuoti juose būtų galėję tik mokykliniai dūdų orkestrai, kapelos ir turą po Pabaltijo respublikas rengiantis balalaikininkas virtuozas, bet urbanistinė Vilniaus loterija lėmė šiame negražiame ir nepatogiame pastate groti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui.
Kas lieka? Sporto rūmai, kadaise skirti krepšiniui ir retkarčiais atklysdavusioms vengriško roko grupėms, kada nors taps daugiafunkciu konferencijų centru. Priemiestinės Gariūnų ir "Compensos" salės, nors ir šviežiai pastatytos, netaps filharmonijomis – tai tėra patalpos, kuriose galima rengti profesionalius muzikos renginius.
Iš keliolikos infrastruktūros objektų, būtinų konkurencingam miesto egzistavimui, sąrašo Vilnius neturi trijų – konferencijų centro, stadiono ir filharmonijos. Visus tris reikia pastatyti, bet muzikos salės atsiradimas yra ypač ilgai atidėliota iniciatyva.
Lyg ir girdžiu prieštaravimus? Man sako – nurimk, juk yra Vilniuje filharmonija. Ne, nėra. Sostinė turi koncertinę organizaciją, kuri, istorinių aplinkybių verčiama, glaudžiasi buvusioje Miesto salėje ir organizuoja joje dviejų orkestrų, vieno kamerinio ansamblio ir dviejų kvartetų repertuarines programas. Mažoje Miesto salės scenoje didelis orkestras netelpa, šeštieji pultai įspraudžiami į klaustrofobinius kampus, mušamiesiems tenka atsisakyti kai kurių instrumentų, o mišraus choro dainininkams tenka lipti į balkonus. Tai atrodo juokingai. Žiūrovams salė taip pat per maža, nes muzikai klausyti nepritaikytas antras aukštas beveik trečdalį parterio paverčia vengtina zona. O gal ir tų dviejų parterio trečdalio vilniečiams užtenka? Ne, neužtenka. Filharmonijos lankomumas yra beveik 90 proc. ir ši dinamika rodo absoliučiai nepatenkintą paklausą. Galima statyti dvigubai didesnę salę ir joje bus toks pats šimtaprocentinis užimtumas.
Turbūt tai brangu ir sudėtinga, nenurimsta įsivaizduojamas skeptikas. Man tenka traukti analogijų kortas. Lenkai per kelerius metus pasistatė keturias koncertines sales – apžiūrėjus jų architektūrą, noris verkti iš pavydo. Na, bet tai Lenkija, didelė ir turtinga šalis. Su ja sunku lygintis. Verta žvilgtelėti į vienodo svorio kaimyną – į Latviją. Latviai per kelerius metus pasistatė tris naujas koncertines sales – Rezeknėje, Cėsyje ir ką tik atidarė Liepojoje.
Pasakius "ką tik", verta prisiminti, kad gruodžio viduryje buvo sugrotas pirmas koncertas naujoje Palangos salėje. Sales stato visi, išskyrus Vilnių.
Tai reikia užbaigti. Tiksliau – pradėti.
Naujausi komentarai