Ruduo pasviro antron pusėn. Spalio vidurys yra svarbi kalendorinė žyma, tačiau gamtoje šis metas niekuo neišsiskiria. Gal tik diena, trunkanti dešimtį su puse valandos, yra ypatinga, visai neprimenanti šviesiųjų vasaros dienelių.

Spalis taip ilgai mus lepino saule ir šiluma, kad dabar stojusios apniukusios dienos kai kam tapo staigmena. Iš tikrųjų didžiąja staigmena turėjo tapti ne tai, o švelnioji mėnesio dalis – sutikite, ne kasmet taip būna.

Ar tai kaip nors atsiliepia gamtoje? Ar kas nors pasikeitė per šiltą rudenėlį? Ko gero, daugiausia pokyčių buvo ne gamtoje, bet mūsų, žmonių, pasaulyje. Tai mums buvo labai gera, tai mes džiaugėmės nesibaigiančia bobų vasara ir galvojome, kad tai niekada ir nesibaigs. Žinoma, saulė mums visiems dovanoja tai, kas mūsų gyvenimą daro visavertį, – gerą nuotaiką ir džiaugsmą.

Gamtoje saulė taip pat sutinkama džiugiai, tačiau ji įprastų gamtos vaikų gyvenimo ciklų nepakeičia. Taigi dėl saulės ir šilumos tikrai nebuvo lėtesnė paukščių migracija ir žvėrys dėl to nesulėtino pasiruošimo žiemai. Net vabzdžiai, mūsų akimis dar galėję puikiai jaustis, atsisveikino ir išskrido nebūtin.

Ar šių dienų drėgmė, apniukęs dangus ir ateinanti vėsa yra jau tikro rudens pradžia? Gali būti, kad taip. Iki lapkričio dar galima sulaukti visko. Tačiau kiekviena diena neš vis gilyn į tamsą, o tai reikš ir orų bei nuotaikų permainas.

Dabar ypač aktyviai darbuojasi bebrai. Prie jų gyvenamų vandens telkinių baltuoja medžių kelmai, styro krūmų nuograužos. Visa tai daroma labai tikslingai, viskas yra panaudojama. Žiemai bebrai turi pasiruošti vandenyje suneštus maisto sandėlius. Tam jie šakas tvirtina, įsmeigia į dugną, o tokio sandėlio turi pakakti bent keturiems mėnesiams.

Kai kas pagal bebrų aktyvumą bando įminti, kokia būsianti ateinanti žiema. Tačiau šis požymis iš tikrųjų nereiškia nieko. Bebrai visada žiemai ruošiasi vienodai atsakingai. Gamtoje niekas netingi, nebando išsisukti nuo darbo. Jei tokių atsiranda, jie gyvena neilgai.

Daugelis kitų žvėrių jau turi žieminius kailius ir aktyviai kaupia riebalus. Tiesa, yra ir išimčių. Dabar prasideda danielių ruja. Taigi – vestuvės! Tačiau į jas, kaip mūsų gamtos reiškinį, negalima žiūrėti rimtai, nes danieliai – Viduržemio jūros pakrančių rūšis, žmogaus išplatinta tolį į šiaurę. Mūsų miškuose jie jau adaptavosi, tačiau tikraisiais Lietuvos gamtos senbuviais jų laikyti negalime.

Spalio viduryje mes dar tik laukiame brandaus rudens ženklų. Jų negalime nei skubinti, nei kitaip veikti. Tas duota gamtai, o ji tikrai žinos, kaip elgtis. Juk gamta turėjo daug laiko išmokti šiuos savo namų darbus.