F. Schuberto vokaliniai ciklai laikomi vadinamojo Lied žanro etalonu ir jau kone 200 metų dažnai skamba visame pasaulyje. Lietuvoje jie atliekami gana retai, o tokio ištisinio trijų ciklų maratono, atliekamo tų pačių muzikantų, mūsų šalyje dar nebuvo. F. Schuberto vokaliniai ciklai – tai romantinės kamerinės muzikos viršukalnė, atskiras dainas sujungianti į vientiso siužeto romaną, pasakojantį apie nesavanaudišką meilę, ilgesį, klajones ir dvasinius išgyvenimus.
Muzika ir poezija
Anot G. Prunskaus, du F. Schuberto dainų ciklai – „Gražioji malūnininkė“ ir „Žiemos kelias“ – naujas puslapis vokalinės muzikos istorijoje. „Wilhelmo Müllerio eilėraščių ciklai kompozitoriui tapo tikru kūrybos akstinu: iš poezijos jis pasiskolino esminį romantinio ciklo formos kūrimo principą – siužeto linijos plėtojimą. Siužeto plėtros etapai atskleidžiami nuosekliai besikeičiančiose dainose, perteikiančiose vieno herojaus mintis, pasakodamas pirmuoju asmeniu autorius tokius kūrinius tarsi nepastebimai paverčia autobiografija, o patys ciklai įgyja išpažinties, dienoraščio, romano dainose pobūdį", – pasakojo solistas.
Abu ciklus sieja tiesioginis ir artimas ryšys: čia veikia vienas asmuo – klajūnas, keliauninkas, gyvenime ieškantis laimės ir meilės, bet nuolatinis nesupratimas, žmonių abejingumas pasmerkia jį sielvartui ir vienatvei.
„Gražiojoje malūnininkėje“ pagrindinis veikėjas – jaunas vyras, kuris energingai ir džiaugsmingai žengia per gyvenimą. „Žiemos kelyje“ – tai sugniuždytas, nusivylęs žmogus, viską palikęs praeityje. Abiejuose cikluose žmogaus gyvenimas ir jausmai glaudžiai susiję su gamta. Pirmasis ciklas vystosi pavasario gamtos fone, antrasis – atšiauraus žiemos peizažo apsuptyje. Jaunystė su savo viltimis ir iliuzijomis tapatinama su žydinčiu pavasariu, o sielos tuštuma ir vienatvės šaltis – su sniegu padengta žiemos gamta“, – paraleles tarp gamtos ir žmogaus atskleidė solistas.
Ilgesio dainos
Paskutinis F. Schuberto dainų rinkinys buvo sudarytas ir išleistas jau po autoriaus mirties. Manydami, kad tos dainos buvo parašytos netrukus prieš mirtį, kompozitoriaus draugai šį rinkinį pavadino „Gulbės giesmė“. Jį sudaro septynios dainos pagal Ludwigo Rellstabo eilėraščius, šešios dainos pagal Heinricho Heine’ės tekstus ir viena, sukurta pagal Johanno Gabrielio Seidlo žodžius.
Dainos, sukurtos H. Heine’ės eilėms, – F. Schuberto vokalinės lyrikos evoliucijos viršūnė, tapusi pradiniu tolesnės dainos žanro raidos tašku. „Tai laisvai sukonstruotos dramatiškos vokalinės miniatiūros, kurių visapusis vystymas sutelktas į giluminį psichologinės būsenos perteikimą. Kiekviena iš šešių pagal H. Heine’ės eiles parašytų dainų yra nepakartojamas meno kūrinys, ryškiai individualus ir įdomus daugybe detalių, o „Antrininkas“ simboliškai apibendrina kompozitoriaus naujovių ieškojimus vokalinės miniatiūros žanro srityje“, – sakė G. Prunskus.
Anot jo, galima įžvelgti ir bendrą sąsają tarp visų dainų – vyraujančiu leitmotyvu bene kiekvienoje miniatiūroje tampa ilgesys. Šis dažnai tekstuose minimas jausmas lydi klausytoją per visą „Gulbės giesmę“.
Niekas neturi vienas kito varžyti, viskas, kas mumyse yra geriausio, turi suskambėti bendroje harmonijoje. Tai pasiekiama tiek iš patirties, tiek darbu.
„Mano, kaip dainininko interpretuotojo, misija – nuspalvinti F. Schuberto užrašytą muziką balso spalvomis. Tai tarsi muzikinė tapyba, pabrėžianti kertinius žodžius ir jų intonacijas, klausytojui perduodanti autoriaus sumanymus ir herojaus išgyvenamus jausmus“, – pasakojo G. Prunskus.
Jis pats Lied žanru užsikrėtė dar studijuodamas Vokietijoje, prieš daugiau nei dvidešimt metų, ir šis žanras jį ištikimai lydi per visą dainininko karjeros kelią. „Ši unikali proga pagrečiui atlikti visus tris F. Schuberto dainų ciklus man – ne tik nemažas iššūkis, bet ir gyvenimo svajonė, o faktas, kad tai galiu padaryti su tokiu pianistu kaip A. Paley’us tik sustiprina šiuos pojūčius“, – sako G. Prunskus.
Kiekviena nata – šedevras
A. Paley’us geriau žinomas kaip solistas, bet vis dažniau muzikuoja kameriniuose ansambliuose. „Visą gyvenimą grojau ir tebegroju solo, o kamerinės muzikos – tiesiog mokausi, nes groti kartu su kitais muzikantais nėra taip paprasta. To reikia išmokti. Labai džiaugiuosi, kad būdamas Lietuvoje turiu visas galimybes pasinerti į kamerinės muzikos pasaulį“, – prisipažino maestro.
„Per tuos ketverius metus, kai esu čia, su savo draugais ir ansambliu „Paleasis“ atlikome visus kamerinius Ludwigo van Beethoveno, F. Schuberto, Johanneso Brahmso ir Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius, kuriuose groja fortepijonas. Artimiausiuose planuose – kamerinė Richardo Strausso kūryba. Tai, ką su G. Prunskumi atliksime Kauno filharmonijoje, bus tarsi simbolinis mano „Šubertiados“ pratęsimas. Tai nuostabi muzika, pro kurią imti ir tiesiog praeiti neįmanoma", – pastebėjo A. Paley’us.
Jis priminė žinomo pianisto András Schiffo žodžius, kad F. Schubertą turi groti arba jauni žmonės, kurie yra dar nesulaukę kompozitoriaus nugyvento amžiaus (F. Schubertas mirė būdamas 31-ų), arba tie, kurie jau nugyveno savo gyvenimą. „Aš priskiriu save antrajai grupei. Iki F. Schuberto atėjau ne iš karto. Jį suprasti reikia laiko, nes tas jaunuolis savyje nešiojosi visą pasaulį: viskas, ką tik gali pajausti žmogaus siela, atsispindi jo kūryboje. Ten nėra nė vienos natos, kuri nebūtų šedevras. Dainininkui jo kūryba – tikras rojus“, – sakė A. Paley’us.
Kamerinės muzikos žavesys
Pianistas prisiminė kartą savo pedagogei, pianistei Bellai Davidovič pasakęs, kad išklausė 1948 m. koncertinio atlikimo įrašą, kuriame Felixo Mendelssohno trio grojo tuomet dar jauni muzikantai Levas Oborinas, Davidas Oistrachas ir Sviatoslavas Knuševickis, ir kad nieko geresnio negirdėjęs. Ši jam atsakiusi: „Vaikeli, aš nesiorientuoju tuose jūsų kompaktiniuose diskuose ir panašiuose dalykuose. Tame koncerte aš sėdėjau salėje. Į sceną išėjo trys puikūs muzikantai, jaučiantys malonumą dėl to, kad groja didingą muziką ir daro tai būdami kartu.“
„Turiu savo požiūrį į kamerinę muziką ir į akompanimentą, nors didelio skirtumo tarp jų nėra. Niekada nebuvau šalininkas tokios sceninės partnerystės, kai du muzikantai tarsi susitaria: „Tu man padėk čia, aš tau padėsiu ten.“ Grojimas su partneriu – ar tai būtų dainininkas, ar smuikininkas – turi būti kaip japoniška ikebana – visa, kas yra geriausia tame žmoguje, turi pražysti ir atsiskleisti, kartu liekant bendroje harmonijoje“, – filosofiją, kuria vadovaujasi grodamas kamerinę muziką, atskleidė A. Paley’us.
Maestro pabrėžė džiaugęsis, kad tai gali daryti Lietuvoje. „Niekur kitur man neteko groti tiek daug kamerinės muzikos. Beje, turiu prisipažinti, kad visi mano inicijuoti festivaliai, tiek JAV, tiek Prancūzijoje, tiek čia, gimė vedami labai egoistiško tikslo – išmokti groti. To atkakliai siekiu: niekas neturi vienas kito varžyti, viskas, kas mumyse yra geriausio, turi suskambėti bendroje harmonijoje. Tai pasiekiama tiek iš patirties, tiek darbu“, – sakė jis.
A. Paley’us atviras: jam nieko daugiau nereikia, tik turėti galimybę kas vakarą išeiti į sceną: „Scena – tai vieta, kurioje jaučiuosi 100 proc. laimingas.“
„Šiuo atveju labai imponuoja tai, kad Lietuvoje toks koncertų ciklas vyks pirmą kartą, kai du tie patys atlikėjai per tris savaites atliks visus tris F. Schuberto ciklus. Vis dėlto svarbus ne pats maratono principas. Svarbu tai, kad šiuose cikluose žmogus gali pragyventi savo gyvenimą. Ten yra viskas: gyvenimas, mirtis, meilė, ilgesys, nuostabūs tekstai. Šioje muzikoje scenoje yra du lygiaverčiai partneriai, muzikuojantys drauge. Į sceną išeiname ne norėdami ką nors parodyti ar įrodyti. Išeiname norėdami pasakyti, kas mus jaudina, kas atrodo itin svarbu ir padaryti tai taip, kad taptų svarbu kiekvienam sėdinčiam salėje. Tai ir yra atlikimo tikslas. Parodyti, kad galiu greičiau ar tiksliau nei kiti, nėra tikslas“, – sakė A. Paley’us.
Panirti į muziką, jo teigimu, reikia mokytis dar nuo vaikystės. Jis pats turėjo puikius pedagogus – kiekvienas jų buvo savaip nuostabus: nuo vaikų muzikos mokyklos iki konservatorijos. Jie išmokė, kaip svarbu visiškai panirti į muziką ir susikaupti.
„Vokalinėje muzikoje atsiranda dar vienas svarus aspektas – tekstas. Instrumentinėje jo nėra, tenka pačiam sugalvoti vaizdinius ar programinę eigą, koncepciją ir interpretaciją. Vokalistams dėl to ir lengviau, ir sunkiau. Kad ir to paties F. Schuberto kupletinės formos: penkis tos pačios muzikos lydimus posmus reikia padainuoti savitai, kiekvieną nuspalvinant tinkamomis spalvomis. Tam reikia gerai žinoti atitinkamos šalies kultūrą, suvokti tarties ir žodžio specifiką. Lygiai taip, kaip pianistams sudėtingiausia yra tinkamai groti W. A. Mozartą, Fryderyką Chopiną, dainininkams nėra nieko sudėtingiau už F. Schubertą. Žinoma, kalbu apie tam tikrą, gilų ir pagrįstą interpretacijos lygmenį. Man patinka, kai tenka dirbti su panašaus mąstymo dainininkais“, – sakė pianistas.
Už tokį ryšį jis esąs labai dėkingas savo pirmajai mokytojai. „Kai buvau dar paauglys, ji po kiekvieno sėkmingai išlaikyto egzamino man dovanodavo vinilinę plokštelę su puikių dainininkų įrašais. Tų dainininkų dėka aš išmokau agogikos, kvėpavimo, frazuotės, legato ir kitų puikių dalykų. Fortepijonas tėra medžio gabalas, kurį pianistas turi priversti dainuoti. Fortepijonas turi skambėti ne kaip mušamasis instrumentas, o kaip žmogaus balsas – tai yra svarbiausia", – sakė A. Paley’us.
Naujausi komentarai