Džiaugsmas dovanoti

Naują vestuvinių suknelių kolekciją dizainerė pristato kasmet. Kai kurias iš šių suknelių nuotakos įsigyja, tačiau būna ir tokių, kurios nugula R. Silės studijos kabykloje. Prieš keletą metų kūrėja pastebėjo, kad viena gražuolių jau per ilgai vienišauja ir jai laikas ištekėti.

„Kartais nauji kūriniai nustumia suknelę į kabyklos kraštą, kartais neatitinka dydis ir pagal individualius matmenis siuvame naują, kartais į studiją tiesiog neužsuka suknelės nuotaka. Kai pajuntu, kad joms jau reikia eiti į gyvenimą ir atlaisvinti vietą kabykloje, imu ir padovanoju. Juk turi būti tėkmė, tada kūryba auga. Jei dar ką nors gali padaryti laimingą, kodėl gi ne? Tiesą sakant, niekada nemėgau išpardavimų, Juodojo penktadienio akcijų ir panašių dalykų. Juk sunku nuvertinti savo kūrinius, į kuriuos įdėta daug meilės, rankų darbo, prabangių audinių“, – pasakoja dizainerė.

Taigi kūrėja nusprendė, kad didesnį džiaugsmą suteiktų padovanodama suknelę būsimai nuotakai.

Įvairovė: kiekviena nuotaka čia gali rasti savo svajonių suknelę, o mainais už ją padovanoti augalą. R. Silės asmeninio archyvo nuotr.

„Turėjau viltį, kad nuotaka, gavusi dovaną, ja džiaugsis labiau, nei pirkusi pusvelčiui. Socialinio tinklo „Facebook“ nuotakų grupėje paskelbiau, kad dovanoju suknelę. Seniau ten buvo paplitusi mada siūlyti prizus už įrašo pasidalijimus ir patiktukus. Tokie dalykai man nepriimtini. Juk jei žmogui įdomu, jis išreiškia savo nuomonę parašydamas komentarą ar paspausdamas „patinka“. Todėl sugalvojau nieko neprašyti, tiesiog parašiau, kad sąlyga – įsimylėti suknelę, ją apsivilkti ir ištekėti“, – pasakoja dizainerė.

Tarp atsiliepusių į jos žinutę buvo visokių – besižavinčių, netikinčių, nuoširdžiai bandančių gauti dovaną. Tuomet suknelę laimėjo nuotaka Marija.

„Ji atvyko į studiją, pasimatavo suknelę ir ši puikiai tiko, – prisimena R. Silė. – Tai rankomis tapyto natūralaus šilko suknelė. Buvo gera vestuvių nuotraukose matyti laimingą nuotaką, sulaukti ir grįžtamojo ryšio. Pamenu, praėjus kuriam laikui po vestuvių, gavau nuotakos žinutę. Ten buvo rašoma, kad merginos mama turi medelyną ir ji už suknelę norėtų man padovanoti augalą. Taip sodyboje įsitaisė hortenzija „Marija“. Ji auga prie pirties ir kiekvienais metais rugpjūtį dovanoja gausybę žiedų. Kažkaip sentimentaliai į tai sureagavau ir dovanodama kitą suknelę pati išdrįsau mainais paprašyti augalo. Taip sodyba pildosi nuotakų dovanotais augalais. Kiekvienas jų man primena pačią nuotaką ir dovanotą suknelę.“

Augalai su istorijomis

R. Silė, paklausta, ką reiškia „įsimylėti suknelę“ ir kaip išrenkama būsimoji jos savininkė, teigia, jog svarbiausia, kad laimėtojai šis drabužis tikrai patiktų. Nesinori, kad suknelė būtų trokštama tik dėl to, jog duodama nemokamai.

Susituokti – tai tarsi išeiti meilės keliu. Nuo to momento žmonės visada eina dviese.

„Ši suknelė neturi būti atsarginis variantas, kai dar ieškoma kitos. Tiesiog nuotaka nuoširdžiai turi norėti ją vilkėti per savo šventę. Į suknelę pretenduojančių merginų paprašau atsiųsti kūno matmenis. Suknelės dydis joms lieka nežinomas. Gavusi matmenis, pirmiausia pasižiūriu, ar jie yra tikri. Patikėkite, esu matavusi daugybę merginų, taigi iškart, tik užmetusi akį, suprantu, kurios pasimatavo iš tikrųjų ir atsiuntė realius matmenis. Pastarosios suknelės konkurse (balandžio pradžioje – aut. past.) sulaukiau apie 70 merginų duomenų. Pasidariau sąrašą, pradėdama nuo tinkamiausių matmenų, ir pagal jį kviečiau merginas matuotis suknelės. Iš tiesų, dažniausiai tinka pirmai atvykusiai. Nors, žinoma, yra buvę, jog negali atvažiuoti į Šiaulius, tada kviečiu kitą. Taip ir ieškoma nuotaka suknelei“, – sako dizainerė.

R. Silės asmeninio archyvo nuotr.

Atsisveikinusi su suknele, kūrėja ne visada sužino, kaip susiklostė jos likimas. „Kai kurių merginų istorijos man nutyla“, – priduria R. Silė. Tačiau džiaugiasi, kad daugiau yra tokių, kurios vienaip ar kitaip apie save primena.

„Vienos nuotakos atsiunčia nuotraukų, kitos – parašo. Kai kurios kartais ant įrašo su vestuvių nuotraukos pažymi mano profilį socialiniuose tinkluose. Beje, visai neseniai gavau žinutę, kad net praėjus keleriems metams mergina vis dar nematė suknelės, kurią būtų labiau norėjusi vilkėti savo šventėje, nei tą, kurią gavo dovanų“, – džiaugiasi dizainerė.

Tiesa, nors pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje atlieka nuotakos, pasak R. Silės, kartą suknelė atiteko merginai, kuri vestuvėms nesiruošė.

Detalės: vestuvines sukneles dizainerė mėgsta papuošti išskirtiniais akcentais, pavyzdžiui, plunksnomis. N. Koinovos nuotr.

„Tai buvo Ieva. Jos pušis bonsas puošia mano terasą. Ieva yra renginių vedėja. Ši mergina tiesiog papirko mane savo vidumi. Ji yra labai nuoširdi, jautri, švelni ir energinga asmenybė. Iki šiol bendraujame, susirašome, planuojame susitikimą, bet vis ištinka gyvenimas (šypsosi). Kalbant apie pušelę, kuriai yra apie 25 metus, nors ji ir nesiekia metro aukščio, – šio augalo istorija man labai brangi. Ieva ją augino kartu su seneliu, kurio jau nėra tarp mūsų. Mergina pasakojo, kaip kartu su seneliu vielutėmis lankstė ir formavo pušelei šakeles. Labai ją branginu ir džiaugiuosi pušelės atsparumu ir nereiklumu“, – pasakoja dizainerė.

Be pušelės, nuotakų dovanotų augalų „Meilės alėjoje“ dar yra pora šluotelinių hortenzijų, vadinamų Marijos vardu, sodyboje auga ir raugerškis „Nijolė“. Dizainerė priduria, kad pastarojo augalo savininkė yra tikrai ryški ir charizmatiška asmenybė, tad pagal savo būdą ieškojo ir ryškiausio augalo. Namuose ant palangės auga ir Mirtos bonsas „Aistė“.

„Šiemet už padovanotą suknelę gavau skiepytą rožę. Tai lepesnis augalas. Neseniai jį pasodinau į dirvą ir išsigando – lapeliai pasiraitė, žiedai susisuko. Tikiuosi, kad jai pavyks išgyventi, – viliasi R. Silė. – Iš tiesų, dažniausiai merginos klausia, kokio augalo noriu. Atsakau, kad dovanotų tokį augalą, kuris primena jas pačias. Nors dabar, žiūrint į išsigandusią naująją „Gabrielę“, norisi pridurti, kad turbūt geriausia būtų rinkti nelepius, ilgus metus gyvuojančius, augalus.“

Įkvėpimas: R. Silės kūryba prasidėjo nuo žavėjimosi įvairiomis rankų darbo tekstilės dekoravimo technikomis. R. Silės asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl buvo pasirinktas būtent „Meilės alėjos“ pavadinimas? Kūrėjos teigimu, taip nutiko savaime.

„Sodybą puošė jau ne vienas augalas ir rašydama naują įrašą apie dovanojamą suknelę socialiniuose tinkluose sugalvojau tai pavadinti „Meilės alėja“. Nors tai nėra įprastas alėjos vaizdas, tačiau pavadinimas man suskambėjo ir dabar turi labiau simbolinę reikšmę. Susituokti – tai tarsi išeiti meilės keliu. Einant juo tenka ragauti ir saldžių, ir karčių dalykų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad nuo to momento žmonės visada eina dviese. Taigi galima sakyti, man lieka mažas jų bendros pradžios pėdsakas“, – atvirauja R. Silė.

Mainai: balandžio pradžioje ši suknelė iškeliavo pas nuotaką Gabrielę, kuri dizainerei įteikė skiepytą rožę. T. Adomavičiaus nuotr.

Nesuvaidintos ašaros

40-ies dizainerė vestuvines sukneles kuria pusę savo gyvenimo – jau devyniolika metų. Viskas prasidėjo nuo žavėjimosi įvairiomis rankų darbo tekstilės dekoravimo technikomis: siuvinėjimu, karoliukais, perlais, kristalais, tuo, ką galima su jais padaryti. Taip pat ją domino (ir, žinoma, vis dar domina) sudėtingos konstrukcijos drabužiai: korsetai, draperijos, didelės daugiasluoksnės formos.

„Gaila, kad gyvename tokiais laikais, kai moterys kasdien nedėvi taip dekoruotų drabužių. Tačiau nuotakos mielai renkasi tokius dalykus. Turbūt todėl mano kūrybos kelias ir pasuko į tą pusę. Pamenu, savo kūrybos pradžioje nuotakoms siūliau tapyto šilko sukneles. Kasdienis drabužis tam retai būna toks palankus. Tačiau vestuvinės suknelės siuvamos iš didelio metražo audinių, taigi čia tapymui yra pakankamai vietos. Taip įsitvirtinau vestuvinių suknelių kūryboje. Man tai vis dar įdomu ir teikia pasitenkinimą“, – priduria R. Silė ir pripažįsta nė neįsivaizduojanti, kiek nuotakų papuošė per visą savo karjerą.

Visos nuotakos skirtingos – su savo norais, idėjomis, skoniu ir patirtimis. Dizainerė visada stengiasi suprasti klientę, jos požiūrį į vestuves ir gyvenimą. Juk suknelės kūrimas, bendravimas su nuotaka, jos pažinimas yra jautrus procesas. Tačiau tikrai nėra taip, kad kaskart išvydusi naują nuotaką ji ima ir susigraudina.

Dažniausiai merginos klausia, kokio augalo noriu. Atsakau, kad dovanotų tokį augalą, kuris primena jas pačias.

„Būtų keista ir turbūt nenatūralu graudintis, kai, pavyzdžiui, nuotaka yra dalykiška, reaguoja nesentimentaliai. Tačiau yra buvę, kad nuotakai matuojantis suknelę verkė ją atlydėjusi mama, sesuo ir draugė. Tada pradėjo verkti ir pati nuotaka, o, galiausiai, žinoma, prisijungiau ir aš. Visos verkėme“, – jautria akimirka dalijasi pašnekovė.

Į klausimą, ar turi kokių nors su vestuvinių suknelių kūrimu susijusių svajonių ir tikslų, R. Silės atsakymas neigiamas. Tokie dalykai jai galvą suko jaunystėje. Kai kuriuos jų, žinoma, pavyko įgyvendinti. Tačiau šiuo metu ji koncentruojasi tik į tą vienintelę, dabar kuriamą suknelę.

„Sukuriu suknelę, išlydžiu nuotaką. Tuomet kitai nuotakai kuriu kitą suknelę. Tiesiog noriu mėgautis procesu, – tikina dizainerė. – Man patinka girdėti jų gyvenimo istorijas, patinka kurti sukneles. O ypač patinka ta akimirka, kai nuotakos akyse matau: „Tai yra mano svajonių suknelė!“

R. Silės asmeninio archyvo nuotr.

Dizainerės teigimu, tapytų vestuvinių suknelių kūrimo laikotarpiu jai yra tekę prisiliesti prie įvairių spalvotų suknelių, taigi būta ir netradicinių sprendimų. Net dabar pastaroji dovanota suknelė buvo ne balta, o rožinė. Tačiau kurti juodos suknelės ji nenorėtų. R. Silė pasakoja, kad yra girdėjusi liūdnai pasibaigusių nuotakų, kurios vilkėjo juodas sukneles, gyvenimo istorijų. „Nesu prietaringa, tačiau tų istorijų yra tikrai daug, tad turbūt nesijausčiau gerai kurdama nuotakai juodą suknelę“, – atvirauja ji.

Tiesa, R. Silė moterims kuria ne tik vestuvines sukneles. Jos kūrybos spektras apima visą moterišką garderobą, išskyrus apatinį trikotažą. O uždariusi studijos duris, dizainerė stengiasi rasti laiko tapymui.

„Baigiau tapybos magistrantūros studijas, apsigyniau diplomą. Taigi, tapau. Tiesa, tam turiu labai mažai laiko, norėtųsi tai daryti gerokai dažniau. Negana to, po šių studijų nusprendžiau dar pakrimsti ir fotografės specialybės mokslus. Baigiau ir juos, tad laisvalaikiu fotografuoju. Žinoma, fotografuoju ir savo sukneles“, – teigia R. Silė.